Šeduvoje senas metalo laužas virsta istoriniais automobiliais

Juozas Jučas ir Asta Jučienė – automobilistų šeima

Nors Radviliškio rajone pasigendama su rajono istorine praeitimi susijusių muziejų, turistams rastume, ką parodyti. Vienas tokių objektų – Šeduvos istorinės technikos muziejus, kuris yra Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacijos „Retromobile” projektas. Šiemet suėjo penkeri metai, kai šis muziejus įsikūrė Šeduvoje. Čia turistams ar šiaip smalsuoliams apie senesnius nei 30 metų automobilius pasakoja šeduviškis Juozas Jučas. Pasak muziejaus gido – renginių organizatoriaus, jis jau yra restauravęs apie 15 senų automobilių, dar 15 laukia „eilėje“. Nuo vaikystės pamėgęs vairavimą bei techniką šeduviškis po darbo dienos pasidžiaugė: „Malonu žmones priimti ir matyti, kad išeina su šypsena. Pasakoti, kad būtų įdomu, nėra lengva.“

– Ar daug žmonių apsilanko Jūsų muziejuje?

– Pandemijos metu su lankytojais yra katastrofa. Pavyzdžiui, šiandien (lapkričio 20 d. – autorės pastaba) apsilankė tik du žmonės. Šiandien – du žmonės. Iki pandemijos buvo kitaip. Sakyčiau, muziejuje užsieniečių apsilanko daugiau nei žmonių iš mūsų rajono. Kraštiečius iš kai kurių įstaigų priimame nemokamai. Pavyzdžiui, net nežinau, kurios mokyklos ar darželiai nėra pas mus buvę. Jie lankėsi nemokamai.

– Ar toks senovinės technikos muziejus yra vienintelis Lietuvoje?

– Lietuvos istorinių transporto priemonių išsaugojimo asociacija „Retromobile“ yra įkūrusi šį muziejų Šeduvoje bei ekspoziciją Anykščiuose prie siauruko. Senovinių automobilių restauravimo entuziastų yra daugelyje miestų. Daug bendraujame su klubu „Seni ratai“ Šiauliuose.

– Be eksponavimo lankytojams, ką dar veikiate su restauruotais automobiliais?

– Esu pagrindinis išvykų, kelionių organizatorius. Su bendraminčiais senų automobilių mylėtojais išmaišėme Lietuvą skersai išilgai. Nors automobiliai ir istoriniai, gedimų kaip ir neturėjome. Į šias išvykas priimame ne tik klubo narius. Nepriimami tik automobiliai, kurie neturi 30 metų ir nėra autentiškai restauruoti. Iš kelionių neuždirbame, tai mūsų laisvalaikis ir bendravimas su kolektyvu, smagus pasibuvimas.

– Kiek, Jūsų žiniomis, yra senovinių automobilių mylėtojų Radviliškio rajone?

– Mūsų klube „Retromobile“ yra septyni rajono gyventojai, tačiau yra istoriniais automobiliais besidominčių radviliškiečių, kurie priklauso kitam klubui – „Vabalai“. Šis klubas registruotas Vilniuje, tačiau aktyviai dalyvauja ir mūsų rajono žmonės.

– Ar tenka bendrauti su istorinės technikos entuziastais iš užsienio?

– Teko pastebėti, kad kitų šalių senų automobilių mylėtojai nesilaiko autentikos, restauruodami netinkamas dalis ar įdeda naujovišką variklį. Galbūt daugiausiai bendraujame su latviais. Pas mus buvo atvykęs automobilių „ZAZ“ mylėtojų klubo nariai. Vos ne kiekvienais metais  važiuojame į renginį „Retro Jūrmala“.

– Nuo kada Jus pradėjo dominti automobiliai? Nejaugi nuo vaikystės?

– Kadangi tėvukas dirbo prie statybų, turėjo „gazelką“. Mes gyvenome vienkiemyje ir kartu su broliu, vairuodami tą  „gazelką“ lakstėme po pievas, laukus. Paskui 1964 metais tėvukas gavo „zaparožietį“. Kai man buvo 6-7 metai, jau vairuodavau savarankiškai. Kai buvau 16 metų, tėvukas nusipirko naujesnį „zaparožietį“. Nuo tada drąsiai išvažiavau į kelią ir apvažinėjau visą Lietuvą. Tėvukas į tai labai geranoriškai žiūrėjo. Man kažkaip sekdavosi su milicija, kad manęs nesustabdė. Su metais mašinos vis tobulėjo ir naujesnės kaskart atrodydavo kažkas nerealaus.

– Ar Jūsų studijos buvo susiję su automobiliais?

– Iš pradžių įstojau į technikumą mokytis techniku mechaniku, po to – į Žemės ūkio akademiją mechanizacijos inžinerijos, tad su technika tai buvo susiję. Vėliau atlikinėjau praktiką ir likau dirbti Vėriškių eksperimentiniame ūkyje autogaražų vedėju. Nuo 1979 m. dirbau su automobiliais ir mašinos buvo mano kasdienybė.

– O kada atsirado Jūsų gyvenime bandymai senus automobilius prikelti naujam gyvenimui?

– Senoviniais automobiliais pradėjau domėtis prieš 30 metų. Buvau vienas pirmųjų entuziastų, kuris atrestauravo tarybinį „viliuką”. Per metus restauruodavau po 1-2 automobilius.

– Galbūt istorinius automobilius panaudojate ne tik rodydami muziejaus lankytojams?

– Dalyvavome rimtų filmų filmavimuose. Vienas iš jų – „Emilija iš Laisvės alėjos.“ Filmo scenose buvo naudojami mūsų automobiliai, apranga. Pastebėjau, kad pabaigos įrašuose buvome paminėti kaip filmo rėmėjai. Tai prasmingas filmas. Man ir pačiam teko patekti į filmo kadrus, kur vaidinau milicininką. Filmo „Černobylis“ filmavimuose dalyvavo visas klubas. Nuo Radviliškio senovinių automobilių entuziastų filmo scenose esame šešiese. Esu sužavėtas amerikiečių elgesio su mumis. Visą filmavimo laiką buvo jaučiama pagarba. Mums buvo mokami pinigai, pasirūpinta automobilių pervežimu iš miesto į miestą. Nakvojome viešbučiuose. Linksma patirtis, filmuojantis švedų filme „Hamilton“. Filmavimas vyko prieš porą metų. Šis filmas kino teatrų ekranuose dar nerodomas, tačiau tai turėtų įvykti netrukus.

– Kaip į Jūsų hobį dėl senų automobilių žiūri žmona?

– Žmona sako, kad geriau toks hobis, negu žvejoti ar medžioti. Nuo pat pirmųjų dienų Asta beveik visur kartu dalyvauja. Tik į filmavimus ji nevažiavo, nes to nenumatė sutartis. Žmona pati vairuoja, bet iš senų automobilių sėda tik už „žiguliuko“ vairo – prie kitų nedrįsta, nes ten dviejų kojų ir rankų neužtenka.

– Ar daug tenka įdėti lėšų į senų automobilių restauravimą? Mat vienoje iš atsiųstų nuotraukų – metalo laužą primenanti senų mašinų krūva. Kad padaryti iš viso to gražų ir važiuojantį automobilį tikriausiai tenka įdėti daug pinigų ir darbo.

– Niekas niekada lėšų šių automobilių restauravimui nesuteikė ir nesuteiks. Be 10 tūkst. eurų apie sutvarkymą net negali būti kalbos. Faktiškai iš tokio laužo krūvos mes ir padarome muziejaus eksponatus. Kitokios būklės automobilių gauti nėra iš kur. Visos mūsų restauruotos mašinos kuriasi ir važiuoja.

– Ar sudėtinga užregistruoti restauruotą istorinį automobilį, kad jis galėtų dalyvauti viešajame eisme?

Anksčiau patys apžiūrėdavome ir surašydavome aktą, kurį gavusi „Regitra“ pripažindavo istoriniu automobiliu, suteikdavo jo valstybiniam numeriui H raidę, kas rodo, kad tai – istorinis automobilis. Šiuo metu seną automobilį, kad jis galėtų dalyvauti viešajame eisme, sunku užregistruoti, nes kontrolę perėmė Techninių apžiūrų centrai. Iš kolegų girdėjau, kad apžiūrų centre reikia pateikti daug dokumentų, įrodančių, kad naudotos autentiškos detalės. Dar keista tai, kad istoriniams automobiliams Lietuvoje suteikiami nevienodi valstybiniai numeriai. Maždaug 3 tūkst. automobilių valstybinių numerių su H raide yra su rudos spalvos lentelėmis, likusieji – su baltos. Prieš užsieniečius dėl to atrodome keistai, nes pasaulyje priimtas vienodas tokių automobilių žymėjimas. Yra problema ir dėl taršos mokesčio. Laukiame, kas bus nuspręsta Vyriausybėje. Pavyzdžiui, jeigu reiktų nuvažiuoti iki parado, automobilį tektų apdrausti mėnesiui, tačiau taršos mokestį sumokėti už metus.

– Kokie šio muziejaus planai? Galbūt yra minčių plėstis?

– Tikrai planuojame plėstis. Šeši senoviniai „tarybinių“ laikų sunkvežimiai, veikiami korozijos, stovi kieme. Jiems reikia pastogės. Parašėme naujam merui prašymą dėl paramos skyrimo. Manau, savivaldybės vadovai, tarnautojai bei tarybos nariai turi pamatyti mūsų muziejų, kad nuspręstų, jog padėti tikrai verta. Daugelis jų pas mus nėra buvę. Neseniai man pranešė, kad gruodžio 1 d. vyks pristatymas „Pirklių ir pašto keliu per Radviliškio rajoną“ ir į muziejų atvažiuos savivaldybės autobusas. Turėsiu papasakoti apie objektą. Manau, tada turėsiu galimybę pristatyti muziejų.

– Ar viskas Jūsų gyvenime susiję su senoviniais automobiliais? Ką dar veikėte ar veikiate dabar, kai negalvojate, kaip restauruoti seną, surūdijusį automobilį?

– Kadangi turiu žemės, dirbu žemės ūkyje, o automobilius restauruoju žiemą, kai nėra darbų prie žemės. Anksčiau dirbau darbus, kurie ne visai susiję su aptarta tema. Penkis metus buvau 

„Šeduvos komunalinio ūkio“ direktorius, po to mane pervedė vadovauti į „Radviliškio vanduo.“ Ten dirbau 14 ar 15 metų. Bet tai – jau kita istorija.

– O kuo domisi Jūsų vaikai? Ar jiems įdomus Jūsų hobis?

– Turiu tris vaikus, jie taip pat domisi automobiliais. Vienas sūnus gyvena Londone. Jauniausia dukra ištekėjusi už krepšininko ir šiuo metu gyvena Rumunijoje. Kai jie grįžta, vienas čiumpa už vienos mašinos, kitas – už kitos, visi nori pavažiuoti. Duktė Jūratė, grįžusi iš Londono, gyvena Šeduvoje. Mano pomėgiui pritaria. Labai svarbu kiekvienam žmogui turėti savo pomėgių.

Kalbėjosi Rita Grigalienė

Total
28
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Related Posts