Iš ciklo „Senieji Grinkiškio mokytojai“
Ugnis prasideda nuo kibirkšties
„Iš vaikystės dienų prisimenu tą sodrią, gražią kaimo kalbą, kuria kalbėjo pas tėtuką į kalvę atvykę žmonės. Gal tai ir buvo ta mažytė kibirkštėlė, kuri įžiebė didžiulę meilę lietuviškam žodžiui ir lėmė mano likimą?“
Taip savo prisiminimuose rašė buvusi mūsų lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, profesorė Vida Simonaitytė-Rudaitienė. Ji mokė mūsų klasę Grinkiškio vidurinėje mokykloje 19681–971 metais.
Vida Simonaitytė-Rudaitienėg. 1944-01-02 Saugoniai (Vilkaviškio raj., Alvito vlsč.) – lietuvių filologė, kalbininkė, pedagogė. Humanitarinių mokslų daktarė, profesorė. Baigusi Vilniaus pedagoginį institutą (lietuvių kalbą ir literatūrą), 1968–1973 mokytojavo Grinkiškio vidurinėje mokykloje. 1973–1977 studijavo Lietuvių kalbos ir literatūros instituto (nuo 1990 Lietuvių kalbos institutas) aspirantūroje, 1977–1994 dirbo šiame institute. 1993–2003 dėstė Vilniaus pedagoginiame universitete, nuo 2004 – Mykolo Romerio universitete; profesorė (2011).
Mokslinių darbų pagrindinės sritys: leksikologija, sociolingvistika, naujoji lietuvių kalbos leksika, administracinė kalba. Paskelbė daugiau kaip 70 mokslinių, daugiau kaip 30 mokslo populiarinamųjų straipsnių leksikos, sociolingvistikos, kalbos kultūros klausimais.
Publikavo mokslinių darbų užsienyje – Ispanijos, Kanados, Vokietijos, Australijos kalbos leidiniuose. Svarbiausi išleisti veikalai: „Vakarų kalbų naujieji skoliniai“ (su V. Vitkausku, 1998), „Leksikos skoliniai administracinėje kalboje“ (2008). „Antanas Šmulkštys Paparonis“ (su kitais, 1997). (Kunigas, rašytojas ir politikas A. Šmulkštys buvo V. Simonaitytės -Rudaitienės kraštietis. – F.Ž.).
„Vida, tu pasakyk“
O dabar apie buvusios mūsų mokytojos gyvenimą jos pačios žodžiais. „Gimiau Saugonių kaime. (Saugoniai – buvęs kaimas Vilkaviškio rajone, Virbalio seniūnijoje, 3 km nuo Alvito miestelio ir beveik tiek pat nuo Alvito ežero. V. Simonaitytės jaunystėje tame kaime gyveno apie 100 gyventojų, dabar šio kaimo nebėra – F.Ž.).
Augome keturi vaikai.Be manęs – sesuo Emilija, broliai Eduardas ir Raimondas.Su sesute Emilija Simonaityte (Stasaitiene) (1945–1995) kartu pradėjome lankyti Švitrūnų pradinę mokyklą, nes ji nenorėjo likti namie, o su manimi kartu mokytis. Verkdama bėgo paskui mane į mokyklą jau rugsėjo pirmąją. Mokytojas Ignas Vasiliauskas priėmė ir pasakė, kad į mokinių sąrašą ją įrašys tik tada, jei gerai mokysis. Ir tai padarė po pusės metų, nes ji kaip ir aš mokėsi labai gerai.
Vėliau iš Bijotų kaimo (šis kaimas taip pat Virbalio seniūnijoje, 4 km į šiaurės rytus nuo Saugonių. Šiek tiek didesnis. – F.Ž.) kartu su ja kelis kilometrus kasdien ėjome pažliugusiais speiguotais keliais, paskui save tempdamos dviračius į Alvito septynmetę mokyklą. Sunkios gyvenimosąlygos pakirto jos sveikatą, todėl Kybartų K. Donelaičio vidurinę mokyklą ji baigė dvejais metais vėliau negu aš. Nors gydytojai dėl įgyto širdies reumato jai nerekomendavo, netgi draudė mokytis, bet mokslo troškulys buvo toks galingas, kad ji baigė vidurinę mokyklą.
Toliau Emilija Kauno politechnikos institute (dabar Technologijos universitetas) studijavo cheminę technologiją. Sėkmingai baigus studijas, įsigijo mėsos pramonės inžinieriaus technologo specialybę. Nuo pat pradžių iki mirties dirbo Šiaulių mėsos fabriko kulinarijosskyriaus viršininke. 1995 m. eidama iš darbo sesuo suklupo ir išėjo amžinybėn. Ji buvo mano geriausia draugė. Paliko sūnų Saulių ir vos metukus atšventusį vaikaitį Gabrielių. Dideliame sielvarte likotėvai, broliai ir neatsakytas klausimas man: kodėl ji turėjo išeiti anksčiau negu aš? Tokia, matyt, Dievo valia.
Prisimenu alkaną vaikystę, skurdžią jaunystę. Iš vaikystės liko prisiminimai apie verkiantį kaimą. Tarsi šiandien girdžiu artimųjų ir kaimynų raudas ir tuos baisius žodžius: šiąnakt išvežė, ištrėmė… Iki šių dienų išliko baimė, lydėjusi vaikystę. Mes, vaikai, girdėdavome, kaip tėvai pašnabždomis kalbėjo apie tėvo tėvą, mūsų senelį Juozą Simonaitį – Lietuvos savanorį. Šio tėvuko (taip suvalkiečiai vadino tėvo tėvą) neteko matyti. Nežinau kur jo kauleliai duli…
Prisimenu vaikystės darželyježydinčius bijūnus, nuostabų jų kvapą, ypač tuos, kurie augo prie tėtuko (mamos tėvo) namo. O koks nuostabus buvo vyšniųar retkarčiais ištrauktų iš šieno kūgio tėtuko kriaušės ar obuolio skonis. Prisimenu tą kalvę (mamos tėvas Juozas Krutulaitis buvo geras Saugoniųkaimo kalvis), jos didžiulį slenkstį, į kurį tėtukas mums, mažiems vaikams, leido kalti uknolius (pasagų vinis).
Iš vaikystės dienų prisimenu tą sodrią, gražią kaimo kalbą, kuria kalbėjo pas tėtuką į kalvę atvykę žmonės. Gal tai ir buvo ta mažytė kibirkštėlė, kuri įžiebė didžiulę meilę lietuviškam žodžiui ir lėmė mano likimą?
Besimokydama Kybartų K. Donelaičio vidurinėje mokykloje rašiau eilėraščius. Juos dažnai dėdavo į mokyklos sienlaikraštį. Rašyti eilėraščius mane skatino anglų kalbos mokytojas Jaronimas Šalčiūnas. Jis buvo pirmasis mano eilėraščių vertintojas. J. Šalčiūnas pats buvo poetas, yra išleidęs jau ne vieną poezijos knygą.
Poete aš netapau, bet pasirinkau lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute (dabar universitetas). Mane labiau traukė lietuvių kalba, o ne literatūra. Gal dėl to, kad besimokydama Vilniaus pedagoginiame institute sutikau nuostabius kalbininkus, pedagogus: doc. dr. P. Bernadišienę (1910–1993), prof. dr. J. Budzinskį (1903–1986), doc. E. Mikalauskaitę (1899ę1970) ir kt. Šie mokslininkai labai vertino mane už gražią lietuvišką tartį, už lietuviškų balsių -ė, -o tarimą.
Dar ir šiandien tarsi girdžiu fonetikos mokslo specialistės doc. E. Mikalauskaitės žodžius: „Visi klystate, o tu, Simonaityte, tark, tark šiuos garsus, taip gražiai jų niekas neištaria, kaip tu, nes tu užaugai tame Lietuvos kampelyje, kur gražiai kalbama“. Per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą aš vienintelė gavau penketą (tada buvo penkiabalė sistema).
Šiandien prisimenu nuostabią akcentologę doc. D. Bernadišienę ir dėl to, kad ji sugebėdavo pastebėti ne vieną alkaną studentą ir taip gražiai keliais rubliais paremti, kad galėtum bent tą dieną pavalgyti. Taip subtiliai ji tai sugebėdavo padaryti, kad nesijaustam nei sušelptas, nei pažemintas.
Vėliau, po dvidešimties metų, aš pati dirbau tame pačiame Pedagoginiame institute. Girdėjau priekaištų iš pavyduolių, kad siekiu prestižinės tarties (tai taisyklingoji tartis!), kad labai myliu suvalkiečių tarmę. Tikrai myliu savo gimtąją suvalkiečių tarmę, bet ir vertinu visas lietuvių kalbos tarmes!
Nepaprastai gaila, kad nyksta tie gyvieji lietuvių kalbos šaltinėliai, kartu nyksta ir lietuvių etinė kultūra. O kiek reikėjo pastangų, kad būsimieji pedagogai tartų LIETUVA, o ne LETUVA!Lietuvis, lietuvė, o ne letuvis ar letuvė, arba letuvys, -ė. Jau nekalbant apie lietuviškų balsių -ė, -o tarimą. Suprastėjo ne tik lietuviška tartis, bet ir lietuviškai kalbant ar rašant dažnai sakinyje nepaliekama vietos lietuviškam žodžiui, nes graibstomasi angliškų ar kitų svetimžodžių.
Įstojusi į aspirantūrą (dabar doktorantūra)sutikau filologijos ąžuolą akademiką K. Ulvydą (1910–1996). Jis buvo mano mokslinis vadovas, jo vadovaujama parašiau ir apsigyniau disertaciją. Apskritai akademikas Kazys Ulvydas buvo nepaprastos įžvalgos žmogus, jis taikliai nuspėdavo žmonių geras ir blogas savybes, jas apibūdindavo.
Dirbdama Mykolo Riomerio universitete, mokiau būsimuosius teisininkus ir gėrėjausi čia sutiktais didžiaisiaismokslininkais, puikiais vadovais ir žmonėmis – šio Universiteto rektoriumi, prof. Alvydu Pumpučiu, prof. Sigitu Plečkaičiu (taip pat suvalkiečiu) ir kitais dėstytojais“.
Šitaip pasakojo profesorė Vida Rudaitienė laikraštyje „Gintaro gimtinė“ 2017 metais, kai redakcija paprašė ją, to leidinio redkolegijos narę, parašyti apie save.
Šiame jos pasakojime nėra nei žodžio apie tuos keletą jos gyvenimo metų, kurie praėjo mažame Vidurio Lietuvos miestuke Grinkiškyje. Apie juos metus ir kalbuosi su buvusia mūsų mokytoja.
Suodini Radviliškio žvirbliai
– Mokytoja, kaip po studijų atsidūrėte Grinkiškyje. Kitokių galimybių nebuvo?
– Toks buvo paskyrimas – pasirinkti negalėjau. Gal todėl, kad kažkas iškniso, jog mano senelis buvo Lietuvos savanoris. Išėjo jis savanoriauti iš Pajevonio į nepriklausomos Lietuvos kariuomenę, palikęs mano tėvą dar visai mažiuką.
Pedagoginį institutą baigiau 1968 metais. Jo kalbininkai tada buvo tokie ąžuolai – Mikalauskaitė, Bernadišienė, kiti. Vienintelė visame kurse gavau per valstybinį egzaminą penketą. Tada daug kas jo net neišlaikydavo – griežti reikalavimai buvo; neišlaikiusiems išduodavo pažymėjimą apie nebaigtą aukštąjį, kai kam leisdavo perlaikyti. O man pasisekė ir norėjau toliau gilintis į kalbos mokslą, tačiau – neturėjau blatų ir teko priimti paskyrimą. Kaip tik tuo metu iš Radviliškio rajono atėjo užsakymas skirti jiems lituanistę.
Bet pagalvojau – Radviliškio rajone nesu niekada buvus – gal bus ir įdomu? Šitaip raminau save.
Atvažiavau iš Vilniaus traukiniu į Radviliškį – miestelis suodinas, garvežių dūmais aprūkęs, net žvirbliai suodini… Apsiverkiau pamačiusi. Grinkiškio ūkvedys Kvedaras – jis buvo atvažiavęs mane į Grinkiškį parvežti – ramino. Atvažiavom į Grinkiškį, atėjom į mokytojų kambarį ir jis sako: „Va lietuvaitę atvežiau“. Bet kiti sutiko šaltai…
Galiu palyginti: kai po keleto metų atėjau į kitą kolektyvą – Lietuvių kalbos ir literatūros institutą – jame sutikimas buvo visiškai kitoks.
– Grįžkime dar į Grinkiškio laikus. Ką dar iš jų įsiminėte?
– Skaičiau, Feliksai, ką esi parašęs apie Grinkiškio mokyklą. Anais laikais, kai ten mokeisi, pats ir tavo klasės draugai buvote jauni, mažai gyvenimo matę, tai daug ką ir matėte bei prisimenate gražiai. O jeigu būtumėte prieš tai gyvenę Vilniuje – visai kitoje kultūrinėje aplinkoje – ir atsidurtumėte provincijoje, gal būtų kitaip. Man toji Grinkiškio stotelė buvo tremtis. Jei ne tie jame praleisti metai, galėjau padaryti daugiau.
Dirbdama Grinkiškio mokykloje daugiau bendraudavau su tais, kurių dvasinį artumą jutau. Ypač – su mokytoja Elena Reutiene. Ji buvo labai įdomi ir kultūringa, domėjosi teatru ir kitais menais. Aš iš Grinkiškio važinėdavau į teatrus, koncertus, tai man grįžus iš jų Reutienė klausinėdavo, ką mačiau ir girdėjau, pati daug pasakojo apie meną ir senuosius Lietuvos inteligentus, šviesuolius. Vadindavo mane enciklopedija, o aš tą patį sakydavau apie ją. Mokinių gal ji ir negalėjo gerai išmokyti, nes buvo per daug geraširdė.
Bendraudavau ir su kolege Aurelija Kišonaite, nes ji mėgdavo deklamuoti atmintinai eilėraščius ir apskritai kalbėdavosi su manimi kaip lituanistė su lituaniste, nors buvo matematikė.
Iš tolo – artimai nebendravau – mačiau Vytauto Radavičiaus inteligenciją. Labai gera dalyko mokytoja buvo matematikė Eugenija Daukšytė. Ji dirbo tyliai, ramiai.
Savaitgaliais neretai išvažiuodavau iš Grinkiškio į Vilnių, o dar dažniau pas seserį, kuri tada gyveno Šiauliuose. Ten eidavau į teatro spektaklius, koncertus, nes mane traukė klasikinė muzika, menas. Todėl mokytojų kolektyvo gyvenime nedaug dalyvavau. Tiesą sakant, vengiau to.
Iš vaikystės mūsų lobynas
– Pasibaigus paskyrimo į Grinkiškį laikui, iškart išvažiavote?
– Visą laiką svajojau studijuoti aspirantūroje (dabar – doktorantūra), todėl skaičiavau metus, vėliau – mėnesius ir net dienas, kiek dar teks būti Grinkiškyje. Nedaug vietų sovietmečiu būdavo skiriama studijoms aspirantūroje, bet kalbininkai mane pažinojo ir davė rekomendacijų. Tik ištrūkti iš Grinkiškio nebuvo lengva, įvairių trukdymų buvo.
Pirmoji mano darbo diena Lietuvių kalbos ir literatūros instituto aspirantūroje buvo kitokia negu Grinkiškyje. Kalbininkai Antanas Lyberis, Jonas Kruopas, Kazys Ulvydas ir kiti kolegos pasitiko labai šiltai.
Mano mokslinio darbo vadovas K. Ulvydas šiaip jau buvo labai griežtas, nes manė, jog netinkamą mokslui daigelį reikia nugnybti laiku, kad jis pats nesikankintų ir kitų nekankintų. Turėjo tris aspirantus ir būdavo mums reiklus be galo, tačiau kartu ir teisingas, o prireikus – gindavo. Jis taip pat iš kažkur žinojo mano biografijos faktą apie senelį savanorį, tačiau nuo kitų tai slėpė, tik pasakė: niekam nesakyk, neprieštarauk, tylėk ir dirbk, studijuok. Tai ir dirbau.
Prisimenu, prieš ginant mokslų kandidato (dabar mokslų daktaro) disertaciją, reikėjo parašyti referatą. Pasirinkau temą „Bažnyčių menas“, nes jis mane domina. Bažnyčiose sukaupta daug meno, tai eidavau į jas, nors sovietmečiu už tai nepagirdavo.
Filosofiją tuo metu mums dėstęs ateistas Jokūbas Minkevičius prikibo: „Kodėl tokia tema?“ Bet K. Ulvydas atrėžė: „Mano aspirantė domisi menu, tai tegul rašo. O koks iš tavęs filosofas?“
– Skaičiau kai kuriuos jūsų straipsnius. Parašyti aiškiai, paprasta kalba. Ypač patiko studija apie kultūros vertybių nykimą.
– Aš įmantrybių nemėgstu. Savo lobyną atsinešame iš vaikystės ir turime iš jo gyventi, ar ne taip?
Aš dirbau, bet nesireklamavau. Daug mano mokslinių darbų išspausdinta Simonaitytės pavarde. Sykį tarptautinėje mokslinėje konferencijoje, kurioje dalyvavau kaip Rudaitienė, vienas mokslininkas iš Italijos man ir sako: „Gal galėtumėte mane supažindinti su kalbininke Simonaityte?“
Išspausdinta ne viena dešimtis mano mokslo darbų. Ir kas dar man būdinga: aš knisu knisu faktus, todėl mano straipsniai ilgi. Kai kurie kolegos sakydavo: kokia tu kvaila, iš to vieno straipsnio padaryk du. Nedarydavau.
Atkūrus Lietuvai nepriklausomybę, man nereikėjo gėdytis savo darbų sovietmečiu – mano straipsniuose nebuvo rusų kalbos aukštinimo, kai ji buvo paversta politiniu įrankiu ir daug kas šlovino Leniną. Net ir mokytojaudama neraginau vaikų stoti į pionierius ar komjaunuolius. Man negėda savo praeities.
Slaugė susirgusį vyrą
– Prisimenu, Grinkiškyje pagirdavote mūsų literatūrinius rašinius, vežėtės keletą mūsų į dailiojo skaitymo konkursą Radviliškyje.
– Kas būdavo gerai – kaip galėjau nepagirti? Vėliau, jau per Atgimimą, buvau surengusi šalies moksleivių, kurie domėjosi tautosaka, literatūra ir kalba, stovyklą Vilkaviškio rajono Kybartų mokykloje, kurią pati kadaise baigiau. Buvo įdomus renginys.
Smagu dirbti buvo ir su studentais. Kadangi esu tiesiakalbė, tai ir jiems į akis kalbėdavau, ką galvoju, o jie atsakydavo tuo pačiu. Sykį Pedagoginio universiteto studentai išklojo: „Mus mokote taisyklingai kalbėti, o kaip kalba patys dėstytojai? Labai daug klaidų daro“. „Užrašykit tas klaidas ir man pateikit“, – pasiūliau. Jie taip ir padarė, o aš, aišku, parodžiau kolegoms – kai kuriems nepatiko.
Aš niekam ir niekad nepataikavau. Vertinau kaip priklauso, dalykiškai, tai kai kas manęs net bijodavo; niekas manęs negalėjo paprašyt „Va tam rašyk recenziją gerą, o anam prastą“ – šito nebuvo.
Kadangi sakau visada į akis tiesą, tai susilaukdavau kartais visko, nebuvo gyvenimas sviestu pateptas.
Ankstesniais laikais buvo toks žurnalas „Gimtasis žodis“. Jame išspausdinau straipsnį apie tai, kaip sovietmečiu buvo rusų kalbai prioritetas, todėl faktiškai buvo dvikalbystė. Šį straipsnį išspausdino vienas mokslinis leidinys Kanadoje. Taip – tiesumo dėka – išėjau į platesnį pasaulį.
Ar jūs, Feliksai, liūdite anos Lietuvos? Dabar kai kurie liūdi sovietmečio. Tačiau tada buvo didelis griovimas. Pavyzdžiui, Lietuvos „diplominimas“. Juk ne visi gali aukštąjį mokslą studijuoti, bet – valdžia spausdavo, kad tik daugiau į aukštąsias stotų. Visokių žioplių priimdavo, o tie paskui paskaitų nelankydavo. Sakydavo: „Nereikia man žinių, dėstytoja, man reikia popieros“. Mokslo nuvertinimas buvo.
Tiesa, kai kas būta geriau. Pavyzdžiui, mano jaunystės laikais dėstytojui reikėjo aukštos kvalifikacijos, negalėjai baigęs aukštąją mokyklą tuoj pat joje dėstyti, o dabar – galima. Bet vis tiek nepriklausoma Lietuva yra geriau. Tik kažkas gal ne į tų rankas pateko, pinigai, baisus vartotojiškumas užvaldė. Ar ne taip?
Kartais pagalvoju: gal reikėjo man ką nors kitką gyvenime rinktis? Bet atrodo, tikau savo gimtajai kalbai ir šį tą jos labui padariau. Gal būčiau padariusi ir daugiau, tačiau sunkiai susirgo vyras. 2014 metais teko palikti darbą universitete, nes reikėjo jį slaugyti. (Mokytojos vyras Vytautas Rudaitis buvo veterinarijos gydytojas, mokslų daktaras. – F.Ž.) Nepravertė man ir tie sugaišti jaunystėje metai Grinkiškyje.
O kartais galvoju: per daug savęs skyriau mokslui, darbui, reikėjo daugiau atsiduoti šeimai…
Svetimos kalbos ne visada gerai
„Kiekvienai tautai, taip pat ir lietuvių tautai, kalba yra pamatinė vertybė“, – viename savo mokslo darbų rašo prof. V. Rudaitienė ir cituoja garsaus lietuvių išeivijos filosofo Algio Mickūno mintį: „Lietuvių kalba tiesiogiai ir tyrai išreiškia viską, apie ką kalbama; tik tos kalbos reikia pasiklausyti, nes per ją mums priklauso mūsų pasaulis ir mes jam“.
Deja, pastaraisiais dešimtmečiais mestasi iš vieno kraštutinumo į kitą. Sovietmečiu lietuvių kalba kentėjo nuo Kremliaus brukamo rusų kalbos dominavimo. Kas tais laikais norėjo padaryti karjerą, stengėsi kuo daugiau kalbėti ir rašyti rusiškai. Gražią seną lietuvių kalbą darkė rusizmai, rusiškos sakinių konstrukcijos.
1990 metais Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir pasukus į Vakarus, rusų kalbos įtaka prislopo, tačiau prisistatė kita grėsmė – tarptautinės kalbos, ypač anglų kalba. Vykstant globalizacijai, ji Vakaruose, ir ne tik ten, tapo vyraujanti. Angliškai susikalba milijonai įvairių pasaulio šalių gyventojų. Tuo tarpu mažųjų tautų, tarp jų ir lietuvių, kalbų vaidmuo pradėjo menkti, trauktis.
„Atsiranda sričių, kuriose nacionalinės kalbos užleidžia vietą tarptautinei (anglų) kalbai. Socialinės sąlygos nepalankios lietuvių kalbai. Priimant į darbą beveik niekada nereikalaujama gerai mokėti lietuvių kalbą. Paprastai pabrėžiamas ne lietuvių, bet užsienio, ypač anglų kalbos mokėjimas. Jei peršama kita kalba, suprantama, menkinama sava kalba, taip pat ir sava kultūra. Lietuvoje anglų kalba laikoma prestižine kalba.
Kartu smunka lietuvių kalbos prestižas. Germanizacijos, polonizacijos, ypač ilgais rusifikacijos laikais lietuvių tauta stengėsi priešintis per prievartą brukamiems dalykams. Prie anglų kalbos tiesiog veržiamasi. Neliko vidinės stiprybės, tų socialinių saugiklių, kurie padėjo atsilaikyti rusų okupacijos laikais“, – neslepia kartėlio profesorė, mūsų buvusi mokytoja V. Rudaitienė.
Kuo kitokia ir kodėl pavojinga mūsų kalbai anglų kalba? „Anglų kalba yra abstraktesnė negu lietuvių kalba. Dėl anglų kalbos susiduriama su abstraktesne kalbėsena. Lietuviški žodžiai yra konkretesni, tikslesni. Daugybė skolinių mažina raiškos tikslumą. Trikdoma lietuviškų ir svetimų žodžių pusiausvyra, kenkiama lietuvių kalbos savitumui. Didelė dalis tų skolinių į lietuvių kalbą ateina iš verstinių tekstų arba per juos. Ypač daug verčiama iš anglų kalbos. Per verstinę leksiką kuriama kita lietuvių kalbos leksikos sistema“, – aiškina kalbininkė.
Čia prisiminiau, ką per lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete man ir kitiems to meto filologijos studentams 1972 metais aiškino leksikologiją mums dėstęs docentas Jonas Kabelka: leksika (paprastai tariant, žodžių visuma, žodynas) – tai kalbos pagrindas. Sugriauk jį – išnyks ir kalba.
Dabar daro ir pinigus, ir draugus
Buvusi mūsų mokytoja, profesorė V. Rudaitienė savo knygose, moksliniuose, o ir paprastiems skaitytojams skirtuose straipsniuose pažeria daug anglizmų ir kitų kalbos klaidų dabartinėje žiniasklaidoje, politikų, žurnalistų, diplomatų, valdininkų kalbose. Ir kantriai kaip bitutė taiso jas: dedlainas (= baigties terminas, galutinis terminas), draftas (= planas, projektas), imidžas (= įvaizdis), pilotinis (= bandomasis), taimautas (= pertrauka) ir t. t.
„Lietuvių kalboje gausėja tarptautinių žodžių, stumiančių iš vartosenos lietuvišką leksiką, pvz.: generuoti, identifikuoti, inspektuoti, komunikuoti, koreliuoti, realizuoti, subsidijuoti, traktuoti. Jeigu turima tarptautinių žodžių lietuviškų atitikmenų, patariama geriau juos ir vartoti. Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 12 straipsnyje nurodyta, kad „tarptautiniai žodžiai vartojami tik tada, kai lietuvių kalboje nėra šių žodžių lietuviškų atitikmenų“.
„Tam, kas neprarado lietuvių kalbos jausmo, sunku klausyti, gali net kelti pasidygėjimą, atgrasumą girdint, pvz.: Bibliotekoms trūksta kultūros žurnalų, tai trukdo cirkuliuoti kultūrai; Kaimo verslo diversifikavimas kuria darbo vietas; Pastebima tam tikrų Lietuvos kaimo raidos indikacijų; Susirūpinta moterų reprodukcine sveikata“.
„Įsivyraujantį visuomenės pragmatiškumą, vartotojiškumą rodo lietuvių kalboje padažnėjusi vadinamoji rinkos leksika. Pavyzdžiui, suaktyvėjusi tarptautinio žodžio produktas (lot. productus – pagamintas) vartosena. Nusižiūrėjus į anglų kalbą, šis žodis ima keisti lietuvišką žodį kūrinys, pvz.: Atpigo meno produktai; Dabar dažnai nuvertinami kultūros produktai; Jie [aktoriai] nuoširdžiai ir sunkiai dirbdavo visą savaitę, todėl ir parengdavo gerą produktą.
Net ir žmogus jau verčiamas produktu, pvz.: Abi mūsų dukterys – angliškos kultūros ir anglų kalbos produktas; Baltarusijos prezidentas – unikalus politinis produktas; Britai plaukikę R. M. mato kaip savo produktą; Šalys gauna tikrą produktą – medicinos specialistus. Vis dėlto skirtina, kas yra produktas (nepamirškime ir lietuviško žodžio gaminys) ir kas kūrinys“.
Dabartinės visuomenės pragmatiškumą, greitą gyvenimo tempą rodo ir sumenkusi veiksmažodžio kurti vartosena. Radijo, televizijos laidos daromos, įvairios strategijos, programos, pranešimai daromi. Net festivaliai, koncertai, spektakliai, muzika, dainos taip pat dažnai padaromos. Žinoma, kas kita daryti ir kas kita kurti. Kūryba yra aukštesnė žmogaus veiklos pakopa.
Siūloma net draugų pasidaryti, pvz.: Pasidaryk draugų, ir verslas klestės. Anglų kalboje ankstesnį pasakymą to find a friend ʽsurasti draugąʼ stumia iš vartosenos naujas pasakymas to make friends ʽpasidaryti draugųʼ, – beždžionaujama ir pas mus. Visą laiką buvo įprasta pinigus už(si)dirbti, o dabar vis dažniau girdima daryti pinigus, pvz.: Aš organizuoju paramą arba darau pinigus“.
„Ima vyrauti agresyvumas, šiurkštumas, kito žmogaus menkinimas. Atsainiai žiūrima į etikos normas arba jų nepaisoma. Kalbant arba rašant stengiamasi pavartoti aštresnį žodį, paveikti emocijas, pvz.: Ministrai guodžiasi, kad juos išdūrė arba pakabino; Net patį Kėdainių „kniazių“ išdūrė; Seimo nariai kabinami iš vienos frakcijos į kitą; Kirsta Kauno žemėtvarkos skyriui ir kt. Gausėja užgaulių, net žeminančių žmogaus orumą žodžių, pvz.: FNTT vadovai – puspročiai; Į valstybinį sektorių papuola bepročiai arba vagys“.
„Menkinamos, net niekinamos ir kitos lietuvių tautos pamatinės vertybės. Pavyzdžiui, niekinamąja reikšme pavartojamas pasakymas Lietuva – Marijos žemė. Patriotizmas, patriotas, -ė verčiami pajuokos objektu, pašiepiami patriotinių idėjų besilaikantys žmonės. Pamenko sąvokų Lietuva, Lietuvos valstybė vartojimas. Vietoj jų vis dažniau imama vartoti mūsų kraštas, mūsų šalis, net mūsų regionas. Dabar jau girdimas ne Lietuvos radijas, Lietuvos televizija, bet LRT radijas, LRT televizija.
Nuolat akcentuojamos sąvokos pilietis, -ė, pilietinė visuomenė, pilietiškumas, bet pamirštama tauta, tautinė visuomenė, tautiškumas. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucijoje pilietis, -ė, pilietiškumas paminėta 50 kartų, o tauta, tautiškumas – 15 kartų. Susidaro toks įspūdis, kad tie, kurie pernelyg akcentuoja pilietiškumą, nesuvokia šios sąvokos esmės. Gal todėl nuvertinamas ir tautiškumas“.
„Tas, kuriam nesvetimas lietuvių kalbos jausmas, niekad nepavadins darbštaus žmogaus ironijos atspalvį turinčiu žodžiu darbomanas, -ė. Tuo labiau – darboholiku (ar neužtenka alkoholiko!). Turima galvoje liguistas potraukis darbui, liguistas darštumas, bet lietuviai niekada nelaikė darbštumo liguistumu. Vis dėlto kinta darbštumo samprata. Imamas labiau vertinti ne darbštus, bet gudrus, stiprus, negailestingas, linkęs ir pasukčiauti žmogus“.
Kiaulę peikia ne visi
„Antoine’as de Saint-Exupéry yra pareiškęs, kad vienintelė vertybė pasaulyje – tai žmogaus ryšys su žmogumi. Atsirandančios naujosios technologijos keičia pačią bendravimo kultūrą, jos raišką, informacijos pateikimo būdus ir formas. Pavyzdžiui, lietuvio ausiai vienaip skamba lietuviškas žodis bendrauti ir kitaip – komunikuoti, kontaktuoti. (…) Net pats bendravimas, bendravimo būdai vadinami bendravimo technologijomis. Gal ir todėl svetimėjama, prarandamas savitumas“.
„Perimamos Vakarų kultūros realijos. (…) Atkeliauja į Lietuvą tos šventės, kurios neatitinka lietuviškų tradicijų. Tolstama nuo senosios baltų kultūros. Lietuvoje pradėta švęsti Patriko diena. Šv. Patrikas Airijai tas pats, kaip Lietuvai Šv. Kazimieras. Turime ką gerbti. Randasi lietuvių, švenčiančių Padėkos dieną. Jei yra noro, galima švęsti Derliaus dieną.
Viduržemio jūros šalių tradicija – siesta. Reiškiame visiškai kitų tautų tradiciją ir papročius, kai vidudienio poilsį vadiname siesta, užuot vartoję perpietė, pogulis ir kt., savus priešpiečius ar pusryčius vadindami lanču, lenču. Taigi perimama kitų šalių tradicijos ir papročiai, paniekinami savi, deja, iškraipomi ir svetimi. Nepateisinama ir savas šventes vadinti tikriausiai per anglų kalbą atėjusiu ispanų kalbos žodžiu fiesta“.
„Globalizacijos procesai vyksta ir vyks. Lietuvių tauta taip pat atvira kitų tautų kultūroms. Bet atvirumą kitoms kultūroms būtina sieti su tautiškumu, lietuvių kultūros, lietuvių kalbos ir kitų pamatinių vertybių išsaugojimu, jų savitumo puoselėjimu.
Kiekviena tauta įdomi pasauliui tiek, kiek ji yra savita. Iš kitų kalbų reikia perimti tai, kas mums priimtina,kas turtintų, o ne skurdintų lietuvių kalbą“, – ragina mūsų mieloji buvusioji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, vėliau – profesorė V. Simonaitytė – Rudaitienė.
Kalbų savitumą ir skirtumą rodo kad ir tokie jos pateikiami pavyzdžiai iš gyvūnijos pasaulio. Lietuvių kalboje bitė – darbštumo, kruopštumo simbolis, kazachams – piktumo, nepasitenkinimo. Indijoje galima įsiteikti moteriai palyginus ją su karve, o jos eiseną – su dramblio eisena. Lietuvei moteriai tai būtų ne komplimentas, bet įžeidimas. Lietuviams ir rusams yra įžeidimas pavadinti moterį žąsimi, bet Egipte – tai meilės komplimentas.
Lietuviams ir rusams kiaulė – nešvankumo, nekultūringumo simbolis, anglams – apsirijimo, vietnamiečiams – kvailumo, o kinams – laimės simbolis. Didžiausias įžeidimas kinui palyginimas su kiškiu, o budizmo šalyse kiškis – laimės simbolis.
Analizuodama Seimo narių pasisakymus, ji ir ten randa begalę klaidų. Ravėdama parlamentarų mėgstamus vartoti piaras, ofšoras, barteris, samitas, generuoti, identifikuoti, inspektuoti, komunikuoti, koreliuoti, realizuoti, subsidijuoti, traktuoti ir kt., profesorė primena vieną pirmųjų Lietuvos prezidentų. „Prezidentas Antanas Smetona buvo itin griežtas visiems, ypač valdžios žmonėms, žalojantiems lietuvių kalbą. Jis teigė, kad „kalba turi būti rūpestingai ugdoma iš tautos lobyno, iš jos tarmių, o ne iš prasimanymo. Būdama graži ir tyra, ji didelė galybė. <…> Taigi kiekvienas, kuris ruošiasi vienoje ar kitoje srityje vadovauti, privalo gerai mokėti lietuvių kalbos ir literatūros. Jei nemokės, tai bevadovaudamas dirbs nutautinimo darbą“.
Sizifai kalbininkai
Čia pasklaidžiau tik kraštelį mūsų mokytojos darbų, pacitavau tik žiupsnelį jos raštų. Per kelias dešimtis jos darbo metų tų raštų būta daug. O kur dar paskaitos studentams, įskaitos ir egzaminai, vadovavimas doktorantams? Ji išugdė ne vieną mokslų daktarą.
Kai skaitau kalbininkų rašinius, mane stebina ne tiek jų profesionalumas, meilė gimtąjai kalbai (juk ne veltui jie pasirenka šią profesiją ir daug metų kaupia profesines žinias), kiek kantrybė ir atkaklumas. Juk globalizacijos cunamis, atrodo, kaip šapelius blaško kalbininkų pagraudenimus, pamokymus, pasergėjimus, prašymus ir pagrūmojimus.
Anksčiau mums bruktą rusų kalbą nustūmė šiuo metu madinga anglų kalba, kas žino – gal kažkada šią užgoš kinų, arabų ar kitos kalbos, priklausomai nuo geopolitinių, ekonominių ir kitų to meto aplinkybių. Tačiau kalbininkai tarsi nepailsdami sergsti gimtosios kalbos lobyną, tarsi su nesenkančiu entuziazmu taiso mūsų, kalbos vartotojų, klaidas, pataria ir moko.
Ar tikrai jie nepailsta, ar tikrai jų entuziazmas begalinis? Ar neaplanko jų nuoskaudos ir depresijos, regint ir girdint dabar masiškai susinamą mūsų kalbą, skaitant kai kurių šio meto „žvaigždžių“ panieką kalbininkams?
Ar neprimena tų kalbininkų veikla legendinio Sizifo, kuris aukštesniųjų dievų valia ritina didžiulį akmenį į aukštą kalną? Kai viršūnė jau čia pat – akmuo išsprūsta ir nurieda žemyn, o Sizifas vėl pradeda viską iš naujo.
Tačiau jei nebūtų kalbininkų, kalbos kultūros specialistų, jos sergėtojų – argi ne dar sparčiau menktų, prastėtų, trauktųsi ir nyktų gimtoji mūsų lietuvių kalba?
Štai kodėl dėkoju likimui, jog kažkada, kai man buvo keliolika metų, į mūsų klasę įžengė šviesiaplaukė lietuvaitė iš Suvalkijos Vida Simonaitytė. Skardžiabalsė ir tiesiakalbė, naujoji lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja tuos, kurie norėjo, pramokė branginti gimtąją kalbą ir literatūrą. Tarp jų ir mane. Ne visada mes, jos mokiniai, buvome geručiai pūkučiai – tokiuose metuose jaunatviška energija sunkiai telpa kailyje – tačiau sutardavo mokytoja su visais.
O kad pasibaigus penkeriems paskyrimo Grinkiškyje metams ji pakilo skrydžiui į Vilnių, tai tik gerai ir labai gerai: čia ji nuveikė daugiau, negu galbūt būtų padariusi tame nuošaliame, nors ir gražiame, ramių taikių žmonių gyvenamame, Šušvės skalaujamame Vidurio Lietuvos miestelyje. Jokiu būdu nenuvertinu tų mokytojų, kurie ne vieną dešimtmetį darbavosi Grinkiškyje. Bet mūsiškė Suvalkijos lietuvaitė buvo gimusi moksliniam darbui ir sužydėjo jame.
Feliksas Žemulis
