Tai nutiko Žemaitijoje maždaug penkiasdešimtųjų viduryje. Kaime gyveno vidutinio ūgio žmogus pravarde Šeškas, kokia šio žmogaus tikroji pavardė, vargu ar kas ir žinojo, kaip ir nežinojo, o kodėl jo tokia keistoka pravarė? Kaimiečiai spėliojo, kad gal žmonės jį taip praminė todėl, kad šis bemaž kasdien neišpasakytai daug gerdavo, stipriųjų gėrimų kokybės nesirinkdamas, kaip jis pats sakydavo – bile zajobs į krame moš, todėl visada vaikščiodavo „kaip koks šeškas“ smirdėdamas. O gal jo tokia pravardė todėl, kad jis aplinkiniams „kaip koks šeškas“ kenkdavo – visokių tų zajobų pridarydamas. Kaip antai, aktyviai padėdavo kaimuose pirmąsias žemės ūkio arteles organizuoti – vėliau tarmiškai kolkozais pradėtais vadinti. Būta ir taip, užėjęs pas vieną ūkininkę, užtiko jos sūnų šnapšę beverdant. „Aha, tą brūdą verdi, tai dabar, bra, pasirink – kolkozas arba Sibiras?“ Kolkozas, žinoma, už Sibirą šiek tiek geriau – nors jau savuose, o ne svetimuose kraštuose kuprą pusalkaniam dykai teks lenkti – prakaitą liejant. Taip tame kaime atsirado pirmoji kolkozninkė, o netrukus ir Vorošilovo vardo kolūkis susikūrė – bene pirmasis rajone. Mat tas aršus aktyvistas suvarė aplinkinių kaimų ūkininkus į ištremto buvusio valsčiaus viršaičio Bubelės tuščius pastatus ir tarė tokiu griežtai valdišku balsu nedviprasmiškus žodžius: „Nemaži visi juk esam, tikiu, puikiai suvokiate, kokiu tikslu geležinkelio stotyje ant atsarginių bėgių jau ne pirmą savaitę stovi eilė tuščių vagonų, aklinai užkaltais langais? Tai ir sakau, jei kas nors iš čia sėdinčiųjų, labai nori į kolūkį, prašome pakelti rankas“. Suvarytieji į tuščias ištremto buvusio viršaičio sodybos patalpas, nenoriai, bet vienas po kito kilo nuo suolų ir ėjo prie raudonu audeklu uždengto stalo – pareiškimų pasirašyti.
Pokaryje vyko toks obligacijų pasirašymo vajus – piniginė paskola valstybei. Pastovesnį atlyginimą gaunantis tarnautojas, nori jis to ar nenori, bet privalėjo vieno atlygio sumą skirti „savo mylimai“ valstybei paremti. O ką daryti kolkozninkui, kuris už darbą vadinamą alūžną gaudavo tik metų pabaigoje – ir tai kapeikomis ar pusmaišiu pelų? Vienas stambesnis ūkininkas kietai užsispyrė: nepasirašysiu ir kvit, aš juk valstybei jau atidaviau arklius su visais padargais bei pakinktais. Pasirašyčiau, bet prie dūšios neturiu nei sušiktos kapeikos. „Ak neturi nei sušiktos kapeikos? Pažiūrėsim , kai dugną dėsim, kaip tu neturi pinigų brangiai valstybei ,,paremti“ . Tuo metu tas Šeškas, kuris šešku dar nebuvo pravardžiuojamas, jau valsčiuje kažkokiu viršininkėliu dirbo. Jis ir pats gerai nesusigaudė, kokias pareigas ten eina, todėl visiems sakydavosi valsčiaus partorgu dirbąs. Tai va, tas neva valsčiaus partorgas, raštu į kontorą išsikvietęs tą „užkietėjusį buožę“ – kas rusiškai būtų „kulak“, o tuo metu telefonai su abonementais būdavo per komutatorius sujungiami, garsiai į telefono ragelį rėkia: „Skubiai mane Maskvoje sujunkite su Grigorijum Maksimilijanovičiumi! Alio, ar čia Kremlius, ar kalbu su draugu Grigorijum Maksimilijanovičiumi? Džiugu, draugas Grigorijau Maksimilijanovičiau, kaip draugas Josifas Visarionovičius Stalinas laikosi, kokia jo sveikatėlė, perduokite draugui Josifui Visarionovičiui mano pačius širdingiausius linkėjimus iš pirmos rajone draugo Vorošilovo vardo žemės ūkio artelės, o jums, draugas Grigorijau Maksimilijanovičiau , štai tokiu reikaliuku skambinu: pas mus čia štai vienas skambus buožė piktybiškai valstybinės paskolos nepasirašo, ką man su juo daryti? Ak, vyselyat – iškeldinti, supratau – bus padaryta!“. O to užkietėjusio „kulako“ klausia, ar girdėjai tamstelė, ką Grigorijus Maksimilijanovičius patarė daryti su tokiais, dėl mylimos valstybės nei sušiktos kapeikos prie dūšios neturinčiais? Buožė ne iš karto suvokė, kad tas valsčiaus partorgais telefonu pats su savimi kalbėjosi, bet labai aiškiai suvokė, ką tas patarimas „vyseliat“ reiškia, todėl labai nemažą valstybinę paskolą bemat pasirašė.
Apytiksliai tuoj pat po šio pokalbio su tariamu Kremliumi, kaimas tariamą valsčiau partorgą Šešku ir pradėjo pravardžiuoti, kas šiam žmogui tai taip prilipo, kad kartais, girtas būdamas, tas neva partorgas, apsirikęs ir pats save Šešku pavadindavo. Kažkuriais giliais pokario metais, kaip save vadino ta „vienintelė ir teisinga“ santvarka, nutarė demokratiją suvaidinti, todėl į vietines ar kažkokias ten kitokias tarybas, paskelbė visuotinius bei privalomus rinkimus. Kažkas kažką iškėlė į kandidatus, o dar kažkas vieningai palaikė kažkieno iškeltus kandidatus, todėl beliko juos tik vieningai išrinkti. Rinkimai vyko kaimo pradinėje mokykloje, norėdami tam priduoti iškilmingumo, vietiniai tarybiniai aktyvistai didžiąją pradinukės salę visaip išpuošė, prezidiumui vienas prie kito eilute pastatė keletą iš mokytojų kambario atneštų gražesnių stalų, juos uždengė raudonu audeklu. Ir kėdes sustatė eilėmis. Prie centrinės klasės sienos, po draugo Stalino portretu, kampe pastatė raudonai nudažytą medinę urną, su skyle viršuje balsams įmesti. Gretimoje mažesnėje klasėje veikė bufetas, ten buvo galima laisvai nusipirkti, pigiau nei įprastoje parduotuvėje, valstybinės degtinės, silkės, rūkytos menkės, rinkimų pradžioje buvo net dešros bei visai neblogo valstybinio alaus. Vyrai prie aukštų staliukų su viena koja, gėrė stovėdami, o ganėtinai prikaušę, snaudė kaip kokie arkliai kolūkio arklidėje. Prie vyrų dažnai prisišliedavo ir kokia nors išgerti jau pamėgusi moteris. Visi gėrė, kiek kas pinigų turėjo, nors iki žemės graibymo, juk rinkimų diena – visuotinos demokratijos diena! Tarp staliukų, apsivilkęs gražiausiais išeiginiais rūbais, sukiojosi ir pats Šeškas, žmonėms vis primindamas nepamiršti „atiduoti balsą“. Rinkimai, paprastai, vykdavo kovo pabaigoje, kai kaime darbymetė dar nebūdavo prasidėjusi, bet lauke nebebūdavo taip šalta – žemė pavasariu jau alsuodavo. Temstant, kai beveik jau visi savo „balsus buvo atidavę“, kad būtų šviesiau tų balsų skaičiuotojams balsus teisingai suskaičiuoti, ant stalų buvo padėtos net dvi kerasininės lempos, tik rinkimų organizatoriai laukė, kol parapijos klebonas ateis savo „balsą atiduoti“, mat biuletenį raudonon dėžėn įmesti jis, gal tyčia, visada ateidavo pačią paskutinę rinkimų pabaigos minutę.
Ir vos tik klebonėlis savo „balsą atidavęs“ iš mokyklos išėjo, klasėje su trenksmais pasirodė trys ginkluoti, kažkaip keistokomis kareivių uniformomis apsirengę, vyrai – iš kurių vienas vilkėjo mėlynomis enkavėdisto kelnėmis. Šis, matyt, buvo vyriausias, todėl jis Šeškui ir įsakė balsų klasėje neskaičiuoti, urną su balsais skubiai į vežimą – uodegą už dirželio ir pirmyn! Kad būtų įtikimiau, dar pridėjo, juk laikai tai neramūs, visur pilna banditų, o važiuoti teks per miškus. Šeškas žinojo, kad vežant balsus, vietiniu milicininku pasikliauti nesaugu, todėl valsčius buvo pažadėjęs vakarop atsiųsti ginkluotą apsaugą, bet šie Šeškui pasirodė kažkokie įtartini – į stribokus nelabai panašūs: uniformos purvinos, veidai apšepę. Ir dar net su pačiu partorgu kažkaip nevalyvai kalbasi, juk kur tai matyta įsakinėti – uodegą už dirželio ir pirmyn! Šeškas, matyt, norėdamas vėl ar tik ne tam savo Grigorijui Maksimilijanovičiui skambinti, čiupo laidinio telefono ragelį. „Alio, alio!“ – bet, kad tave kur kiškiai subadytų, telefonas neveikė. „Vyručiai, nebeponimaju, kas čia per cirkai?“ – bandė Šeškus aiškintis, bet tas mėlynkelnis partorgą šiupt už kalnieriaus ir su trenksmais pro duris išgrūdo. Anie du vyrai, balsų skaičiuotojams įsakę, nesižvalgant žingsniuoti namo ir iki ryto iš trobų anei nosių nekišti, urną su balsais nubogino į porini vežimą, kuris iš anksto jau stovėjo po tariamos rinkiminės būstinės langais, pora geriausių arklių pakinkyta.
Tais tolimais pokario laikais buvo įprasta, kad miškiniai nepaklusniam žmogeliui dažnai aštria bulvių tarkavimo tarka šikną „pakasydavo“, o save liaudies gynėjais vadinantieji, ne vienam tardomajam „į bliuską“ sumesdavo, bet kad taip kas butų žmogų mušę, kaip tą vakarą „į bliuską“ Šeškus gavo, kaimas dar nebuvo matęs. Sako, nuo kraujų net mokyklos langų stiklai buvo kruvini. Mačiusieji stebėjosi, kaip čia dabar y, kad saviškai saviškį muša? Dar kiti pasakojo, kad Šeškus iš pradžių dar prašėsi: “Vyručiai, vyručiai!“, o paskui tik kažką mykė, kol visai nutilo. Prispardę ir šautuvų buožėmis iki valios pridaužę, bei dar ir iš bufeto paimtos valstybinės per prievartą žmogui į gerklę sukliukinę, tie uniformuoti mušeikos pusgyvį Šeškų, kaip kokį bulvių maišą, į vežimą įvertė ir garsiai „Rididai ridido“ rėkaudami, bei pakiemiais šunis lodydami, išdardėjo per kaimą Šeškaus trobelės link. Už parankių žmogų trobon įvilkę, šalia Šeškienės gretimoje lovoje paguldė – net batų nenumovę. Tas vyresnysis Šeškienę dar išbarė: „Štai,veizėk, kaip tavasis bestija negyvai prisisprogo – taip mūsų partiją ir vyriausybę savo veiksmais smarkai nuvildamas. Jaučiu, dabar geruoju jam tai nesibaigs“. Tiems nekviestiems svečiams atgal per kaimą išdardėjus, Šeškienė savąjį Šeškiuką irgi gerokai apvaksijo: „Bežliepyčia, tu bežliepyčia, kaip išdrįsai tokią svarbia dieną prisisprogti, dabar kaip koks kiaulė smirdi“. Moteris iš to susijaudinimo, savajam vos nepasakė, smirdi „kaip koks šeškas“, bet girdi, kad jos Šeškiukas jokio balso nerodo. Išsigandusi moteriškė su naktiniais tik strykt iš šiltos lovos, nuo stalo čiupt kerasininę lempą, kuri nebuvo dar visai užgesinta, tik knatas prisuktas, prieina prie lovos – vojezusmarija, jos Šeškus jau net atšalęs!
Po kaimą greitai pasklido šiurpi žinia: kur tai matyta, saviškiai Šeškų užmušė! Kiti abejojo, ar tikrai tai buvo saviškiai? „Koks dabar čia skirtumas, saviškai tai padarė ar nesaviškiai, gaila žmogaus ir tiek, juk koks jau ten buvo, koks nebuvo, bet tai buvo savas Šeškas – bo dabar paskirs kokį nors naują negeriantį…“
Rimantas Petrikas
