Tarpukariu į Šeduvą iš visos Lietuvos jauni žydai plūdo mokytis įvairių žemės ūkio darbų. Jie čia, kaip dar daugelyje kitų tokių vietų Lietuvoje, organizavo kolektyvinį ūkį – kibucą. Tai turėjo padėti pasiruošti gyvenimui Pažadėtojoje žemėje, Palestinoje. Tokių žydų ūkių tarpukario Lietuvoje buvo ne vienas. Šeduvoje šie jaunuoliai, dvidešimt šeši vyrai ir moterys, gyveno tame pačiame name.
Tarp tokių gyventojų buvo ir dusetiškė Estera Orlinaitė. Ji atvyko į miestelį prieš savo tėvų valią. Turbūt numanė, koks jų dukros laukia gyvenimas tarp nepažįstamų jaunuolių?
Tik romantikos ar jaunatviškų kvailionių buvo mažai. Reikėjo gyventi pagal griežtas taisykles, viskuo dalintis ir labai sunkiai dirbti. Kiekvieną dieną Estera privalėjo rūšiuoti linus, prižiūrėti vaikus, padėti moksleiviams ruoštis egzaminams, mokyti kitus grupės narius hebrajų kalbos, rūpintis bendro gyvenimo finansais, taip pat organizuoti kultūrinius renginius. Pareigų daug. Estera Orlinaitė savo prisiminimuose rašė, kad gyvendama Šeduvos štetle numetė aštuoniolika kilogramų svorio.
Šeduvoje įgytos žinios apie žemės ūkį nukeliavo iki pat Palestinos. Tam Esterai prireikė bene ketverių metų kantraus pasiruošimo.
Paruošta pagal facebook ,,Dingęs štetlas“
