Gegužės 18 dieną Radviliškyje vykęs LR Seimo nario Igno Vėgėlės susitikimas sulaukė nemažo gyventojų susidomėjimo, susitikimas turėjo prasidėti simboliniu gestu – obels sodinimu miestui. Idėja paprasta, bet itin prasminga: prieš susitikimą palikti gyvą atminimo ženklą bendruomenei. Tačiau Radviliškyje net obels sodinimas sugebėjo virsti istorija, kuri šiandien jau primena nebe paprastą nesusikalbėjimą, o tikrą savivaldybinį farsą – su staiga dingstančiais „suderinimais“, vieni kitus paneigiančiais valdininkų aiškinimais, skubiu kaltų ieškojimu ir desperatiškais bandymais po visko apsimesti, kad „niekas čia nieko neuždraudė“. Ir, rodos, kuo daugiau Radviliškio valdžia, Radviliškio miesto seniūnas Justinas Pranys ir savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis, aiškino situaciją, tuo komiškiau viskas atrodė.
Išsisukinėjimai griuvo vienas po kito: įrodymų prispaustas seniūnas kaltę permetė darbuotojai
Didžiausias šios istorijos absurdas atsiskleidė tada, kai apie obels sodinimo uždraudimą ir chaotišką seniūnijos ir Radviliškio rajono savivaldybės darbą informacija pasiekė žurnalistus. „Radviliškio krašto“ redakcija kreipėsi į seniūniją paaiškinimų, kodėl seniūnija iš pradžių ne tik suteikusi renginio organizatoriams leidimą sodinti obelį ir net iškasusi duobę, galiausiai prieš pat sodinimą atšaukė visus leidimus.
Sulaukęs žurnalisto klausimų iš pradžių seniūnas Justinas Pranys kategoriškai tikino, kad seniūnija jokio prašymo net negavo ir niekas dėl obels sodinimo į juos apskritai nesikreipė. Kitaip tariant – buvo bandoma visuomenei parduoti versiją, kad visa istorija iš esmės neegzistavo, o renginio organizatoriai esą visą istoriją kone išsigalvojo. Tačiau ši versija subyrėjo akimirksniu, vos tik redakcija pateikė oficialius organizatorių susirašinėjimus su seniūnijos darbuotoja.
Ir tuomet seniūno versija kardinaliai pasikeitė. Staiga paaiškėjo, kad vieta vis dėlto buvo aptarinėjama, derinama, buvo pateikiamos koordinatės, vyko normalus bendravimas su organizatoriais. Kitaip tariant – visas procesas buvo realus, tik kažkodėl seniūnas apie jį neva „nieko nežinojo“. Ir būtent tada prasidėjo tikrasis valdiškas cirkas.
Kai tapo nebeįmanoma apsimesti, kad jokio derinimo nebuvo, seniūnas staiga pakeitė toną ir griūvančią pasiteisinimo versiją ėmė gelbėti klasikiniu valdišku būdu – visa kaltė buvo permetama seniūnijos darbuotojai, kuri atsakinėjo į renginio organizatorių laiškus ir suderino obels sodinimo vietą bei procedūras. Pasirodo, seniūno J. Pranio teigimu, darbuotoja neva „neturėjo įgaliojimų“. Štai taip Radviliškio seniūnija per kelias valandas nuėjo kelią nuo „niekas nesikreipė“ iki „taip, derino, bet darbuotoja neturėjo teisės“.
Ir taip pasirodė iš koto verčiantis seniūnijos vadybos lygis. Nes tuomet klausimai pradėjo kilti net ne dėl obels, o dėl pačios seniūnijos kompetencijos. Jeigu darbuotoja neturėjo teisės nieko derinti, tai kodėl ji bendravo su organizatoriais? Kodėl teikė informaciją? Kodėl aiškino, kur galima sodinti medį? Kodėl žmonėms iš LR Seimo nebuvo iš karto aiškiai pasakyta, kad dar reikia papildomų savivaldybės skyrių leidimų? Ir galų gale, jeigu seniūnijoje darbuotojai gali savavališkai „derinti“ dalykus, kuriems neturi teisės, tai ką tai pasako apie pačios įstaigos vidaus kontrolę? Visa ši istorija atrodė taip, lyg valdžia iki paskutinės minutės net nesuprato, ką pati kalba. Vieną dieną – niekas nesikreipė. Kitą – vieta jau buvo „aptarta“. Dar po kelių valandų paaiškėjo, kad kalta darbuotoja. O tada prasidėjo slėpimasis už procedūrų ir formalumų.
Pirštai – į mero kabinetą: kuo daugiau teisinosi valdžia, tuo aiškiau atrodė, kas iš tiesų sustabdė obels sodinimą
Tačiau didžiausias klausimas šioje istorijoje taip ir liko neatsakytas – kas iš tiesų paskutinę minutę sustabdė obels sodinimą? Nes kuo daugiau apie situaciją kalbėjo renginyje dalyvavę žmonės, tuo aiškiau ryškėjo viena kryptis – sprendimas galėjo ateiti ne iš seniūnijos, o tiesiai iš savivaldybės viršaus.
Renginio dalyviai atvirai kalbėjo, kad organizatorius pasiekė signalai būtent iš savivaldybės administracijos. Ne iš seniūnijos darbuotojų, o iš savivaldybės. Todėl vis labiau susidarė įspūdis, kad valdžios ponai bet kokia kaina užsimojo uždrausti medelio sodinimą.
Tuo metu tarp renginio dalyvių garsiai skambėjo ir kita mintis, kad pats Ignas Vėgėlė bei jo iniciatyvos yra tiesiog politiškai neparankios socialdemokratui merui K. Račkauskiui.
Dar daugiau klausimų kilo dėl Radviliškio rajono savivaldybės administracijos direktorės Raimondos Balinskienės vaidmens. Renginio dalyvių liudijimu, būtent administracijos direktorė bendravo su Seimo nariu Ignu Vėgėle. Tai kam konkrečiai neįtiko, kad būtų pasodintas medelis? SeniūnUI ir seniūnijui, nepadėjusiai sutvarkyti dokumentų, savivaldybės administracijai, o gal pačiam merui?
Nes iš šalies situacija atrodė tiesiog absurdiškai. Kol viskas tylu – vieta derinama, žmonės ruošiami sodinimui, vyksta bendravimas. Tačiau vos tik ateina laikas sodinti obelį kartu su viešai matomu Seimo nariu, staiga prasideda „procedūrų“ paieškos, leidimų aiškinimaisi ir desperatiškas stabdymas. O po visko – ciniškas bandymas apsimesti, kad nieko neįvyko.
K. Račkauskis ir jo aplinka pasirinko klasikinę politinę gynybą – formaliai slėptis už žodžių. Oficialiai meras žiniasklaidai teigė, kad jokio prašymo nebuvo, todėl niekas nieko neatšaukė. Kitaip tariant – obelis lyg ir neuždrausta, tik kažkodėl taip ir liko nepasodinta. Tačiau toks aiškinimas jau skambėjo nebe kaip rimtas paaiškinimas, o kaip desperatiškas mėginimas išsisukti nuo akivaizdžios visų valdininkų jungtinės atsakomybės. Ir aišku, čia niekas nekaltas, nei meras, nei seniūnas, o tik seniūnijos darbuotoja… O gal net LR Seimo nario padėjėja… Ar tikrai? Beje, reikia nepamiršti, kad vietą sodinimui nurodė ir net duobę sodinimui iškasė seniūnija.
Ir kuo daugiau valdžia bandė gintis, tuo labiau pati save skandino. Nes žmonės matė ne „procedūras“. Žmonės matė valdžią, kuri paskutinę minutę išsigando simbolinės obels ir po to dar bandė apsimesti, kad visa tai – tik nesusikalbėjimas.
Kituose rajonuose Igno Vėgėlės sodinamos obelys tampa bendruomenės simboliu, Radviliškyje viskas virto valdininkėlių cirku
Dar absurdiškiau visa ši istorija atrodo pažvelgus į kitus Lietuvos rajonus, kuriuose Ignas Vėgėlė po susitikimų su bendruomenėmis taip pat sodina obelis kaip simbolinę dovaną miestams ir žmonėms. Kitose savivaldybėse tai tampa paprastu ir gražiu bendruomenišku gestu – be isterijų, be paskutinę minutę „atsirandančių procedūrų“ ir be desperatiškų bandymų viską stabdyti.
Štai Šilutė, Marijampolė – ten po susitikimų su I. Vėgėle dovanotos obelys ramiai buvo pasodintos miestų erdvėse ir netapo jokiu politiniu detektyvu ar valdininkų nervų krizės objektu. Niekas ten neieškojo priežasčių, kodėl medelių negalima sodinti. Niekas nevaidino, kad „niekas nesikreipė“, kai prieš tai vyko derinimai. Niekas po to neskubėjo kaltės suversti pavaldiniams ar slėptis už biurokratinių formuluočių.
Tik Radviliškyje net simbolinė obelis staiga sugebėjo tapti problema.
Emilija Laukagalytė
