Knygos bičiulių klubo „Beržė“ lankytojai – senjorai. Ilgą laiką mes buvome Trečiojo amžiaus universiteto padaliniu, tačiau įnoringiems vadovams nepatiko, kad renkamės knygų šventovėje – bibliotekoje, o ne TAU patalpose. Bet mes ir toliau du kartus per mėnesį renkamės VB kraštotyros skyriuje. Pastaruoju metu bibliotekininkų iniciatyvos dėka (ačiū Vladai Šiaudvytienei) turime galimybių savo veiklą paįvairinti. Neapsiribojame vien perskaitytų knygų aptarimu ir diskusijomis. Kartais peržiūrime dokumentinius filmus ar televizijos laidas apie rašytojus, poetus, kultūros veikėjus.
Viename kovo mėnesio užsiėmime žiūrėjome dokumentinį filmą apie Radviliškio krašto knygnešius. Tai tema, kuria domėjomės ir anksčiau. Mums buvo pasiūlyta paskaityti serijos „Šviesos keliu“ knygas, kurias leidybai paruošė bibliotekininkės, panaudodamos Daugėlaičių kraštotyros muziejaus, Daugyvenės kultūros istorijos muziejaus-draustinio, Grinkiškio J. Poderio mokyklos sukauptą medžiagą, Viešosios bibliotekos fondus.
Visame pasaulyje niekas neturėjo knygnešystės, tik Lietuva. Knygnešystė buvo vienintelis kelias išsaugoti gimtąjį žodį, sava kalba melstis, skaityti knygas, mokyti vaikus. Knygnešystė – sunkus, atsakingas ir pavojingas darbas. Caro žandarai visaip baudė žmones, pernešančius ir platinančius lietuvišką literatūrą. Jie buvo persekiojami, gaudomi, baudžiami, kalinami, net tremiami į Sibirą. „Tautiškos sąmonės žadintojai, knygų platintojai daugumoje buvo bemoksliai… Šiaip tai buvo savo rūšies šviesuomenė“ (P. Ruseckas). Juozas Tumas-Vaižgantas rašė: „Turtų nė vienas nesusikrovė iš knygų kontrabandos. Gyvybę gi, laisvę ir tėvynę didžiuma jų prarado.“ Tačiau jų veikla gaivino žmonių protus ir širdis, stiprino tautos viltį. Tarp žinomų knygnešių Radviliškio krašte gimę ir veikę yra J. Čepulis, V. Lingvevičius, A. Abronavičius, M. Jurgauskaitė, J. Zubrys (jis knygas iš Mažosios Lietuvos gabeno beveik metus) ir daugelis kitų. Kovą su spaudos draudimu Radviliškio krašte skatino religiniai bei švietėjiški motyvai. Platinti knygas mūsų krašte savanorius įtraukė Radviliškio, Šeduvos, Šiaulėnų, Smilgių bažnyčių kunigai, daraktoriai (kaimo mokyklų XIX–XX a. mokytojai). Tarp žinomų knygnešių – ir Antanas Povylius (1871 – 1961 m.) (jo vardu pavadinta gatvė Eibariškių mikrorajone). Skaityti Antaną išmokė motina. Jis gi mokė dvarininkų vaikus dvaruose. Nuo 1902 metų buvo LSDDP narys. Nuo 1905 metų dalyvavo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiuose, pavyzdingai ūkininkavo. Lietuviškos spaudos platinime dalyvavo su A. Janulaičiu, P. Višinskiu, J. Jablonskiu, K. Venclauskiu, V. Putvinskiu, J. Krikščiūnu-Jovaru. Gautą spaudą slėpdavo, perduodavo knygnešiams, platindavo ir pats.
XXX
Mūsų „Beržės“ klubo senbuvio Alfredo Krikštano iniciatyva kiekvienas užsiėmimas pradedamas trumpais skaitiniais – įdomia informacija iš periodikos leidinių. Štai, kad ir literatūrologo S. Lipskio straipsniai tema „Neklauskit dainiaus vardo“. Visi girdėjome ne kartą dainą „Santa Liučija“. Tai Europoje populiari neapoliečių liaudies daina. Į lietuvių kalbą tekstą išvertė B. Raila. Pagrindinis šio romanso atlikėjas buvo A. Šabaniauskas. B. Raila – žurnalistas, vienintelis prieškario žurnalistas, kuris Kauno konservatorijoje mokėsi dainavimo. Jo žodžiais sukurtas šlageris „Mano gitara“. Sporto renginių organizatorius R. Bernotas parašė eiles ir sukūrė muziką dainai „Tik tu ateik greičiau“ (Tik tu ateik greičiau per pievas, per rasas, ramunės žiedą tau įpinsiu vėl į kasas…“)
Inžinieriaus išsilavinimą turintis A. Elenskis sukūrė daug romantiškų tekstų. Tad ir jo sukurtos eilės tapo populiariausia užstalės daina „Ciganelija“ („Tau dainą naktis tylioji pakartos, o ryto saulė pakils, kai taboras miegos…“)
Populiaraus lyrinio romanso „Tu vėjo paklausk“ autorius – amerikiečių poetas ir dainininkas Bobas Dilanas. Lietuvišką tekstą šiai dainai sukūrė estrados dainininkė bei vokalo pedagogė I. Ašakaitė. Ypač didelio populiarumo sulaukė jos atliekama O. Ditkovskio ir A. Jonyno daina „Aš mylėjau tave tau nežinant“.
Rodos, ne kartą girdėjome, o gal ir dainavome šias dainas, bet neretai pagalvodavome, kad tai liaudies dainos. Dėka šios informacijos mes praplėtėme savo žinias.
Nesuskaičiuojami Justino Marcinkevičiaus eilėraščių mėgėjai. Tad ir mes „beržiukai“, dažnai deklamuojame jo eilėraščius. Ir juos ne tik skaitome, bet ir dainuojame. Ar pamenate vestuvinę dainą „Oi, užkilokit vartelius“, darbo dainą „Linelį raunu ne viena“, užstalės dainą „Sūrus sūrus marių vandenėlis“? O kur dar dainos, kurių žodžiai skamba šiandieninėje estradoje? Yra ir daugiau poetų, kurių eilės dainuojamos. Apie tai dar kalbėsime, dar dainuosime. Kaip dainuojame ar deklamuojame S. Nėrį. Justinas Marcinkevičius rašė: „…nenumiršta senos dainos – tęstinės ir negudrios, ir nedailios… o kaip jos liejasi pro širdis,… mes jas vedžiojame ilgai …“ Tad dainuokime dažniau!
Dar viena mūsų susibėgimų forma – „Poezijos skaitymai“ (organizavo V. Šiaudvytienė). Ruošdamiesi užsiėmimui rinkomės patinkančius įvairių autorių eilėraščius, prozos kūrinių ištraukas. Pagrindinė eilėraščių tema – gamta.
Popietėje skambėjo A. Baltakio, D. Šalingienės (Vasarės), S. Nėries, Just. Marcinkevičiaus eilės, ištraukos iš D. Kajoko, K. Sajos, S. Daukanto kūrinių. Mes jau išmokome ir klausytis, ir išgirsti, o be to, pasidalinti patirtais jausmais, kaip toje dainoje – mums „širdyje dar ne sutema.“
J. Kaučikienė
