Prie Šiaulių prigludusioje Aleksandrijoje, buvusio grafų Zubovų dvaro teritorijoje, yra kiekvienam doram ir patriotiškam lietuviui svarbi atminties vieta. 1899 m. gegužės 30 d. (senu stiliumi), lietuvių spaudos ir kalbos viešosiose įstaigose draudimo laikais, ten įvyko pirmoji Šiaulių gegužinė, kurią organizavo, ar bent prisidėjo organizuojant iš greta buvusio ir, ačiū Dievui, dar gyvo, Malavėnų kaimo kilęs Augustinas Janulaitis. Jis tuomet buvo Maskvos universiteto Teisės fakulteto studentas, o vėliau – vienas iškiliausių Lietuvos mokslininkų ir pedagogų. Gegužinė Aleksandrijoje vyko prisidengus jaunimo pasilinksminimo skraiste. Dalyvavo apie 50 jaunų žmonių. O, leista ir globojama Vladimiro Zubovo, ji išsirutuliojo į Didžiasias Šiaulių gegužines, vykusias iki I Pasaulinio karo brolių Vladimiro ir Dmitrijaus Zubovų valdose. Gegužinėse dalyvavo kylančios tautinės Lietuvos kultūros ir visuomenės elitas: P. Višinskis, A. Smetona, J. Basanavičius, Žemaitė, M. Biržiška, J. Jablonskis, J. Tumas-Vaižgantas, M. K. Čiurlionis ir kt. Buvo svarstomi visi patys aktualiausi tautos žadinimo, telkimo, švietimo, politinio išlaisvinimo klausimai.
Tokia vieta nusipelno didelio laisvos Lietuvos žmonių dėmesio ir pagarbos. Gegužinių vieta neapleista, prižiūrima. Bet mažiausiai dviejų svarbių dalykų stinga. Nuo kelio Šiauliai–Radviliškis nėra jokios rodyklės, o pačioje gegužinių vietoje nepastatytas informacinis stendas. Takas, vedantis į gegužinių vietą, užblokuotas šlagbaumo. Akmenyje iškaltas atminties ženklo, pastatyto dar 1934 m., tekstas beveik neįskaitomas ir nepakankamas. Ar tai normalu, kai politikai nuolatos kalba, kaip jie myli ir rūpinasi Lietuva?
Jonas Sireika
