Iš ciklo „Tėviškės žmonės“ (16)
Išradingas Vaitiekūnų kaime buvusio „Spindulio“ kolūkio mechanizatorių vadovas sugalvojo, kaip dar iš tolo sužinoti, ar jo vyrai dirba, ar butelaitį geria: nusipirko kariškus žiūronus. Ilgai traktorininkai nesuprato, kodėl jų vadas išdygsta lyg iš po žemės kaip tik tada, kai jie atsikemša butelį. Lyg ekstrasensas būtų!
Tačiau priešnuodžiai buvo rasti. Kai po kurio laiko mechanikas vėl kyštelėjo ranką į dėklą žiūronų, vietoje jų užčiuopė… durų spyną.
Mechanizatorių popiežius
Daugiau kaip 40 metų (1949–1993) Radviliškio rajono Juodelių, Ridikių, Vaitiekūnų, Pyplių, o vėliau ir Dirgaičių kaimų žmones jungė „Spindulio“ kolūkis. Per tuos keturis dešimtmečius pasikeitė daug šio kolūkio pirmininkų ir dar daugiau jų pavaduotojų, agronomų, zootechnikų, brigadininkų ir kitų anų laikų viršininkų. Tik tas pats veik visus tuos kolūkinius metus savo pareigose likdavo vaitiekūniškis mechanikas Adolfas Švėgžda (1929–1987), vadovavęs kolūkio mechanizatoriams.
Už akių jį vietos žmonės vadino Adoliu, bet kreipdavosi, žinoma, pagarbiai: „Mechanike“… Nes tai tik dabar gali atrodyti, jog mechanikas buvo ar yra niekai. Anuomet kolūkyje ar tarybiniame ūkyje šis pareigūnas buvo didelė valdžia. Tau reikia ką nors į savo sklypą (mūsų žmonės sakydavo – „pečyną“) parvežti – koks šoferis tai darys be mechaniko leidimo? O patiems traktorininkams, vairuotojams, kombainininkams ir kitiems kolūkio technikos žmonėms mechanikas buvo jei ne Dievas, tai popiežius tikrai. Patiksi jam – naujesnį traktorių ar mašiną galėsi vairuoti ir t.t. Ir jau neduokdie susipykti.
Tad šiandien ir pasakosiu apie buvusį „Spindulio“ kolūkio mechaniką, o gal vyr. mechaniką Adolfą Švėgždą. Ir pasakoti padės dvi jo dukros – Vida Varkalevičienė ir Nijolė Januševičienė –, be kita ko, paveldėjusios iš savo tėčio meilę tėviškei – likusios joje gyventi.
Adolio pareigos vėliau buvo ne tik mechanikas, bet ir kolūkio pirmininko pavaduotojas (turbūt technikos reikalams). Čia dera priminti, jog pavaduotojų būdavo ne vienas; teoriškai bene viršiausias jų – vadinamasis partorgas, suprantamesne kalba, kolūkio komunistų organizacijos sekretorius (vadovas). Praktiškai tas partorgas buvo toks neturintis ką veikti niektauzys, į kurį mažai kas rimtai žiūrėjo, tačiau ir su juo geriau buvo nesipykti, net pirmininkai tų seklių privengdavo, kad rajono valdžiai neapskųstų.
O mechanikas buvo reali valdžia vietoje. Kai mokiausi paskutinėse Grinkiškio vidurinės mokyklos klasėse, Adolis dvi atostogų vasaras man leido padirbėti kombainininko Sotaro Miežinio padėjėju.
Mano pareiga būdavo vasarą vos prašvitus prisistatyti į kolūkio mechanizacijos dirbtuves, kurios tada dar buvo prie Levickio, nuskuosti į didelę pašiūrę, kurioje po stogu stovėjo keturi raudoni kaip kraujas javų kombainai SK-4, susirasti „saviškį“, o tada prisikuopti „špricą“ (tokį metalinį, storą ir didelį švirkštą) solidolo ir šio tepalo pristumti į keliolika kombaino „taškų “ant guolių bei kitų besisukančių dalių.
Tai buvo atsakingiausia padėjėjo darbo dalis; neduokdie, jei paliksi guolį sausą ir jis vidury dienos subyrės… Mechanikas Adolfas Švėgžda rytais kartais atpupsėdavo savo „emka (“toks krūtas anais laikais motociklas M-72 su lopšeliu) net dar anksčiau, negu mano tiesioginis viršininkas Sotaras ir tiriamai nužvelgdavo: „Ar gerai sutepei? Nieko nepamiršai?“ Nepatingėdavo ir pasidairyti po tuos taškus, tokius geležinius spuogus su skylute vidury, pro kuriuos reikėdavo pašerti solidolu kombainą. Jis puikiai žinojo, kur jų yra, kurie svarbiausi ir kaip suprasti, patepta ar ne.
Moterys ne visada yra gerai
Kitas padėjėjo darbas buvo toks: kai bobramunės, rugiagėlės ir kitos grožybės, kurių anais laikais javuose būdavo kur kas daugiau negu dabar, nes chemikalų į pasėlius purkšdavo mažiau, – taigi, kai tų bobramunių apsivydavo tiek storai apie kombaino gerklės sraigtą (sakydavom chederį), kad jis net užstrigdavo, tekdavo padėjėjui stryktelti nuo kombaino kopetėlių ir išpešti jas.
Trauki iš visų jėgų sušilęs, kombainas garsiai kriokia, kombainininkas dar garsiau už jį šaukia: „Velniop tas bobas, greičiau, greičiau!“
O dar reikėdavo lakstyti ir į kombaino galą, nes jo bunkeris, palikęs ant ražienos šiaudų kūlį, ne visada teikdavosi užsidaryti. Tai turi nulėkti, pastverti važiuojant kombainui aukštai styrančius metalinius jo vartus ir visa jėga trinktelti žemyn – ir užsidaro. Dabartiniai kombainai gal tobulesni? Be to, mačiau, dabar šiaudai neretai susmulkinti paskleidžiami ant ražienų.
Ir svarbiausia: dabar kombainininkai dirba stiklo kabinose, sako, ten yra net kondicionieriai, ogi mes būdavome dažniausiai tirštame dulkių debesyje. Po darbo dienos panašėdavome į velnius, todėl tekdavo maudytis Šušvėje. Išeini iš namų paryčiais, pareini sutemus.
Bet dėl viso to juk ne mūsų Adolis Švėgžda kaltas, priešingai, reikia tik dėkoti, kad leido anais laikais kolūkio vaikinukui rublį užsidirbti.
Piršlybos prie butelio
Kartais kombainininkai sumanydavo „po rublį“ – butelis obuolinio vyno, kainavusio 98 kapeikas. Visai buvo skanus, skanesnis negu dabartiniai vaisiukai, nes gal iš tikrų obuolių, ne iš naftos. Tik nelabai mums, paaugliams, vyrai duodavo. Tą vieną kitą butelaitį jie patys patvarkydavo taip, kad Adolis nepamatytų.
Taip ir likau nematęs jo išgeriant, nors mechanizatoriai kalbėdavo, kad nespjauna į tą gėrį ir Adolis, tik jam kaip viršininkui ne su kiekvienu galima gerti, nes kaip taip būtų: šiandien su traktoristu gersi, o jei rytoj jis į darbą neateis, kaip suvaldysi? Todėl, sakė mūsų vyrai, Adolis burnelę darąs su svarbesniais žmonėmis, negu mes. Pavyzdžiui, nuvažiuoja į Kairėnus, kitapus Šušvės, pas savo seną draugą Antaną Zapkų. Jis dar anais tarybiniais laikais galėjo būti vadinamas verslininku, mat augino šiltnamiuose agurkus ir kitokias gėrybes ir savo „Moskvičiumi“ nuveždavo bei pardavinėdavo Kėdainių turguje. „Moskvičių“ jau tada, 1969 metais, turėjo!
Taip jau susiklostė, jog to Antano Zapkaus sūnus fotografas Petras Zapkus tapo mano bičiuliu ligi šiol, ir kai mudu jo namuose Kairėnuose prisėdę prie stalo prisimename amžinatilsį Adolfą Švėgždą, Petras pasakoja girdėdavęs, kaip anuomet jo tėvas Antanas ir jo svečias Adolis besivaišindami kalbėdavosi. „Matau, tavo sūnūs rimti, tai už vieno atiduosiu vieną savo dukrą, už kito – kitą, o dabar įpilk“, – esą žadėdavęs Adolis ir, žinoma, Antanas Zapkus tuoj įpildavo, kaip neįpilti už tokį gerumą.
Likimas patvarkė savaip – Petrui ir jo vyresniajam broliui Antanui prisiėjo ištekėti (tai moterys veda, o vyrai juk klusniai teka) už visai kitų moteriškių negu pažadėtosios, o ir Vida su Nijole šiandien džiaugiasi kitais vyrais. Gal nesupyks jie už šiuos prisiminimus?
Kombainų paradas
O dar nepapasakojau labai svarbaus anuometiniame kaimo gyvenime epizodo, kaip prasidėdavo javapjūtė. Jau iš vakaro žinodavom, kad rytoj išvažiuosim į laukus. Mes, padėjėjai, tą rytą itin kruopščiai ištepdavome, ką reikia ištepti, o kombainininkai susirinkdavo dar anksčiau negu įprasta, tokie neįprastai iškilmingi ir tylūs, nesigirdėdavo net Prano Šulskio įprastinio skambaus juoko. Iš dirbtuvių susirinkdavo aplink daugiau vyrų, tarp jų sukiodavosi ir mechanikas Adolis.
Komanda „Važiuojam“ tikriausiai atsklisdavo iš kolūkio kontoros, iš kur daugiau; gal ir pats pirmininkas ją pasakydavo. Sugausdavo kombainų varikliai ir centrine Vaitiekūnų gatve pajudėdavo keleto didžiulių laukų laivų kolona. Jos priekyje – mechanikas Adolfas Švėgžda savo „viliuk“, kolūkio pirmininkas įkandin visų.
Žmonės – vieni pro langus, kiti išėję į kiemus – spoksodavo į tą neįprastą vaizdą, kombainininkai išdidūs stengdavosi nuo savo aukštybių žiūrėti tiesiai prieš save; mes, jų padėjėjai, prisėdę ant kombainų kopetėlių, irgi įsivaizduodavome esą svarbūs…
Šitaip kartodavosi gal pusantro mėnesio, kol visų kolūkio javų nelikdavo. Ir ne tik kolūkio, rudenį valdžia leisdavo nukulti ir jo žmonių javus, o tai būdavo dar įdomiau.
Bet tai jau atskira kalba, kaip ir kiti mūsų su tamstomis, vaitiekūniškiais, prisiminimai apie „Spindulio“ mechaniką Adolį, kurių turbūt nemažai daugelis galėtume papasakoti. Vienok geriau paklausykime jo dukterų, kurios daug geriau negu mes pažinojo tą žmogų.
Nevaišinsi – detalių negausi
Nijolė Januševičienė: – Mūsų tetė gimė 1929 metų rugpjūčio 8 dieną Pyplių kaime. Ten anais laikais buvo daug Švėgždų ir visi giminės. Tetės gimtinė tebėra ir dabar – žalia spalva nudažytas namas prie kelio tarp Vaitiekūnų ir Pyplių kaimų; ten vėliau gyveno jo sesuo Bronė Galentienė. Nelabai seniai ji numirė.
Vida Varkalevičienė: – Tiktai senasis namas buvo truputį kitoje vietoje. Šis namas pastatytas vėliau.
– Vadinasi, jūsų tėtis ir į žentus nuėjo netoli – į kaimyninę Kundrotų sodybą?
Vida: – Taip. Tetės žmona, o mūsų mama Genė Kundrotaitė (1929–2007) buvo Kundroto Boleso iš Vaitiekūnų sesuo. Mūsų šeimos gyveno Kundrotų dviejų galų name: viename gale – mūsų tėvai su šeima, kitame – Kundrotai Bolesas ir Regina su šeima.
– O kas buvo Adolfo tėvai?
Nijolė: – Antanas Švėgžda iš Pyplių ir Natalija Burnytė iš Komariškių kaimo netoli Baisogalos miestelio. Mama pasakojo, jog senelis Antanas tarnavo savanoriu nepriklausomos Lietuvos kariuomenėje, todėl po tarnybos gavo prie savo sodybos Pyplių kaime 12 hektarų žemės. Už tai jį žmonės buvo praminę bajoru.
Antanas ir Natalija užaugino 4 vaikus: Bronislavą, kurią jau minėjome (Galentienę), Vladą Lozaitienę, mūsų tetę Adolfą ir jauniausiąjį sūnų Vytautą. Bronė gyveno tėvų namuose, Vlada – Šiauliuose, kur dirbo mokytoja, dėstė biologiją. Vytukas – taip jį vadino – buvo neramiausias: nuolat kur nors keliavo. Tai Kazachstane, tai dar kur. Į Lietuvą retai parvažiuodavo. Vis dėlto gyvenimo pabaigoje parvyko į Radviliškį ir čia mirė. Palaidojome Vaitiekūnų kapinėse.
– Kur tėtis mokėsi?
Nijolė: – Barkūniškyje (Kėdainių r.), sename dvare, po karo buvo MTS (Mašinų traktorių stotis) – ten jis ir mokėsi traktorininku, vairuotoju. Paskui kurį laiką ten dirbo. Vėliau, 1951 metais, dirbo traktorininku Grinkiškio tarybiniame ūkyje. Vairavo vikšrinį traktorių (rodo nuotraukas). Taigi yra dirbęs juodo darbo.
Vida: – Mane tetė į Barkūniškį motociklu nusiveždavo. Kažkas ten turėjo dviratį ir aš išmokau juo važiuoti.
– O kada jis pradėjo dirbti „Spindulyje“?
Nijolė: – „Spindulio“ kolūkis buvo įsteigtas 1949 metais, o mūsų tėvai susituokė 1951 metų rugpjūtį, tai tada jie jau ir dirbo čia. Mama iš pradžių buvo lauko darbininkė, vėliau dirbo kontoroje apskaitininke.
Vida: – Tetė tada jau dirbo mechaniku. O vėliau ir pirmininko pavaduotoju.
– Jis darbe buvo viršininkas, o namie koks buvo?
Nijolė: – Namie 3 kampus laikydavo mūsų mama. Na ir nemažai namų ruošos darbų padarydavo jos mama – mūsų baba. Nes gyvenom ūkiškai kaip visi to meto žmonės: auginom dvi kiaules, karvę, avių, vištų. Turėjom kaip visi 60 arų. Bet didesniems ūkio darbams tetė neturėjo laiko – samdydavome darbininkus. Tetė amžinai buvo prapuolęs su savo valdiškais, kolūkiniais reikalais.
Vida: – Kiek algos jis gaudavo, beveik tiek ir pravaišindavo reikalingus jo darbe žmones – iš rajono valdžios, tiekimo įstaigų ir panašiai. Nes norėjo, kad kolūkis gautų geros technikos, atsarginių detalių. Tokie laikai buvo: nevaišinsi – negausi. Ir po kolūkio ataskaitinių susirinkimų mūsų namuose būdavo balius, kur vaišindavo svarbius svečius.
Nijolė: – Bet mes tada buvome dar mažos ir mums tik rūpėjo, kaip su tetės technika pasivėžint, kai jis iš darbo grįždavo. Stumdydavom viena kitą jo motociklu, į namą atsimušėm, sykį į griovį vos neįvirtom… Su Boleso vaikais dūkdavom. Tėtis dėl to nepykdavo. Jis buvo mums geras, nors šiaip jau griežtas.
Vida: – Aha, tikrai. Būdavo, mama paliepia: „Eikit, mergos, malkų atnešt“. Aš: „Tuoj“. Po kurio laiko bandau išsisukti: „Kodėl Nijolė negali atnešt?“ Išgirsta tetė ir ištaria tik tiek: „Nu, mergos?“ – tuoj kambario durys užsikemša nuo mūsų, kaip lekiam malkų… O mamos neskubėdavome klausyti.
Rytą atima butelį, vakare atiduoda
– O į šokius išleisdavo? Kavalierių nepeikdavo?
Nijolė: – Išleisdavo, kartais net nuveždavo. Prisimenu, Kairėnuose rodė filmus „Niekas nenorėjo mirti“ ir „Limonadinis Džo“ – tetė nuvežė.
O mūsų kavalieriai ne visi jam tiko. Nieko nesakydavo, bet iš jo elgesio, iš minos (veido išraiškos) žinojai, kad ne. Mama buvo atlaidesnė.
Saugojo tetė mus labai. Bet aš sykį jam pasakiau: „Tete, nenudabosi!“ Nes jau buvo įkyrėję: šoki su kuo nors šokiuose, pakeli akis – ogi tarpdury stovi tetė ir žiūri. Kokia gėda! Vaitiekūnų kultūros namuose taip būdavo; Kairėnuose ir kitur jis mūsų nesekdavo. Na nieko nepadarysi, visiems tėvams rūpi jų vaikai.
– Darbe jam tekdavo būti griežtam, juk buvo atsakingas, kad technika gerai veiktų ir darbai nestrigtų dėl traktorininkų ar vairuotojų kaltės.
Nijolė: – Dabartiniai mūsų bendrovės mechanizatoriai dirba, nes žino, kad uždirbs. O kolūkių laikais ne vienas ateidavo į darbą tik tam, kad išgertų. Nes algos buvo mažos, nevertėjo stengtis. O mūsų tetei vis tiek reikėjo juos kontroliuoti.
Vida: – Būdavo, tetė rytą atima iš traktoristų butelį, o vakare po darbo atiduoda.
Nijolė: – Papasakok apie žiūronus?
Vida: – Tetė turėjo kariškus žiūronus, dairydavosi pro juos iš tolo, ar dirba laukuose traktoriai. Nes kai privažiuodavo arčiau, traktorininkai sukrusdavo dirbti. Tai jis įsigudrino stebėti iš tolo. Laikė tuos žiūronus savo mašinoje UAZ, dažniausiai ant gretimos sėdynės.
Bet sykį grįžęs namo stebėjosi: „Paėmiau dėklą, išsitrauksiu žiūronus, – ogi vietoje jų spyna!“ Kažkas įkišo, kad būtų svoris, o žiūronus nušvilpė.
– Turbūt vis dėlto nebuvo jam lengva barti ir bausti saviškius, savo kaimo žmones?
Nijolė: – Atlėkė sykį pas jį vieno mechanizatoriaus žmona (pavardžių nerašysim. – F.Ž.): „Ojėzau, Adolėli, gelbėk, brudas mano vyras prisigėręs traktorium važiuoja, taigi nugrius į griovį ir užsimuš, gelbėk!“ Tetė nulėkė, sustabdė, ištraukė iš kabinos tą pijoką ir liepė eit namo, o traktorių nurodė kitam nuvairuoti į dirbtuves.
Kitą dieną teko tam traktoristui ateiti į kolūkio kontorą. Čia jau sėdi mūsų tetė ir sako: „Teks bausti“. Bet atsidarė durys, ogi vėl to traktoristo žmona: „Nebausk, Adolėli, nebausk, mano vyras ojėzus koks geras, pats geriausias!“ Tokių atvejų pasitaikydavo neretai. Iš pradžių žmonos skųsdavosi vyrais, o paskui gindavo juos.
– Čia pasikeitė daug pirmininkų, agronomų, zootechnikų. Kurie Adolfui Švėgždai labiausiai patiko?
Nijolė: – Su visais jis gerai sutarė. Buvo toks agronomas Vaseris, su juo ypač gerai sutiko. O iš pirmininkų labiausiai bijojo Vlado Kazakevičiaus, nes tas buvo griežtas visiems. Būdavo, sekmadienio rytas, tetė dar miega, o mama pamačiusi pro langą sako: „Pirmininkas atvažiuoja“. Tai tetė tik strykt iš lovos… O kai vadovavo kiti pirmininkai, tai jis – „gerai, gerai, tuoj, tuoj“, bet perdaug neskubėdavo.
– Prisimenu, buvo ir vienas piktas pirmininkas. Tada dar buvau nedidelis.
Vida: – Gal Macinavičius? Jo daug kas bijojo. Gyveno Kranauskynėje. Nežinau, kur po to išvažiavo.
– Žinau, jog jūsų tėtis buvo Vaitiekūnų patriotas ir nenorėjo niekur kitur gyventi. Nors, būdamas tiek daug metų valdžioje, galėjo pasistatyti namą kur nors mieste, kaip daug kas iš kolūkio valdžios padarė.
Nijolė: – Kai kurie gal ir apie mus sakė – pono dukterys, o iš tiesų gyvenome paprastai. Tetė būdavo per dienas darbe, net ir savaitgaliais, šeštadieniais, sekmadieniais. Jo atlyginimas nebuvo didelis. Tik maždaug 1970 metais gavo nemažą premiją už cukrinių runkelių auginimą. Tada nusprendė pasistatyti savo namą Vaitiekūnų gyvenvietėje, o ligi tol gyvenome pas Kundrotus. Tetė tada buvo pakilime, pats lydė asfaltą ir klojo juo kiemą ir t.t.
Vida: – O kolūkio darbus dirbome tuos pačius, kaip ir kiti. Cukrinių runkelių normas (sklypus – F.Ž.) turėdavome nuravėti tokias pat, privilegijų neturėjom. Mes, panelės, po to dar eidavom kitų žmonių normas ravėti, kad užsidirbtume. Valaitienės ir kitų. Berods 100 rublių gaudavome už vienos normos 3 nuravėjimus ir dar duodavo maišą cukraus rudenį. Oficialiai cukrinių runkelių norma būdavo 1 ha šeimai, bet iš tikro gal daugiau. O dar būdavo pašarinių runkelių normos.
Nijolė: – Nebuvo poniškumų ir mūsų namuose. Pavyzdžiui, birželio 17 būdavo švenčiamos Adolinės – tetės vardadienis. Tą dieną pasveikindavo jį darbe, tetė pakviesdavo visus po darbo į namus, o čia mes pasiruošdavome. Išvirdavome kumpio, papjaustydavom dešros, iškepdavome kiaušinių, padarydavom burokėlių mišrainės, tokios paprastos būdavo vaišės. Na, ir ką dar tetė susimedžiodavo.
Medžiodavo net sirgdamas
– Tiesa, juk Adolfas Švėgžda mėgo medžioti.
Nijolė: – Jam du dalykai buvo svarbiausi – darbas ir medžioklė. Susidomėjo ja, kai mes dar vaikai buvom. Jo medžioklės draugai buvo Šlinkšė, Romančikas, Klusas iš Kairėnų, Balčaitis, Kvedaras, Janutis iš Grinkiškio, Butkus ir kiti, o dar atvažiuodavo medžiotojų iš Radviliškio. Česas, Adomavičius ir kiti, taip pat iš Kauno ir t.t. Daug medžioklės draugų jis turėjo.
– Kaip jam sekėsi?
Vida: – Ypatingų rekordų gal ir neturėjo, tačiau gražių medžioklės trofėjų namie buvo – stambių šernų ilčių, kurias po tetės mirties mama giminėms išdalino; o dideli elnio ragai dar ir dabar antai ant sienos kabo (rodo). Ypač jis mėgo medžioti šernus.
Nijolė: – Net Šerno pravardę buvo gavęs, nes jį tas žvėris užpuolė, kai tetė jį sužeidė. Apdraskė koją, ranką. Parvežė tada mūsų tetę draugai iš medžioklės kraujuose. Pats namie išsigydė ir vis tiek toliau medžiojo. Jis net susilaužęs koją važiuodavo medžioti, negalėdavo sėdėti kabinoje, tai įsiropšdavo į kėbulą ir draugai nuveždavo.
Prisimenu, vienu metu aš buvau po apendicito operacijos, o tetė – susilaužęs koją. Bet vis tiek nutarėm nuvažiuoti pariešutauti prie Žaiginio. Aš prie vairo, jis šalia ir nuvažiavom. Riešutų pilna, bet negaliu pasiekti, pilvą skauda, tai tetė pritraukia ramentu šaką, aš nuskinu ir taip du invalidai prisiriešutavom.
– O mama mašinos nevairavo?
– Ne. Kai tetės namie nebūdavo, tai aš būdavau vairuotoja (juokiasi). Važiuodavau ir tetės motociklais, ir „Pobeda“, ir kitokiom technikom.
Kai važiuodavome su tete, tai dažnai veždavomės jo šunis, jis juos mėgo ir ne vieną augino, bet nelengva būdavo prišaukti: pamato kokį urvą ir dingsta jame. Juk tetės šunys daugiausia būdavo medžiokliniai. Augino ir įvairių laikų, ir urvinių. O mes, panelės, labiau mėgdavom kates, jų mūsų namuose augdavo keliolika, o dar Kundrotų katės. Kai išgirsdavau tėvus murmant, kad jų jau per daug, tai susikišdavau kačiukus į savo treningus, kad neišnaikintų.
– Ar tėtis pats ir žvėrienos patiekalus gamino?
Nijolė: – Ne, mama tai mėgo ir mokėjo skaniai padaryti. Zuikieną ir kitokią žvėrieną. Padarydavo dešrų, konservų. Taip būdavo skanu, kad vietoje saldainių galėdavai valgyti.
Nelaimę priartino dūmai
– Judvi atsigimusios į tėtį – likote gyventi Vaitiekūnuose, nors daugelis Vaitiekūnų jaunimo anais laikais paliko gimtuosius namus. Tas pat yra ir dabar.
Nijolė: – Man ir Vidai miestai nepatinka. Tik jauniausioji mūsų sesutė Virginija ten pritapo, gyvena Vilniuje. Aš jaunystėje irgi buvau išvažiavusi į Kauną, mokiausi prekybos mokykloje, paskui kurį laiką dirbau parduotuvėje tame mieste. Bet taip trūko man ten oro, kad iškenčiau tik nepilnus dvejus metus. Prisimenu, nuvažiuoju ten iš Vaitiekūnų, autobusas leidžiasi į Vilijampolę ir kad pradeda dvokti dūmai, mašinų dujos, geležinkelis, o dar zoologijos sodo smarvė.
O tėviškėje visai kas kita: grįžtu autobusu, išlipu Kairėnų stotelėje ir einu namo Šušvės link: medžiai, malūnas, upės kvapas… Taip gaivu, taip gera, kad net galva nuo gero oro apsisuka.
Tai sykį išvažiuodama po paviešėjimo tėviškėje ir išdrįsau pasakyt: „Tete, aš noriu grįžti į kaimą“. „Labai geraiō, – atsakė jis. „Ar galiu?“. „Žinoma, gali“. Ir jau einant pro duris mama paklausė: „Kada dabar grįši?“ (Taip visos mamos savo vaikų klausia – F.Ž.). „Rytoj“, – atsakiau. „Kaip tai?“. „Grįžtu visai – tetė leido“, – pranešiau. Man daugiau nieko nereikėjo.
Tik Virga priprato mieste. Nors kaimo genų ir joje yra, mėgsta ir Vilniuje gyvendama gyvūnus, globoja katinukus.
– Gaila, jog jūsų tėtis mirė taip anksti, nesulaukęs net 60 metų. Bolesas Kundrotas man pasakojo, jog Adolio širdis buvo silpna. Gal jam reikėjo dirbti ramesnį, mažiau atsakingą darbą.
Vida: – Jis jau du kartus buvo patyręs širdies infarktą, bet tada pavyko išsigelbėti. Vieną kartą širdis sustreikavo, kai buvo kažką nuvežęs į Radviliškį, vos atgaivino. O trečias kartas pribaigė.
– Gal paveldėjo silpną širdį?
– Gal. Bet ir jo tėvai, ir abi seserys, Vlada ir Bronė, gana ilgai gyveno. Tik abu broliai, Adolfas ir Vytautas, mirė anksti. Tetei mirties dieną buvo tik 58.
Nijolė: – Toje lemtingoje medžioklėje 1987 metų sausio 17 dieną, kurioje tetė mirė, dalyvavo medžiotojai iš Grinkiškio ir iš Kauno. Bet kai įvyko širdies priepuolis, tetė buvo vienas, laukė pasirodant šernų. Kai pradėjo skaudėti krūtinę, išlipo iš mašinos, pasirėmė ant kapoto. Tuo metu pro šalį važiavo draudėja Rimkevičienė ar Rimkienė, pažino jį, paklausė, ar kas blogai, gal reikia padėti. „Praeis“, – pasakė tetė ir ji nuvažiavo. Paskui medžiotojai jį ir rado… Bandė daryti dirbtinį kvėpavimą, bet buvo vėlu.
Jis prieš tai gėrė nuo širdies vaistus, turėjo neįgalumo grupę. Bet, manau, jog jam buvo lemtingas vienas atsitikimas keletą savaičių prieš tą medžioklę. Tada buvo plikšala ir apledėjo ant tėvų namo kamino buvęs metalinis tinklelis. Tetė tada buvo name vienas, mama pas mus prižiūrėjo vaikus. Ir kai jis užkūrė krosnyje ugnį, pradėjo labai rūkti dūmai. Pilni kambariai jų prisirinko, labai smirdėjo. Aišku, ilgainiui išvėdino. Mes kvietėme tetę pabūti pas mus, bet jis ir tada numojo ranka – „Praeis“. Taip buvo ir vieną dieną, ir antrą, kol orai pasikeitė ir ledas ištirpo. Matyt, tai priartino nelaimę, nes dūmai labai tirština kraują.
Vida: – Tik dabar, kai mes jau vyresnės už jį, suprantame, koks jaunas tetė tada dar buvo.
Mechaniko dukros ir technika
Apie save abi Švėgždaitės, Vida ir Nijolė, pasakoti nemėgsta, tačiau juk turėčiau parašyti ir apie jas bent sakinį kitą. Juk jos liko gyventi gimtinėje, o tokiems kraštiečiams mano rašinių cikle „Tėviškės žmonės“ – pirmenybė.
Vida Švėgždaitė-Varkalevičienė gimė 1953 metų gegužės 15 dieną Vaitiekūnuose, pradinę mokyklą lankė tame kaime, pirmoji jos mokytoja – Anelė Petreikienė. Vėliau mokėsi Grinkiškio vidurinėje, į kurią keliaudavo dažniausiai kartu su kita vaitiekūniške – Rima Miežinyte, su kuria ir draugavo.
„Kai žiemą užpustydavo kelią, mano tėtis nuveždavo mus ratiniu arba net vikšriniu traktoriumi, kuris tempdavo roges. Kartais arkliais. Iš vakaro atgabendavo abi su Rima į bendrabutį Grinkiškyje, o vėlesniais metais – pas Kvedarus, kur mums buvo išnuomotas kambarėlis“, – kadaise pasakojo man Vida, kuri yra mano klasės draugė.
Ji jaunystėje dainavo Grinkiškio mokyklos chore, estradiniame ansamblyje. Mokytojas Jonas Daukša buvo sukūręs gimnasčių būrelį, kuriame dalyvavo ir Vida; gimnastės važinėjo su koncertais po kolūkius ir, skambant muzikai, atlikdavo pratimus su lankais bei kitokius.
Baigusi Grinkiškio vidurinę, Vida gimtajame „Spindulio“ kolūkyje vadovavo Vaitiekūnų ir Juodelių galvijų fermoms, neakivaizdiniu būdu išmoko zootechniko specialybės Vabalninko žemės ūkio technikume ir buvo vyriausioji kolūkio zootechnikė. „Taip norėjo mano tėtis“, – sakė Vida. Dirbo ji kolūkyje daugiau kaip tris dešimtmečius. Vida mėgsta visuomeninę veiklą, ne vienerius metus su savo vyru Eugenijumi vadovavo Vaitiekūnų bendruomenei.
Vidurinioji Adolfo Švėgždos dukra Nijolė Švėgždaitė-Januševičienė trejais metais jaunesnė už Vidą. Irgi baigė Grinkiškio vidurinę mokyklą. Apie tai, kaip nepatiko mieste ir grįžo į kaimą, ji jau pasakojo. Tėviškėje dirbo kolūkio apskaitininke, buhaltere, neakivaizdžiai studijavo Lietuvos žemės ūkio akademijoje.
„Mudvi vienmetės ir viename mokyklos suole sėdėjome gal vienuolika metų. O ir šiaip buvome geriausios draugės, – pasakojo apie Nijolę mano pusseserė vaitiekūniškė Kristina Poškaitė-Lūžienė. – Aš buvau paprastų kolūkiečių dukra, jos tėtis – pirmininko pavaduotojas, tačiau to nesijausdavo: Nijolė buvo ir liko paprasta ir nuoširdi.
Kartu mokėmės, kartu gyvenome nuomojamame kambarėlyje Grinkiškyje, kartu į šokius važinėjome. Nijolė buvo išranki kavalieriams. Gražiai piešė, nupiešdavo ir už mane per dailės pamokas, dainavo mokyklos ansamblyje. Kartu su ja mokėmės pas Grinkiškio mokytoją Algirdą Čepą groti akordeonu – Nijolė jį turėjo“.
Tačiau didžiausias Nijolės hobis – technika. „Nijolė dievina techniką nuo mažens, neveltui mechaniko dukra. Dar nedidukė buvo, o jau įsiropšdavo į tėčio „Pobedą“ ir važiuodavome į Šušvę maudytis. Važinėjo ji ir visokiais motociklais“, – juokėsi Kristina.
Jau seniai užaugo ir, deja, gimtuosius Vaitiekūnus paliko visi Adolfo Švėgždos anūkai. Tačiau ką gali žinoti, gal kada sugrįš, kaip grįžo jų mamos Vida ir Nijolė? Gyvenimas nenuspėjamas.
Feliksas Žemulis
Nijolės Januševičienės albumo nuotraukos
