Kol dalis Radviliškio rajono gyventojų kiekvieną rytą privalo laiku atvykti į darbą, atsiskaityti už kiekvieną valandą ir aiškintis dėl menkiausio vėlavimo, mero Kazimiero Račkauskio vadovaujamoje savivaldybės sistemoje, panašu, susiformavo visai kita darbo kultūra. Čia galima pilnu etatu dirbti nuotoliniu būdu, darbo laiką nusikelti iki 21 valandos vakaro, tuo pat metu aktyviai dalyvauti politikoje, derinti kitus užimtumus, o pradėjus klausinėti, kaip realiai kontroliuojamas toks darbas, vietoje konkrečių atsakymų išgirsti teorijas apie „šiuolaikinį darbo organizavimą“, „lankstumą“ ir grasinimus etikos institucijomis.
Būtent tokį vaizdą atskleidė „Radviliškio krašto“ paklausimai apie nuotolinį darbą savivaldybės įstaigose.
Tarybos nariui nereikia eiti į darbą, pinigus gauna už darbą nuotoliu
Didžiausią rezonansą sukėlė istorija apie Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narį Eduardą Martynkiną – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“, gyventojų jau senokai perkrikštytos į „Vardan naudos“, atstovą.
Paaiškėjo, kad E. Martynkinas pilnu etatu dirba Radviliškio rajono švietimo ir sporto paslaugų centro Sporto skyriuje metodininku – sporto organizatorių seniūnijose koordinatoriumi, tačiau visą darbą atlieka neva nuotoliniu būdu. Dar daugiau – jis yra vienintelis toks darbuotojas visame centre. Šią informaciją oficialiai patvirtino Švietimo ir sporto paslaugų centro direktorius Vaidotas Jakavičius. Kitiems darbuotojams nuotolinis darbas leidžiamas tik iš dalies, tačiau tarybos nariui taikomas visiškai kitoks modelis.
Dar daugiau klausimų sukėlė oficialus E. Martynkino darbo grafikas. Dokumentuose nurodoma, kad jo darbo vieta – namų adresas Radviliškyje, o darbo laikas pirmadieniais–ketvirtadieniais tęsiasi nuo 12 iki 21 valandos, penktadieniais – iki 19:45 valandos. Kitaip tariant, didžioji darbo dalis vyksta vakarais – būtent tuo metu, kai rajone paprastai vyksta sporto renginiai, susitikimai, visuomeninė veikla ir politiniai pokalbiai. Tačiau vietoj dalyvavimo juose, E. Martynkinas neva tvarko dokumentus arba atlieka kitą metodininko veiklą namuose.
Todėl natūraliai kyla klausimas, kaip realiai kontroliuojamas toks darbas? Kaip visuomenė gali būti tikra, kad tarybos narys nuo 16:45 iki 21 valandos iš tiesų vykdo ŠSPC funkcijas, o ne užsiima kita veikla? Kaip fiksuojami darbo rezultatai? Kas tikrina, ką darbuotojas konkrečiai tuo metu veikia?
Būtent tokius klausimus redakcija pateikė E. Martynkinui. Buvo prašoma paaiškinti, kokias funkcijas jis vakarais atlieka, su kokiais asmenimis ar organizacijomis dirba, kaip kontroliuojamas jo darbas, ar jis vykdo kitą veiklą, turi papildomų darboviečių ar kitų pajamų. Tačiau vietoje atsakymų prasidėjo visai kita istorija.
Sulaukęs klausimų apie „valdišką“ darbą, politikas užsipuolė klausėjus
Nors tarybos nario E. Martynkino buvo klausiama apie jo darbą savivaldybės įstaigoje, į nė vieną konkretų klausimą apie darbo funkcijas taip ir nebuvo atsakyta. Vietoje to E. Martynkinas atsiuntė gandais pagrįstų priekaištų redakcijai rinkinį ir kalbėjo jo įsivaizdavimu egzistuojančius tariamus konkurencinius interesus. Dar daugiau – tarybos narys pareiškė pasiliekantis teisę kreiptis į žurnalistų ir visuomenės informavimo etikos priežiūros institucijas vien už tai, kad buvo paklaustas elementarių klausimų.
Kitaip tariant, kai buvo paklausta, ką konkrečiai tarybos narys vakarais dirba už mokesčių mokėtojų pinigus, atsakymų apie darbą neatsirado. Atsirado tik bandymai gąsdinti pačius klausėjus.
Tarybos narys pats nurodė, kad dirba ne tik ŠSPC, bet ir dar kitoje privačioje įmonėje
Dar įdomiau tai, kad savo atsakyme E. Martynkinas pats užsiminė apie „jam priklausančią įmonę“, nors klausimuose apie jokią konkrečią įmonę net nebuvo kalbama. Redakcija klausė apie papildomą veiklą ir kitus užimtumus, tačiau vietoje aiškaus paneigimo visuomenė išgirdo užuominas apie verslą ir konkurenciją.
Tai tik dar labiau sustiprino klausimą, kaip pilnas nuotolinis darbas savivaldybės įstaigoje derinamas su darbu privačioje įmonėje. Pasirodo, E. Martynkinas yra tikra „Barbė devyndarbė“: atlieka Tarybos nario pareigas, pilnu etatu dirba ŠSPC ir vadovauja nuosavai įmonei. Pagal Rekvizitai.lt informaciją dirba ir yra įmonės MB „Amlesta“ vadovas.
Nuotolinis darbas ar etatų derinimo schema?
Tačiau E. Martynkino istorija, panašu, nėra pavienis atvejis. Papildomi Švietimo ir sporto paslaugų centro atsakymai parodė, kad nuotolinis darbas šioje įstaigoje jau seniai nebėra išimtis.
Centro pateiktais duomenimis, tarp nuotoliniu būdu dirbančių darbuotojų yra žmonių, dirbančių 1,5 etato, kiti – po 0,75 ar 0,5 etato. Dar svarbiau – pati įstaiga oficialiai pripažino, kad bent vienam darbuotojui nuotolinis darbas buvo suderintas atsižvelgiant į jo užimtumą kitose institucijose. Tačiau nei vienas iš šių darbuotojų negavo tokių išskirtinių sąlygų, kaip minėtas E. Martynkinas, kuriam atvykti į darbą iš esmės visai nereikia. Ir būtent čia atsiranda esminė problema.
Kai biudžetinė įstaiga pradeda derinti darbo organizavimą prie darbuotojų papildomų užimtumų, kyla klausimas, kas tampa prioritetu – institucijos interesas ar darbuotojų patogumas. Tokiu atveju nuotolinis darbas tampa ne modernia darbo forma, o patogiu mechanizmu darbuotojams dirbti kelis darbus vienu metu ir už tą patį darbo laiką galimai gauti kelis atlyginimus.
Išskirtinės sąlygos savivaldybėje taikomos ir mero komandos žmogui
Panaši situacija paaiškėjo ir pačioje Radviliškio rajono savivaldybės administracijoje. Administracijos direktorė Raimonda Balinskienė oficialiai patvirtino, kad vienintelis darbuotojas, nuolat dirbantis nuotoliniu būdu, yra mero Kazimiero Račkauskio ką tik mokyklą baigusi patarėja Melita Mikalevičiūtė, dirbanti 20 valandų per savaitę krūviu, tuo pačiu metu studijuojant universitete dieninėse studijose. M. Mikalevičiūtei į darbą taip pat nereikia ateiti. Kitaip tariant, išskirtinė pilno nuotolinio darbo galimybė savivaldybėje suteikta ne eiliniam specialistui, o politinio pasitikėjimo darbuotojai – tiesiogiai mero komandos narei.
Tuo metu kitiems administracijos darbuotojams – buhalteriui, personalo specialistei ir tarpinstitucinio bendradarbiavimo koordinatoriui – dirbti nuotoliniu būdu leidžiama tik vieną dieną per savaitę.
Savivaldybės administracija savo atsakymuose itin akcentavo, kad nuotolinis darbas nėra taikomas „masiškai ar nekontroliuojamai“, tačiau konkrečių kontrolės mechanizmų taip ir neįvardijo. Nebuvo paaiškinta, kaip tiksliai fiksuojamas nuotoliu dirbančių darbuotojų darbo laikas, kaip matuojami rezultatai ir kaip praktiškai tikrinama, ką darbuotojas konkrečiai veikia. Vietoje konkrečių atsakymų buvo pateiktos bendros frazės apie „darbo kokybę“, „rezultatyvumą“ ir „šiuolaikinę darbo organizavimo praktiką“.
Mero patarėjai į savivaldybę, panašu, atvykti beveik nebereikia
Dar daugiau klausimų kilo pažvelgus į pačią Melitos Mikalevičiūtės situaciją. Priminsime, kad visuomenėje jau anksčiau netrūko kritikos dėl mero Kazimiero Račkauskio sprendimo patarėjos pareigas patikėti vos praėjusiais metais mokyklą baigusiai studentei. Daliai rajono gyventojų nuo pat pradžių kilo klausimas, ar tokioms pareigoms tikrai neatsirado daugiau patirties turinčių specialistų.
Diskusijos dar labiau sustiprėjo po viešo M. Mikalevičiūtės pozavimo fotografams kartu su socialdemokratų partijos nariais partijos suvažiavime. Tuomet viešojoje erdvėje pradėta svarstyti, ar save jokiai politinei jėgai save nepriklausančia vadinusi mero patarėja netapo ir mero bendrapartiete. Dabar paaiškėjo, kad mero patarėja savo funkcijas vykdo nuotoliniu būdu, tačiau savivaldybė taip ir neatsakė, kiek konkrečiai dienų per savaitę ji dirba nuotoliu.
Iš esmės susidaro įspūdis, kad mero patarėjai fiziškai atvykti į savivaldybę beveik nebereikia. Dar labiau akis bado tai, kad nei meras, nei pati patarėja taip ir nepaaiškino, iš kokios vietos dirbama, kaip fiksuojamas darbo laikas ir kaip konkrečiai, o ne remiantis vien vadovo-mero nuomone, vertinami darbo rezultatai. Pats meras K. Račkauskis, komentuodamas savo patarėjos darbą iš namų aiškino, kad jo patarėjai taikomas modelis yra „modernus sprendimas“, o už darbo rezultatus patarėja asmeniškai atsiskaito pačiam merui.
Kai klausimai konkretūs – atsakymai staiga tampa migloti
Ši istorija jau seniai nebe apie vieną tarybos narį ar vieną mero patarėją. Ji apie visą savivaldybėje besiformuojančią sistemą, kur nuotolinis darbas, panašu, tampa itin patogia forma derinti politiką, keliauti, papildomas veiklas, kitus darbus ir už visa tai, aišku, gauti ir „valdišką“ atlyginimą.
Keisčiausia, kad kuo daugiau užduodama konkrečių klausimų apie darbo laiką, darbo vietą ir kontrolę, tuo mažiau atsiranda konkrečių atsakymų. Vietoje jų – bendros frazės apie „modernų darbo organizavimą“, „lankstumą“ ir „rezultatyvumą“.
Tačiau mokesčių mokėtojams rūpi ne gražios teorijos. Jiems rūpi labai paprastas klausimas – ar žmonės, kuriems mokami atlyginimai iš biudžeto, realiai dirba tai, už ką gauna pinigus.
Kol kas susidaro įspūdis, kad Radviliškio savivaldybėje kai kuriems darbuotojams svarbiausia jau ne būti darbo vietoje, o būti tinkamoje politinėje aplinkoje.
Bus daugau…
Emilija Laukagalytė
Radviliškio kultūros centro, redakcijos nuotr.
