„Čekiukų“ istorija Radviliškio rajone nesibaigia. Teisėsaugos tyrimai ir teismų sprendimai atskleidžia vis daugiau pavardžių, sumų ir klausimų apie tai, kaip buvo naudojami mokesčių mokėtojų pinigai. Naujausias STT smūgis – įtarimai buvusiai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narei Vidai Janulaitienei. Tačiau kartu su šia istorija iškyla ir jau anksčiau teisėsaugos dokumentuose atsidūrusio Gabrieliaus Verdingo pavardė. O virš viso to lieka vienas esminis klausimas: kaip tokios išlaidos metų metus praeidavo pro savivaldybės kontrolės mechanizmus?
Radviliškio rajono gyventojams „čekiukų“ istorija jau seniai nebėra vien politinė metafora. Tai – realūs savivaldybės biudžeto pinigai, realios kompensacijos, realūs teismų sprendimai ir realūs teisėsaugos tyrimai.
2026 metų vasarą Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), vadovaujama prokuratūros, toliau skelbia apie naujus sprendimus vadinamosiose tarybos narių išlaidų bylose. Liepos 20 dieną STT ir prokuratūra oficialiai pranešė apie įtarimus buvusiai Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narei Vidai Janulaitienei. Teisėsaugos duomenimis, 2019–2022 metais ji, eidama Tarybos narės pareigas, galimai pateikė išlaidų ataskaitas su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie kuro išlaidas. Galimai padaryta žala Radviliškio rajono savivaldybei – 2 340 eurų. Jai pareikšti įtarimai dėl piktnaudžiavimo, sukčiavimo ir dokumentų suklastojimo ar disponavimo jais.
Svarbu pabrėžti: įtarimai nėra teismo nuosprendis, o pagal nekaltumo prezumpciją žmogus laikomas nekaltu, kol jo kaltė neįrodyta įstatymų nustatyta tvarka ir nepatvirtinta įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Tai aiškiai nurodo ir pati STT.
Viena pavardė – jau sugrąžintų pinigų istorijoje
Šioje istorijoje buvusio Radviliškio rajono tarybos nario Gabrieliaus Verdingo pavardė teisėsaugos dokumentuose atsirado gerokai anksčiau. 2024 metų gegužę Šiaulių apygardos prokuratūra teismui pateikė civilinį ieškinį, kuriuo Radviliškio rajono savivaldybės naudai iš G. Verdingo buvo prašoma priteisti 9 627,66 euro. Prokuratūros atlikto tyrimo duomenimis, 2019–2023 metų kadencijos metu jam buvo kompensuota daugiau kaip 12 tūkst. eurų išlaidų, o visas jo deklaruotas išlaidas sudarė degalai.
Tyrėjams kilo ne vienas klausimas. Prokuratūros skelbta informacija nurodė, kad G. Verdingas dažniausiai kurą pildavosi Šiauliuose, vienoje degalinėje, kurioje dirbo jo motina. Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad 22 kartus pildydamasis kurą jis panaudojo 11 skirtingų banko mokėjimo kortelių ir 83 skirtingas degalų nuolaidų korteles. Buvo atvejų, kai kuras tą pačią dieną buvo pilamas skirtinguose miestuose arba įsigyjamas kiekis, viršijantis automobilio bako talpą.
Ši istorija jau pasiekė ir teismą. 2024 metų spalį Šiaulių apylinkės teismas patvirtino taikos sutartį, pagal kurią G. Verdingas įsipareigojo į Radviliškio rajono savivaldybės biudžetą grąžinti 9 627 eurus.
Taigi, šiandien kalbėdami apie „čekiukus“ Radviliškyje turime ne vien teorinius įtarimus. Turime ir teismo patvirtintą susitarimą dėl beveik dešimties tūkstančių eurų grąžinimo.
Dvi istorijos – vienas didelis klausimas
Vida Janulaitienė ir Gabrielius Verdingas – skirtingos politinės patirtys, skirtingas amžius, skirtingos politinės istorijos.
Tačiau abiejų istorijas jungia vienas dalykas – savivaldybės biudžeto pinigai ir Tarybos narių išlaidų kompensavimo sistema.
V. Janulaitienės atveju STT šiuo metu kalba apie 2 340 eurų galimai padarytą žalą. G. Verdingo atveju teismas jau patvirtino susitarimą dėl 9 627 eurų grąžinimo. Vien šios dvi sumos sudaro 11 967 eurus.
Ir tai – tik dvi pavardės.
Radviliškio rajone teisėsaugos dėmesio Tarybos narių išlaidoms buvo skirta jau anksčiau. Dar 2024 metais prokuratūra viešai skelbė, kad civiliniai ieškiniai dėl nepagrįsto praturtėjimo buvo susiję ne tik su G. Verdingui, bet ir su kitais Radviliškio politikais.
Tuo metu visuomenei buvo aiškinama apie procedūras, dokumentus, čekius ir kompensacijas. Tačiau šiandien, kai teisėsauga grįžta prie naujų epizodų, nebegalima apsiriboti vien klausimu, kas ir kiek turės grąžinti.
Štai čia prasideda pati nemaloniausia šios istorijos dalis. Tarybos narys pats sau pinigų iš biudžeto neišsimoka. Jis pateikia dokumentus, ataskaitas, čekius. Juos turi priimti, įvertinti ir apdoroti savivaldybės administracijos darbuotojai.
Todėl visuomenei visiškai pagrįstai kyla klausimas: kas tikrino šias ataskaitas? Kas vertino, ar deklaruojamas kuro kiekis atitinka automobilio galimybes? Kas tikrino, ar tas pats automobilis negalėjo būti skirtingose vietose tuo pačiu metu? Kas vertino, ar kuro pirkimai realiai susiję su Tarybos nario funkcijų vykdymu? Kas analizavo pasikartojančius pirkimus, didelius kuro kiekius, skirtingas mokėjimo korteles ir kitus neatitikimus?
Ir svarbiausia – kodėl kai kuriuos neatitikimus pirmiausia turėjo pastebėti teisėsauga, o ne Savivaldybės vidaus kontrolės sistema?
Tai nėra klausimas vien apie Vidą Janulaitienę ar Gabrielių Verdingą. Tai klausimas apie visą sistemą. Jeigu dokumentai buvo tvarkingi – kodėl vėliau teisėsaugai kilo klausimų? Jeigu dokumentuose buvo akivaizdžių neatitikimų – kodėl jie nebuvo pastebėti anksčiau? Jeigu kontrolė veikė tinkamai – kodėl apskritai prireikė STT ir prokuratūros?
„Čekiukų“ liga – ne vienos partijos problema
Šis skandalas neturi vienos politinės spalvos. Radviliškio istorijoje figūruoja skirtingų politinių jėgų atstovai. Nacionaliniu mastu teisėsauga taip pat tiria įvairių partijų ir įvairių Savivaldybių tarybų narių veiksmus.
STT šiuo metu nurodo atliekanti tyrimus dėl galimai netinkamo savivaldos lėšų panaudojimo 24 savivaldybėse – tarp jų ir Radviliškio rajone.
Tai reiškia, kad problema yra gerokai didesnė nei vienas rajonas ar viena politinė jėga. Tai – visos Lietuvos savivaldos sistemos pamoka. Politiko mandatas negali būti suprantamas kaip papildoma banko kortelė.
Tarybos nario išlaidų kompensacija nėra „priedas prie atlyginimo“. Tai nėra pinigai, kuriuos galima pasiimti vien todėl, kad politikas turi teisę teikti ataskaitas. Tai yra mokesčių mokėtojų pinigai.
Radviliškis šioje istorijoje jau turi skaudžią patirtį
„Radviliškio kraštas“ dar 2025 metų pradžioje rašė apie kitą itin jautrų atvejį – buvusio Radviliškio rajono tarybos nario, dabar Seimo nario Sauliaus Luščiko situaciją.
Tuomet Šiaulių apylinkės teismas patvirtino taikos sutartį, pagal kurią S. Luščikas įsipareigojo savivaldybei grąžinti 10 397,35 eurų sumą, kuri nebuvo laikoma su Tarybos nario funkcijų vykdymu susijusiomis išlaidomis.
Teismo procese buvo konstatuota, kad Tarybos narys buvo nurodęs 14 147,22 eurų išlaidų, tačiau realiai pagrįstomis pripažintos 3 749 eurų išlaidos.
Ši istorija taip pat kelia klausimą, kodėl dalis tokių atvejų visuomenei tampa žinomi tik tada, kai jau įsitraukia prokuratūra ar teismas.
Ir čia atsakomybė neturėtų būti suprantama vien kaip baudžiamosios atsakomybės klausimas. Yra ir politinė bei administracinė atsakomybė.
Ar savivaldybė išmoko savo pamoką?
Šiandien Radviliškio rajono valdžia turėtų atsakyti ne tik į klausimą, kiek pinigų buvo išmokėta ir kiek jų bus susigrąžinta. Gyventojai turi teisę žinoti: Kas konkrečiai Savivaldybėje tikrino tarybos narių išlaidų ataskaitas 2019–2023 metais? Kokios buvo kontrolės procedūros? Kiek atvejų buvo atmesta dėl netinkamai pateiktų dokumentų? Ar po teisėsaugos tyrimų buvo pakeistos vidaus kontrolės taisyklės? Kas šiandien tikrina tarybos narių deklaruojamas išlaidas? Ar dabar Savivaldybė gali užtikrinti, kad analogiška situacija nepasikartotų?
Ir dar vienas klausimas – bene nemaloniausias – ar kas nors savivaldybėje prisiėmė atsakomybę už tai, kad galimai nepagrįstos išlaidos buvo išmokėtos iš rajono biudžeto? Vien pinigų grąžinimas problemos neišsprendžia.
Jeigu žmogus neteisėtai ar nepagrįstai gavo 2 000, 5 000 ar 10 000 eurų, o po kelerių metų juos grąžina, sistema vis tiek turi atsakyti, kodėl pinigai apskritai išėjo iš biudžeto.
Už čekio – ne popierėlis, o žmogaus pinigai
Politikams gali atrodyti, kad keli šimtai ar keli tūkstančiai eurų nėra didelė suma, tačiau paprastam Radviliškio krašto žmogui tai – visai kitas mastelis.
Už 2 340 eurų galima sutvarkyti ne vieną probleminę vietą. Už 9 627 eurus galima finansuoti ne vieną bendruomenės iniciatyvą. Už beveik 12 tūkstančių eurų galima padaryti konkrečių darbų, kurių gyventojai laukia metų metus.
Todėl kiekvienas nepagrįstai išmokėtas euras yra ne abstraktus skaičius savivaldybės apskaitoje. Tai – žmogaus, šeimos, verslo ir visų mūsų sumokėti mokesčiai.
Viešumas negali veikti tik tada, kai reikia pasigirti. Jeigu Savivaldybė skelbia apie apdovanojimus, pasiekimus, projektus ir gražias nuotraukas, lygiai taip pat turi būti pasirengusi visuomenei paaiškinti ir nemalonius sprendimus, teismų procesus bei teisėsaugos tyrimus, kai jie susiję su viešaisiais pinigais.
Ši istorija dar nesibaigė
Naujausi STT sprendimai rodo, kad „čekiukų“ tyrimų istorija Lietuvoje dar nėra užversta. Liepos mėnesį teisėsauga skelbė apie naujus įtarimus skirtingų savivaldybių politikams, o Radviliškio rajono vardas tarp jų vėl atsidūrė dėl V. Janulaitienės bylos. Todėl dabar svarbu ne tik laukti, kuo baigsis ikiteisminis tyrimas, o svarbu stebėti, ar iš šios istorijos bus padarytos realios išvados.
Ar politikai pagaliau supras, kad Tarybos nario mandatas nėra privilegija naudotis viešaisiais pinigais savo nuožiūra?
„Radviliškio krašto“ pozicija
„Čekiukų“ istorija neturi būti paversta vien dar vienu politiniu susidorojimu ar partijų tarpusavio kaltinimų žaidimu. Jeigu žmogus nekaltas – tai turi nustatyti teisėsauga ir teismas. Jeigu nustatoma, kad viešieji pinigai buvo panaudoti nepagrįstai – jie turi būti grąžinti. Jeigu nustatoma nusikalstama veika – turi būti taikoma įstatymų numatyta atsakomybė.
Tačiau kartu turi būti atsakyta ir į ketvirtą klausimą: kas atsakingas už kontrolę? Nes nepakanka pasakyti: „pinigai bus grąžinti“.
Mokesčių mokėtojas neturėtų būti bankas, kuris politikams suteikia paskolą be palūkanų, o teisėsauga – institucija, po kelerių metų patikrinanti, ar ta paskola apskritai buvo teisėta. Radviliškio žmonės nusipelno sistemos, kurioje viešieji pinigai kontroliuojami prieš juos išmokant, o ne tada, kai prie durų jau stovi STT. Šiandien teisėsauga dėlioja taškus ant „i“, rytoj juos turės sudėti ir pati Radviliškio rajono savivaldybė.
„Čekiukų“ skandalas nėra vien apie čekius, jis – apie pasitikėjimą, atsakomybę, pagarbą žmogui, kuris kiekvieną eurą į savivaldybės biudžetą uždirba savo darbu.
Ir būtent todėl ši istorija Radviliškio krašte dar tikrai nėra baigta.
