Lašmenpamūšis, viena iš daugelio pusiau sunykusių dvarviečių Lietuvoje, prie dešiniojo Mūšos intako Lašmens, kuris dvaro gyvavimo laikais vinguriavo šalia, gaivindamas aplinką, o sovietmečiu ištiesintas tapo plačiu melioracijos grioviu. Upelio likimas panašus į kažkada klestėjusio nemažo dvaro, kuris buvo ne tik ekonomiškai stiprus, gyvybingas, bet darė ir stiprią kultūrinę įtaką Pamūšio bei aplinkiniams kaimams.
Praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuva, neseniai išsivadavusi iš visų okupacijų, dideliais žingsniais ėjo į priekį, čia veikė reikšmingas kultūros židinys. Taip nutiko todėl, kad iš pradžių valdęs tik pusę dvaro, o vėliau ir visą, jo savininkas latvių kilmės, bet gimęs ir augęs Lašenpamūšyje, laikęs save lietuviu (vedė lietuvaitę), Borisas Melngailis (melngailis latviškai juodasis gaidys) daug metų kvietėsi šalies rašytojus, poetus į savo dvarą. Pats būdamas literatas, vertėjas, labai domėjosi šalies literatūriniu gyvenimu, negalėjo ištverti nebendraudamas su žymiais to laikotarpio kūrėjais. Savo ruožtu literatus į Lašenpamūšį traukdavo turtinga B. Melngailio biblioteka, dvaro savininko dosnumas, draugiškumas, daugelio kalbų, įskaitant prancūzų, vokiečių, lenkų, rusų mokėjimas, galimybė paklajoti po dvaro apylinkes, pasiekti didžiąją žiemgalių upę Mūšą.
Jo dvaro svetainė ilgam tapo literatūros salonu, kuriame, paprastai originalo kalbomis, išskyrus prancūzų kalba parašytus, buvo skaitomi, paskui prie gėrimo taurės aptariami vokiečių, prancūzų, lenkų, rusų, latvių ir, žinoma, lietuvių rašytojų kūriniai. Pas B. Melngailį lankėsi, svečiavosi dauguma to meto žinomų, jau pagarsėjusių rašytojų – K. Binkis, J. Tysliava, V. Mykolaitis-Putinas, S. Santvaras, L. Gira, J. Aistis ir kt. Atvykdavo ir jauna poetė Salomėja, pasirinkusi Nėries slapyvardį. Dvaro savininko santykiai su ja vien literatūra neapsiribojo. S. Neris yra viešėjusi netrumpą laiką, net užsiėmusiu vertimo darbais (ji gerai mokėjo vokiečių kalbą). Panašu, kad jausminga poetė įsimylėjo dailų ir intelektualų Borisą, nors iš jo pusės tokių pat jausmų nesulaukė. Nusivylusi bičiuliu Salomėja vieną kartą jam metė: „Jei netiki mano meile, pastatyk mane prie sienos ir sušaudyk“.
Jų santykių išskirtinumą liudija ir tai, kad, kai neturėdamas gebančio ūkininkauti, dvaras atsidūrė prie bankroto slenksčio, Salomėja Nėris pažiravo stambios sumos vekselį Boriso skoloms padengti, nors pati dirbdama mokytoja, gyveno kukliai.
Rašytojas Juozas Paukštelis, kurio gimtinė Titonių kaime, už kelių kilometrų nuo Lašenpamūšio, kartą užtiko Salomėja Boriso dvare, su ja pasikalbėjo vaikščiodamas dvaro parko alėja. O pats Borisas gyrėsi, kad Salomėja pas jį sukūrė garsųjį savo eilėraštį, virtusį daina „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“.
Bohemiškas gyvenimas baigėsi 1931 m., dvarą prispaudus skoloms, o dar po poros metų B. Melngailis bankrutavo ir dvarą prarado. Išvyko į Latviją, kur gyveno ir dirbo jo tėvo brolis, žymus kompozitorius, etnografas ir fotografas Emilis Melngailis. Pokariu jis kelis metus vadovavo Latvijos kompozitorių sąjungai, yra harmonizavęs lietuvių liaudies dainų.
Jonas Sireika
