Norėjau pradėti štai taip – „Bremeno muzikantų pėdomis“. Man tai geriausias, gal ir nepopuliariausias sovietinis multfilmas. Tačiau pradėsiu nuo pasaulinio masto rašytojo Haruki Murakami citatos epigrafui.
Pradžia
„Nes niekas nežino, kokius sapnus sapnuosime rytoj.“ (p. 84) Apie jo paskutinį opusą vėliau, tik norėčiau informuoti skaitytojus, jog minėtas rašytojas atsisakė dalyvauti Nobelio literatūros premijos konkurse. Kuklumas, o gal ir tai, kad jis ne skurdžius, leido atmesti šį pasiūlymą. Na, nežinau jo motyvų, bet panašūs kūriniai – ne man. Žiemos (kalendorinės) pradžioje pašto dėžutėje radau spausdintą kliedesyną. Tai mūsų seimoriaus Sauliaus Luščiko leidinys – „Esu jūsų balsas Seime“. Jei tai ir balsas, geriau patylėtų. Pastebėjau įdomų sutapimą – jo leidinys, pagal pateikiamą informaciją, man pasirodė itin giminingas mūsų „oficiozui“ („Radviliškio naujienos“). Laikraštis, parengtas vieno Seimo nario iniciatyva, man priminė vaikams skirtą žaidimą – „surask dešimt skirtumų“ ar pan. Manau, jog leidinį pasaulin paleido, ar bent padėjo gimti, jo šutvė mūsų savivaldybėje. Nemanau, jog jis asmeniškai taip pateiktų savo veiklos ataskaitą. Žaidimai, bet su tam tikrais skirtumais. Aš ne darželinukas ir skirtumų neieškosiu, bet man laikraštėlis atsiduoda „oficiozo“ dvasia. Manau, tai ne jo vieno, kaip autoriaus, „gaminys“. Sutikčiau, jei gerbiamas narys viešai paskelbtų savo intelekto koeficientą (ypač literatūrinio pobūdžio srityje). Tad apie ką minėtas leidinys? Tai, mano nuomone, tik pagyrų puodas, nutylint įvairias „šunybes“: asmeninės mašinos remontą, žiemines padangas ar kitų automobilių nuomą. Esmė – „mano darbas – tai balsavimas“. Spėju, kad tai ir viskas. Gerai, jog nėra apie naudojimąsi unitazu taisyklių. Įspūdį, jog tai nuostabus, garbus, darbingas ir t. t., atmetu. Žinoma, spėju, kad galingas tiražas (10 tūkstančių egzempliorių) – ne iš savo piniginės, o mokesčių mokėtojų lėšų. Jei klystu – atsiprašau. Paskaitęs apsilankiau ir pas mero padėjėją L. G. Tuo pat metu pamąstydamas apie tai, jog Lietuvos šviesuolis, rašytojas I. Tumas-Vaižgantas, būdamas katalikų dvasininku, pasirinko mitologinio lietuvių linų dievo slapyvardį. Kaip ir veikėjas, pas kurį lankiausi, – vardą. Susitikimas praėjo draugiškai. Tenka pripažinti – intelektualus. Net greitųjų šachmatų varžybose opozicijos lyderis G. Lipnevičius, ko gero, nesidžiaugtų. Juokauju. Juokaudamas panaudosiu H. Murakami citatą: „Gerbiamieji ponai ir skaitytojai, turbūt žinote, kad vadinamieji malonūs asmenys neretai stokoja gilumo, paprastai būna tušti ir bedūšiai…“ (Haruki Murakami „Vyrai be moterų“, „Baltos lankos“, Vilnius, 2025 m., p. 94). Skaitytojams gali atrodyti, jog ši esė – istorinio pobūdžio skiltis – nesusipratimas. Tačiau skelbiu pabaigą.
Pabaiga
Ją vėlgi užbaigsiu minėto japonų rašytojo H. M. citata: „Matyt, jie galvoja, kad rašantys žmonės, panašiai kaip psichoterapeutai ar dvasininkai, turi visuotinai pripažintą teisę (arba prievolę) klausytis žmonių išpažinčių.“ (p. 100). Mano galva, ne tik klausytis, bet ir išreikšti savo nuomonę. Net ir padėdami paskutinį rašinio tašką.
Vytautas Mikalauskis
