Paskutinio Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžio pabaiga virto tuo, kas vis mažiau primena demokratinę diskusiją ir vis labiau – valdomą procesą. Vos tik įvyko paskutinis balsavimas, daliai tarybos narių mikrofonai buvo tiesiog išjungti. Ne po ilgų debatų, ne po įspėjimų – iš karto. Posėdis užbaigtas, tarybos nariai negalėjo užduoti gyventojams rūpimų klausimų: perduoti gyventojų norimus užduoti klausimus merui, pasiteirauti, kodėl ir toliau nesimato strateginių darbų ir dėl kokių priežasčių meras vyko į komandiruotę Ispanijoje bei kokia iš to nauda rajonui. Tačiau visa tai liko už borto.
Posėdžio pradžioje visų taip pat laukė akibrokštas. Pasirodo, posėdžio dieną Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis posėdžio dieną nusprendė pasiimti atostogų. Tarsi dalyvauti viename svarbiausių savivaldos sprendimų priėmimo momentų būtų ne pareiga, o pasirinkimas pagal kalendorių. Ironiška, kai tarybos posėdžio dieną pasiimama atostogų. Susidaro įspūdis, kad meras bėga nuo gyventojų keliamų klausimų.
Vienas mygtukas vietoje diskusijos: kai sprendimai priimami, o klausimai – nebe
Iki šiol nėra tiksliai žinoma, kas iš valdančiųjų priėmė sprendimą išjungti mikrofonus. Merui pasirinkus atostogas, tarybos posėdžiui vadovavo mero bendrapartietis socialdemokratas Jonas Pravilonis, o aukščiausi savivaldos atstovai posėdyje liko vicemerai Alfredas Juozapavičius ir Jurgita Sidarienė. Būtent jiems, kaip viršiausiems posėdžio dalyviams, ir žiniasklaidos buvo užduoti klausimai dėl posėdžio organizavimo sklandumo.
Vicemerų vardu pateiktas mero patarėjo Lino Garbenio atsakymas ir situacijos paaiškinimas žiniasklaidai – ilgas, pilnas nuorodų į įstatymus ir „visiems vienodas taisykles“. Tačiau kuo daugiau jame teorijos, tuo mažiau konkretumo. Neatsakyta į klausimus, kas priėmė sprendimą išjungti mikrofonus. Neįvardinta, kas davė nurodymą. Neįvardinta, kodėl tarybos nariui G. Lipnevičiui ir kitiems tarybos nariams pabaigoje nebuvo suteiktas žodis.Tiesiog nurodoma, kad posėdžiui pirmininkavo tarybos narys Jonas Pravilonis. Tačiau atsakomybė taip ir lieka išsklaidyta tarp „reglamento“, „procedūrų“ ir „tvarkos palaikymo“. Tuo tarpu reali situacija – labai konkreti: mikrofonai buvo išjungti. Sprendimą priėmė ne dokumentas, o žmogus. Tik kuris?
Demokratija pagal patogumą: kai reglamentas tampa stabdžiu, o ne taisykle
L. Garbenio pateiktas situacijos aiškinimas remiasi viena, iš pirmo žvilgsnio tvarkinga logika – demokratija yra ne tik teisė kalbėti, bet ir pareiga laikytis taisyklių. Problema prasideda tada, kai ši frazė pradedama naudoti ne diskusijai užtikrinti, o ją riboti. Tik keista, dažniausiai ribojimai taikomi opozicijos atstovams, ypatingai dažnai – tarybos nariui G. Lipnevičiui, tuo tarpu „saviškiams“ leidžiama kalbėti ir nesilaikant reglamento.
Reglamentas taryboje turi vieną aiškią paskirtį – padėti visiems pasisakyti, o ne atsijoti, kam tai leidžiama. Kai mikrofonas išjungiamas dar neprasidėjus kalbai, nebegalima kalbėti nei apie laiko viršijimą, nei apie tvarkos pažeidimus. Tokiu atveju taisyklės tampa nebe įrankiu, o filtru.
Ir būtent čia atsiranda pavojingiausia vieta – sprendimas, kas „trukdo“, priimamas vietoje, realiu laiku, tų pačių žmonių, kurie valdo procesą. Vienam leidžiama kalbėti, kitam – jau nebe. Vienam laikas „pakankamas“, kitam – „per ilgas“ dar jam neprasidėjus. Tai jau nebe reglamentas. Tai – interpretacija. O interpretacija valdžioje visada turi vieną kryptį – patogumo.
Pusmetį patylėkite: naujas standartas – kalbėti galima du kartus per metus
Bandydamas įrodyti, kad opozicijos teisės nėra ribojamos, mero patarėjas vicemerų vardu ištraukia stiprų „argumentą“ – mažumos valandą. Kitaip tariant, galimybę pasisakyti… kartą per pusę metų. Skamba solidžiai. Beveik kaip privilegija.
Tik kyla natūralus klausimas, ar tarybos narys dirba kas pusmetį, ar vis dėlto kiekviename tarybos posėdyje? Nes jei kalbėti leidžiama tik „pagal grafiką“, tuomet diskusija tampa nebe savivaldos dalimi, o suplanuotu renginiu. Ir tokie apribojimai jau primena diktatoriškas valstybes, o gal to ir siekiama, kad merui atėjus į tarybą visi plotų ir džiaugtųsi, kad jis atėjo?
Logika paprasta ir kartu absurdiška, jei šiandien neleidome pasisakyti – nieko tokio, pakalbėsite po šešių mėnesių. Ir čia nebe ironija, o mero K. Račkauskio patarėjo pateikta praktika, kurią bandoma įpiršti kaip demokratijos įrodymą. Gal per tą pusmetį opozicijos klausimai jau bus išsisprendę. O gal – tiesiog pasimiršę.
Toks „sprendimas“ iš esmės perrašo pačią tarybos funkciją. Diskusija nebevyksta sprendimų priėmimo metu, ji nukeliama į saugų laiką, kai nieko pakeisti jau nebeįmanoma. Tai tas pats, kas leisti kalbėti po balsavimo. Arba dar geriau – po pusmečio. Ir čia jau nebe ironija, o reali praktika, kuri pateikiama kaip demokratijos įrodymas.
Vienas kalbėtojas už visus savivaldybės valdininkus
Ir pabaigai… Įdomi detalė, kaip jau minėta, į klausimus, adresuotus abiem vicemerams, atsako vienas žmogus – mero patarėjas Linas Garbenis. Tas pats, kuris žiniasklaidai uoliai pateikia visus atsakymus už merą ir dažnai net ir už kitų savivaldybei pavaldžių įstaigų vadovus. Vienas tekstas, vienas balsas, viena pozicija. Visiems. Patogu. Nebelieka rizikos, kad nuomonės išsiskirs, kad kas nors pasakys daugiau nei reikia, ar – dar blogiau – konkrečiai. Viskas suvienodinama, sugludinama ir pateikiama kaip oficiali „savivaldybės“ pozicija.
Tik tada natūraliai kyla klausimas, jei vienas žmogus gali atsakyti už visus, tai kam tada tie visi? Ir dar svarbiau, jei sprendimus priima politikai, kodėl juos aiškina patarėjas? Ar čia naujas modelis: sprendžia vieni, atsako kiti, o atsakomybė lieka kažkur tarp eilučių? Tokia schema turi vieną akivaizdų privalumą – ji labai patogi. Nes kai kalba visi vienu balsu, labai lengva nepastebėti, kad iš tikrųjų nekalba niekas konkrečiai.
Ne reglamentas, o refleksas: kai valdžia renkasi ne klausyti, o nutildyti
Ši istorija nėra apie mikrofonus. Ji apie refleksą. Kai tik atsiranda nepatogus klausimas – jis ne išgirstamas, o neutralizuojamas. Kai tik diskusija išeina už „patogios ribos“ – ji nebevaldoma, o uždaroma. O po to – viskas paaiškinama taisyklėmis, kurios, pasirodo, visada buvo, visiems galiojo ir, žinoma, buvo taikytos „teisingai“.
Ir tada išryškėja tikrasis modelis. Redakcijos vertinimu, sprendimai valdančiųjų priimami – bet jų niekas asmeniškai neprisiima. Klausimai keliami – bet jie nukreipiami į procedūras. Atsakymai teikiami – bet taip, kad po jų lieka dar daugiau klausimų.
Ir kur tokiu valdymu rajoną nuves mero Kazimiero Račkauskio politinė komanda? Redakcijos vertinimu, situacija rajono savivaldoje yra itin bloga. Pirma ribojami tarybos nariams ribojama galimybė pasisakyti ir skleisti tiesą apie abejotinus valdančiųjų sprendimus, jie yra menkinami viešai, o kas seka toliau? Tiesiog nebeleis ateiti į posėdžius arba tiesiog prasidės politiniai persekiojimai.
Emilija Laukagalytė
