Kaip ir kasmet, minint Vietos savivaldos dieną, Lietuvos savivaldybių asociacija įteikia „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimus. Jų tikslas – pagerbti žmones, iš tiesų nusipelniusius Lietuvos savivaldai, jos plėtrai ir stiprinimui.
Tačiau, pasirodo, kiekviena provincijos kunigaikštystė turi ir savų ambicijų. Radviliškio rajono valdantieji nusprendė, kad vienas garbingiausių šio krašto žmonių, vertų riterio vardo, yra ilgametis Tarybos narys Jonas Pravilonis. Bent jau taip nusprendė jo kandidatūrą palaikę kolegos.
Ambicingas startas vietos Taryboje
Rugpjūčio 27 dieną Radviliškio rajono savivaldybės taryboje buvo svarstoma J. Pravilonio kandidatūra „Auksinės krivūlės riterio“ apdovanojimui. Valdančiųjų palaikymas buvo akivaizdus – savi saviems kelią į riterystę nutiesė. Atrodė, kad teliko sulaukti iškilmingo pripažinimo sostinėje ir pasidaryti atminimo nuotrauką su garbingu titulu.
Juk kai savame kieme visi savi, ir riterystė, regis, turėtų būti ranka pasiekiama. Tik viena smulkmena liko neįvertinta: galutinį sprendimą priima ne Radviliškio valdantieji.
Vilniaus realybė: karūnos nebuvo
Tačiau sostinėje scenarijus susiklostė ne taip, kaip, matyt, tikėtasi. J. Pravilonis „Auksinės krivūlės riterio“ titulo negavo. Taigi iškilmingos ambicijos liko ambicijomis, o savų palaikymas Taryboje negarantuoja, kad kandidatas bus įvertintas ir nacionaliniu mastu.
Pasirodo, vien politinio palaikymo neužtenka. Riterio titulą reikia pelnyti, o ne vien išsikovoti savo politinėje kompanijoje.
Valdžios tyla – irgi atsakymas?
O kaip į šią istoriją reagavo Radviliškio rajono savivaldybė? Tyla. Bent jau viešo paaiškinimo, kodėl buvo pasirinkta būtent ši kandidatūra ir kokiais konkrečiais nuopelnais ji pagrįsta, visuomenė neišgirdo.
Kai planas pavyksta, valdžia nepraleidžia progos pasidžiaugti ir pasigirti. O kai laukto rezultato nėra, įsijungia kita strategija – patogiai nuleisti akis ir tikėtis, kad visuomenė greitai pamirš.
Šįkart pamiršti nereikėtų. Juk kalbama ne apie asmeninę dovaną ar partijos padėkos raštą, o apie apdovanojimą, skirtą žmonėms, nusipelniusiems visos Lietuvos savivaldai.
Partiniai žaidimai vietoj tikrų nuopelnų?
Radviliškio gyventojams lieka paprastas klausimas: ar tikrai mūsų rajone nėra garbingų, visuomenės pagarbą pelniusių žmonių, vertų tokio įvertinimo? Ar tiesiog patogiau į garbingas nominacijas siūlyti savus?
Žinoma, vien tai, kad kandidatas nebuvo apdovanotas, savaime neįrodo, jog jo kandidatūra buvo netinkama. Tačiau valdantieji turėtų gebėti paaiškinti, kokiais konkrečiais darbais ir nuopelnais rėmė savo pasirinkimą. Juk jei kandidatas tikrai vertas riterio vardo, argumentų neturėtų pritrūkti.
Savo kieme galima garsiai pūsti krūtinę, kalbėti apie nuopelnus ir demonstruoti politinį solidarumą. Tačiau už rajono ribų partiniai ryšiai nebūtinai atveria visas duris.
„Riteriška“ drąsa ir iškalbingas tylėjimas
O kaip į šią istoriją reagavo pats J. Pravilonis? Pasiteiravus apie kandidatūrą ir tai, ar jis pats jaučiasi vertas tokio įvertinimo, politikas, užuot išsamiai atsakęs į esminius klausimus, apsiribojo nominacijos pavadinimo patikslinimu.
Tikras riteris, sakoma, pasižymi drąsa. Tačiau šįkart drąsių paaiškinimų apie savo kandidatūros pagrįstumą pritrūko. Galbūt apie nuopelnus turėtų kalbėti darbai, o ne patys kandidatai? Tuomet belieka tuos darbus išvardyti ir leisti visuomenei spręsti.
Riteris be žirgo – politinės ambicijos ant asilo
Ši istorija baigėsi be išsvajoto titulo. Savi Taryboje kandidatūrą palaikė, tačiau Vilniuje riterio karūna J. Praviloniui neuždėta. Taigi pretendentui teko likti be titulo, o jo politiniams rėmėjams – be laukto triumfo.
Galima tik pasidžiaugti, kad riterio vardas nėra automatiškai suteikiamas vien už ilgametį buvimą politikoje ar kolegų balsus.
Beje, Radviliškio politinėje istorijoje tai ne pirmas atvejis, kai garbingo apdovanojimo ambicijos baigiasi be trokštamo rezultato. Prieš kelerius metus „Auksinės krivūlės riteriais“ siekė tapti ir Vytautas Simelis bei Jonas Povilaitis, tačiau šio titulo taip pat negavo.
Panašu, kad Radviliškio politikoje riterių netrūksta – bent jau kandidatūrų sąrašuose. Tik štai ne kiekvienam pavyksta sulaukti ir paties riterio titulo.
O mūsų istorijos herojui J. Praviloniui belieka palinkėti neįsižeisti: ne kiekvienas, kurį savi pasirengę pasodinti ant žirgo, iš sostinės grįžta kaip riteris. Kartais tenka grįžti ir be žirgo. O šįkart, kaip sufleruoja straipsnio pavadinimas, – net ant politinio asilo.
Emilija Laukagalytė
2026-10-22
