Iš ciklo „Tėviškės žmonės“ (17)
Kol jaunas, tol gražus
„Kai atsikraustėme iš vienkiemio gyventi čia, į Vaitiekūnų gyvenvietę, dar neturėjome prie savo naujo namo sodo. Taip rudenį norėdavosi obuolio! O netoliese – Šlinkšių medelynas ir sodas. Tai, būdavo, nusitaikau, kad Šlinkšytė Olė ar dar kas nors iš jų šeimos neateitų, – nueinu ir pasirenku vieną kitą.
Vieną kartą irgi šitaip renku, skubu, pakeliu galvą – ogi Olė jau čia stovi. Nebėgu, kur bebėgsi. O ji: „Pasirinkti gali, tik nuo medžio neskink“. Padėkojau, bet pagalvojau, kad ir jūs patys nuo medžių tų obuolių nenusiskinat – supūva“.
Šitaip pasakojo apie savo naujakurystę Vaitiekūnų gyvenvietėje Ona Kavaliauskaitė-Galentienė. Anksčiau, kai ji ir jos tėvai Joana ir Julius Kavaliauskai gyveno vienkiemyje prie Bovelniškio miško, šią jų dukrą vaitiekūniškiai vadindavo tik Onute.
Daug kas ir dabar taip tebevadina, juolab kad ji nedidukė ir ilgai buvo liekna, tik dabar kiek papilnėjusi, bet ką ir norėti – juk Onutei šiemet sukako 28 (šitą skaičių prašom skaityti iš antro galo, kad atrodytų, jog gyvenimas lekia ne taip jau ir labai).
„Susirinko į mano gimtadienį ir sūnūs, ir anūkės. Žiūrinėjo jos senas nuotraukas ir sakė: „Močiute, kokia graži buvai jaunystėje!“ „Kol jaunas, tol ir gražus, o kai sulauksit mano metų, būsit kaip aš“, – atsakiau“.
Išsikelti paragino kunigas
Onutė – viena iš dviejų buvusių mūsų sodybos kaimynių, gyvenusių netoli Miegoto upelio Vaitiekūnų kaimo pakraštyje, kurias dabar (2025 m.) dar galima rasti Vaitiekūnuose. Tik jau nebe vienkiemyje, o gyvenvietėje. Antroji – Vitalija Brazauskaitė-Lopatienė; jos tėvų sodyba stūksojo prieš mūsiškę kitapus Miegoto.
Ne taip seniai tuose Miegoto laukuose dar gyveno ir Janina Levanaitė, netoli jos – Irena Poškienė, Algio žmona. Jau nebėra jų, bent tiek paguodos, kad spėjau Janės prisiminimų užrašyti. Kitų buvusių mūsų kaimynų – Algio ir Kazimiero Brazauskų, Stasio, jo brolio Antano ir šio sūnaus Vinco Kavaliauskų, Boleso Žemulio, Antano ir Igno Švėgždų, Elenos Turkienės, Kazimiero Čeko, Jono Mikalčiaus – jau seniai nėra ne tik sodybų, bet ir jų pačių šiame pasaulyje. Ir jų atžalų Vaitiekūnuose neliko. Išskyrus minėtąsias Vitą Lopatienę ir Juliaus Kavaliausko dukterį Onutę, į kurios namo gyvenvietėje duris dabar ir barbenu.
Man sakė, kad Onutė jau sunkiai vaikšto, todėl nudžiungu, jog ne tik pati duris atvėrė, bet ir gana mikliai nusivedė į savo rūmą, kurį jau senokai, 1986 metais, iškeitė į tėvų turėtąją sodybą.
Jos tėvai joje gyveno dar ilgokai po 1980 metais tas vietas nusiaubusios melioracijos, kuri nugriovė daug abipus Miegoto stovėjusių sodybų ir sodų, nulygino to upelio šlaitus, o jį patį padarė grioviu. Pasiautėjusi dideliame plote, toji melioracinė kūtvėla prie Juliaus ir Joanos Kavaliauskų sodybos išleido kvapą ir pasibaigė.
„Mano tėtis ten, savo tėvų sodyboje, sulaukė 88 metų – mirė 1998-ais. Mama ir po jo mirties liko ten gyventi, jai vienkiemyje atrodė geriau negu gyvenvietėje. Niekaip negalėjome įkalbėti ją kraustytis į mūsų naują namą, nors ten, prie senosios mūsų sodybos, kaimynų jau nebuvo – tik tušti laukai. Būdavo vaikštome pas ją, valgyti nešame, ir gražiuoju, ir jau piktuoju raginam einam, mama, visi kartu gyventi“, – pasakojo Onutė.
„Padėjo vienas atsitikimas, – įsiterpia jos sūnus Egidijus, kuris tąsyk buvo atvažiavęs aplankyti mamą, – kalėdodamas į tą vienišą sodybą užklydo Vosiliškio kunigas (turbūt a. a. Raudonikis, jis įdomus buvo. – F.Ž.)
Jis nustebo: „Močiute, tu čia viena gyveni?“ „Nu taip, viena“. „Ar tau nebaisu? Ar vaikų neturi, kad reikia vienai vargti?“ „Neturiu jokio turto ir kas mane seną judins“. „Taigi kiek dabar senų žmonių nužudo dėl menko nieko“, – gąsdino kunigas. Po to močiutė pagaliau sutiko atsikraustyti pas mus į gyvenvietę“, – pasakojo Egidijus.
Gyveno Joana Kavaliauskienė pas savo dukterį iki 2008 metų, mirė sulaukusi 91 metų.
Vis dėlto kur geriau gyventi, vienkiemio laisvėje ar gyvenvietės kupetyne? Kas buvo, o kas yra geriau? Apie šiuos ir kitus iš pirmo žvilgsnio paprastus, o iš tikrųjų amžinai svarbius dalykus kalbėjomės trise prie kavos pas Oną Galentienę. Čia pateiksiu kai kuriuos šio pašnekesio fragmentus.
Mažam namelyje septyniese
Ona: – Mano tėtis Julius Kavaliauskas buvo vietinis, vaitiekūniškis. Ten, kur anksčiau gyvenome, ir buvo jo tėvų sodyba, ten gimė jis (1910) ir jo broliai Stasys, Antanas, Bolesas, sesuo Zosė. Užaugę jie išsiskirstė, o Julius liko ten gyventi. Zosė ištekėjo už Kliaugos ir gyveno Dovydiškiuose (Kėdainių r.), Bolesas – Josvainiuose (Kėdainių r.), o Antanas ir Stasys–- netoliese.
Mama Joana Sabulytė (1917) buvo kilusi iš Kairėnų (Radviliškio r.). Jos brolis Vacys gyveno netoli mūsų Arbašauskių sodyboje, buvo jų žentas.
– O taip, tą prisimenu. Kaip ir Stasio bei Stasės Kavaliauskų gyvenimą kitapus Miegoto, šalia Kazimiero Brazausko. Stasys buvo labai panašus į Julių. O Antano Kavaliausko gryčia irgi buvo netoli mūsų sodybos. Viename gale gyveno jis su žmona, kitame – jų sūnus Vincas su savo Nijole. Tačiau jūsų, Onute, brolius prisimenu miglotai.
– Nes vyresni. Bet vyriausia sesuo Aldona – gimusi 1941 metais. Ji vienintelė baigė aukštesnįjį mokslą, nes tėvai neturėjo iš ko visų mūsų leisti į mokslus. Tėtė veždavo jai į Kauną, kur ji mokėsi, lašinių, sviesto. Baigė technikumą, tapo matininke, paskui dirbo Inžinerinių tyrinėjimų institute. Gyvena Kaune.
Brolis Zenonas buvo gimęs 1944 metais. Mokėsi Kalnaberžės internate, paskui Kėdainių profesinėje mokykloje išmoko staliaus amato. Gyveno ir dirbo staliumi Kaune, ten ir mirė. O jauniausias brolis Jaroslavas, 1947-ųjų gimimo. Jis įsikūrė Palonų kaime (Radviliškio r.), dirbo vairuotoju buvusiame „Komunaro“ kolūkyje. Neseniai patyrė insulto priepuolį, dabar sveiksta.
Aš buvau antroji. Vienerius metus mokiausi Dirgaičių pradinėje. Bet ją po metų uždarė, tai ėjau į pradinę mokyklą Petrėtynėje, pas mokytoją Oną Kuprevičienę. Kai baigiau, dirbau paprastus darbus kolūkyje.
Tėvai prieš karą turėjo 3,5 ha žemės, jų namas buvo mažas. Kai dabar pagalvoju, ir kaip mes jame sutilpom: tėvai, keturi jų vaikai ir dar tėtės mama. Ji miegodavo virtuvėlėje. Vėliau tėtė truputį padidino tą mūsų namelį.
Paspruko nuo rusų kareivių
Egidijus: – Kai dabar pagalvoju – jeigu būtų buvę proto man vaikystėje užsirašyti, ką pasakojo amžinatilsį senelis (Julius Kavaliauskas). Kaip jį per karą buvo sugavę rusai ir paėmę į kariuomenę. Bet jis su draugu iš Kairėnų pabėgo iš surinkimo punkto Kaune ir pėsti parėjo namo. Po to slapstėsi, kad valdžia nerastų, nes juk žinojo, kad paimtas į armiją. Išsikasė po beržu bunkerį ir ten slėpėsi.
Ona: – Aš tada buvau dar maža, o mano sesuo Aldona didesnė, ji pasakojo, kad mūsų tėtė slėpėsi daržinėje, šiene ar šiauduose. O gal ir ten, ir čia. Be to, buvo barzdą užsiauginęs, kad jo nepažintų.
Egidijus: – Bet vis tiek valdžia surado ir tada, kaip senelis pasakojo, liepė jam pasirinkti: arba važiuosi į Sibirą, arba dirbsi kolūkio pirmininku.
Ona: – Taip, jis kurį laiką dirbo Vaitiekūnų kolūkio pirmininku. Berods po Kazoko Prano. Neilgai, maždaug metus. O paskui dirbo su arkliais.
Daug ką papasakodavo ir mano mama, kai buvo gyva. Ji turėjo labai gerą atmintį, daug ką žinojo iš praeities.
Mūsų tėtis turėjo gražų balsą, giedodavo laidotuvėse. Pagrabų būdavo daug, tai tėtis eidavo ten ir eidavo. Aš maža būdama irgi norėdavau eiti kartu, bet mama drausdavo: „Neik. Jie ilgai giedos ir kaip tu viena pareisi?“ Sykį nepaklausiau ir teko vienai grįžti iš Juodelių – verkdama parėjau. Mama pasakė: „O kodėl neklausei?“.
– Prisimenu, ir Stasio Kavaliausko balsas buvo geras. O ir jūsų, Onute, balsas ir dabar gražiai skamba.
Ona: – Oi ne, – sesers Aldonos tai tikrai gražus. Stasys mėgo dainuoti, bet negiedodavo. Neprisimenu jo giedant.
Egidijus: – Anksčiau tu, mama, taip gražiai padainuodavai… Būdavo giminių atvažiuoja, po gramiuką įsipilam, tai jos abi su Aldona kai uždainuoja – miela malonu klausyt. O ir aš kai išgeriu, ir man čakros dainuoti atsidaro (juokiasi).
Nepasiskųsi, kad sunku
Ona: – Paaugusi dirbau kolūkyje lauko darbus. O tada viskas buvo rankomis daroma ir šieną į kolūkio daržines sukrauti, ir šiaudus į kūgius, ir taip toliau. Nebuvo jokių patogumų ir dušų kaip dabar.
Kai dirbdavome sandėliuose, reikėdavo pilnus maišus nešioti. Stovi grūdų valymo mašina, grūdai į maišus byra, o mes prie jų dviese – aš ir Linienė Ona arba Navickienė Janina, arba dar kokia moteriškė. Kai maišas prisipildo, užkelia viena kitai jį ant nugaros ir toji kulniuoja su juo į aruodą. Ir niekam nepasiskųsi, jog esi moteris ir tau per sunku.
Egidijus: – O juk dar buvo ir kitų darbų. Kolūkis paskirdavo kiekvienai šeimai 1 ha cukrinių runkelių nuravėti. Tai, būdavo, nueini ten ogi vagos už horizonto.
– Ravėdavau ir aš. Prisimenu, vagos būdavo nuo Antano Mikalčiaus iki Kranauskynės, kitais metais nuo Pyplių iki riboženklio „Spindulio” kolūkis“.
Egidijus: – Iki vagos vidurio prikaupavus nesimatydavo nei jos pradžios, nei pabaigos. O dar turėdavom savo daržus ir pasėlius prižiūrėti, savo gyvuliams prisišienauti, juos šerti, ganyti.
Vasaros atostogomis, kai nereikėdavo mokytis Grinkiškio mokykloje, eidavau dirbti arba į kolūkio mechanizacijos dirbtuves, arba į sandėlius, nes juk užsidirbti reikia.
Daug ką čia dariau ir dirbtuvėse, ir sandėliuose dirbau, ir cukrinius runkelius plūgeliais arinėjau, ir laukus gairiavau (gairėmis paženklindavo. – F.Ž.), kai iš lėktuvų juos tręšdavo. Praktiškai viską esu šitame kolūkyje dirbęs. Tai buvo parduotos vaikų vasaros.
Ona: – Vėliau dirbau su sandėlininke Janina Zakarevičiene, buvau jos padėjėja. Kai prasidėdavo javapjūtė, man tekdavo būti Dirgaičių, Daugirdų sandėliuose ir priimti atvežamus grūdus. Dar vėliau dirbau vaikų darželyje, šiltnamyje.
Kai susituokėme su Antanu Galentu, kolūkis skyrė butą Kranauskynėje, Kranausko name (rusų valdžia po karo jį su šeima ištrėmė į Sibirą, jų sodybą nacionalizavo. – F.Ž.). Tada ir išsikrausčiau iš tėvų sodybos. Buvo berods 1976 metai. 1986 metais gavome naują namą gyvenvietėje. Bet 1992-aisiais Antanas mirė nuo skrandžio vėžio. Skausminga liga, sunki buvo mirtis.
Užauginau du sūnus – Egidijų ir Renatą. Egidijus dirba Radviliškyje, Renatas Kėdainiuose. Džiaugiuosi, kad jie netoli. Pavyzdžiui, mano brolio Jaroslavo vaikai Ispanijoje, tai kai atsitiko jam toji sveikatos bėda – gerai, jog mūsų Egidijus netoli gyveno: padėjo, antraip gal jau po velėna būtų buvęs.
Mama laukus paliko paskutinė
– Vis dėlto gerai, kad anais laikais kolūkis naujų namų pristatė ir savo žmonėms išsimokėtinai pardavė? Nors, kita vertus, – daug vienkiemių nugriovė.
Ona: – Daug kas dabar sako – oi, prie ruso buvo prastai, sunku, bet kai gavom tą namą, tai kurį laiką kažkiek už jį kolūkio kontoroje sumokėdavome, o paskui leido už investicinius čekius išsipirkti ir viskas.
Egidijus: – Didžiausios naujų namų statybos čia vyko maždaug 1985 metais. Kolūkis buvo numatęs ir dar plėsti Vaitiekūnų gyvenvietę, laukuose buvo nutiesta elektros linijų, prie kurių būtų prijungti nauji namai. Tačiau prasidėjo nauja politika ir kolūkinės statybos sustojo.
Ona: – Vėliau „Spindulys“ pardavinėjo nebrangiai žemės toms šeimoms, kurios jos neturėjo. Nusipirkome ir mes 3 ha. Du hektarus vėliau pardaviau, vieną prie namų pasilikau.
O dabar jaunai šeimai iš kur gauti butą, iš ko išsimokėti?
Egidijus: – O dar dabartiniai Lietuvos politikai užsimanė nekilnojamojo turto mokestį įvesti. Už tai, ką esi nusipirkęs, dar turėsi valstybei mokėti. Mano protui nelabai suvokiama. Taupei būstui, daug ko sau neleidai, gyvenai diržą susiveržęs, nes reikia nusipirkti, vėliau išsimokėti paskolas, o dabar ir dar teks mokėti.
– Ar negaila buvo palikti tėvų sodybą?
Ona: – Kad ten aplink beliko tušti laukai.
– Kai jūsų mama dar gyveno senojoje sodyboje, negi jau nebuvo ir jos kaimynių Siliūnaitės, Sipienės, Švėgždų ir kitų?
Ona: – Ne. Mama iš tų laukų išėjo paskutinė. Siliūnaitė dar prieš tai eidama į autobusą nugriuvo ant kelio ir numirė. Sipienę partrenkė mašina važiuojančią dviračiu – taip pat mirė. Kol buvo gyva, pas ją vaikščiodavo nakvoti kaimynė Turskienė, nes bijojo būti viena po savo vyro mirties. Ir tos seniai nebėra.
Egidijus: – O senelių žemės sklypą sugadino tiesdami naują kelią į Dirgaičius perrėžė sklypą įstrižai.
– O kada neliko jūsų tėčio brolio Stasio Kavaliausko?
Ona: – Jis mirė anksčiau už mano tėtį. Tuo metu jau jo sodybos už Miegoto nebuvo, Stasys gyveno pas savo dukterį Nijolę Panevėžyje. Bet po mirties buvo parvežtas ir pašarvotas mūsų sodyboje. Tada dar gyveno abu mano tėvai. Palaidojo jį Vosiliškio kapinėse. Ten ir mano tėtės tėvai palaidoti.
Stasys turėjo sūnų Algį, seniai jo nebėra; taip pat dukteris Zenę ir Nijolę. Zenė gimusi 1942 metais, gyveno kažkur prie Krakių, buvo silpnos sveikatos. Nijolė jaunesnė trejais metais, ji buvo įsikūrusi Panevėžyje, berods dirbo medicinos sesele, bet jau seniai pensijoje. Pasenom ir nebedaug bendraujam, mažai apie gimines žinau.
Ką jaunam tėviškėje dirbti?
– Jūsų sūnums Vaitiekūnuose gyventi, trūksta darbų?
Ona: – Ką jie čia veiktų.
Egidijus: – Su didžiausiu malonumu grįžčiau, jei būtų čia ką dirbti ir iš ko gyventi. Kai čia atvažiuoju, tai kaip į kurortą. Prie mūsų namo yra net parkelis, kurį kažkada sodino mama ir kiti vaitiekūniškiai per talką.
Bet darbų čia labai mažai. Todėl įsikūriau Radviliškyje. Dirbau ten autotransporto įmonėje, vėliau keleivinių traukinių mašinisto padėjėju, o kai neakivaizdiniu būdu baigiau Vilniaus aukštesniąją transporto mokyklą, pakvietė dirbti inžinieriumi lokomotyvų depe. Bet prasidėjo etatų mažinimas geležinkelyje ir teko pereiti į kitą darbą.
O brolis Renatas baigė politechnikumą ir dirba elektriku Kėdainiuose. Užauginome abu po dvi dukras, jos dirba ir gyvena Vilniuje.
Dabar Vaitiekūnuose jaunų žmonių nedaug, tik mokykliniai, bet ir tų mažai.
Ona: – Anksčiau, kai mano vaikai dar lankė mokyklą Grinkiškyje, juos ir kitus vaikus nuveždavo mokyklinis autobusiukas, tai jei norėdavai kartu nuvažiuoti į Grinkiškį – vos įsisprausdavai. O dabar, mačiau, keletą vaikų veža.
Bovelniškio grybai jau tik sapne
– Jūsų gimtoji sodyba buvo netoli Bovelniškio miško…
Ona: – Oi, kaip dygdavo jame grybai… Ypač Aldona mėgdavo ten grybauti. Būdavo, anksti rytą žadina ji mane: „Einam grybauti“. O aš taip noriu miego, sakydavau eik viena.
Egidijus: – O mane močiutė vesdavosi ten grybauti. Miškelis nedidelis, tai žinojom beveik kiekvieną medį. Nuo Dirgaičių pusės buvo spygliuočių, o nuo Vaitiekūnų – daugiausia lapuočiai. Ilgainiui užstelbė tą mišką krūmai ir grybai išnyko. Be to, tarybiniais laikais ten atveždavo fermose padvėsusių gyvulių ir išmesdavo. Dvokas būdavo didžiulis. Kai vėjas pasisukdavo iš tos pusės, net į kiemą negalėdavom išeiti.
Aš ir dabar kartais susapnuoju, jog grybauju Bovelniškyje.
Bovelniškis praversdavo ir seneliui (Juliui Kavaliauskui). Jis buvo nagingas, pindavo krepšius iš eglių šaknų, iš uosių droždavo grėbliams dantis, iš lazdynų kotus. Tai, būdavo, rudenį pasikinko arkliuką į vežimą ir važiuojame abu į Bovelniškį. Senelis kirvuku prisikirsdavo eglių šaknų, lazdynų, įversdavom į vežimą ir kokį nudžiūvusį uosį grėblių dantims – ir turėdavo medžiagos visos žiemos darbams.
Turėjo mano seneliai ir bičių avilių. Tačiau iškopti medų prašydavo kaimyną Antaną Mikalčių. Šis tai darydavo plika galva, be bitininko kaukės ir kitos specialios aprangos. Prisimenu, – jo galva bitėmis nusagstyta, o dirba ramiai lyg niekur nieko. Gal jam jos negėlė? O baba tada duris užsikabindavo, kad jis pas mus su bitėmis neįeitų.
Ona: – Aš tada jau iš anksto išlėkdavau iš namų. Dabar nebeišlėkčiau, sveikata jau nekokia, nebestiprios kojos ir rankos. Ranka operuota, nes buvo pradėję pirštai tirpti, daktarai pasakė – toks amžius, jau daug užkalkėjimų. Ir stuburą skauda, sunkaus darbo jaunystėje pasekmės, visur daug fizinės jėgos reikėjo, argi moteriai toks darbas.
Laimė, mus dažnai lanko Dalia Galentienė ji ir giminaitė, ir kaimynė, gyvena anapus Tarailio upelio. Labai veikli, energinga, atveža ko reikia, padeda.
… Prie jaukaus Onutės namo gyvenvietės pakraštyje žydi obelys – nebereikia obuoliauti Šlinkšių sode, nors tai dabar būtų itin paprasta, nes visi Šlinkšės jau Anapilyje. „Gyventi dabar lengviau. Tik kad sveikata būtų geresnė“, – svarsto Onutė. „Ir jei nebūtų tiek daug gąsdinimų karu“, – prideda jos vyresnėlis sūnus Egidijus. Bet tai jau kita tema ir kita kalba. Iki kitų susitikimų Vaitiekūnuose.
Feliksas Žemulis
