Radviliškietis Jonas Varkulevičius – nenuorama, tapęs direktoriumi ir Olimpinio deglo nešėju

Kad ir buvęs nenuorama po dešimties metų gali ateiti direktoriauti į savo lankytą  mokyklą bei džiuginti rezultatais, gyvas įrodymas – Radviliškio garbės pilietis bei buvęs Radviliškio Lizdeikos gimnazijos direktorius Jonas Varkulevičius. Net tų laikų laikraštyje „Komjaunimo tiesa“ straipsnis apie pedagogą buvo pavadintas „Nenuorama rodo pavyzdį“. Pasiekimai sporte, mokytojo bei vadovo darbe – turbūt dar ne viskas, ką būtų galima parašyti apie šį žinomą žmogų, nes kalbėti būtų galima valandas ir iš to išeitų nemenka knyga. Čia – tik keletas detalių bei pastebėjimų apie mokytojo darbą kažkada „anuomet“ ir gyvenimą „šiandien“.

– Kokioje šeimoje gimėte?

– Gimiau Radviliškyje. Tėvų namas buvo visai netoli Valsiūnienės mokyklos (dabar – Lizdeikos gimnazija, aut. pastaba), kurioje vėliau mokytojavau bei direktoriavau. Tėvai buvo darbininkai. Augome šeši broliai. Tėvams visus mus reikėjo aprengti ir pamaitinti, todėl lengva nebuvo. Nuo 6 metų ganiau karves. Dabartiniam jaunimui tai sunku suprasti. Visi broliai varžėmės tarpusavyje dėl vietos po saule, turėjome pareigų namuose. Vienintelis iš brolių baigiau aukštąjį mokslą – iš pradžių Kūno kultūros institutą, o vėliau įgijau edukologijos magistro kvalifikaciją  Vytauto Didžiojo universitete.

– Tikriausiai mokykloje buvote pirmūnas?

– Tikrai nebuvau pats pažangiausias mokinys, nes buvau judrus vaikas, nors ir „nepiktybinis“. Kai kada tais laikais pažymys priklausė nuo mokinio elgesio. Taip jau yra, kad dauguma mokytojų nori paklusnių mokinių. Tai yra bėda, nes negali būti visi vienodi. Jeigu vaikas yra sveikas, jis yra judrus, o kai nenusėdi vietoje, tai tuojau kam nors užkliūva. Manau, reikia pagalvoti, kaip mokinį stumtelėti ten, kur jis labiausiai tikęs, o ne drausminti ribojimais. Ne visi gali būti matematikais, kaip ir ne visi – sportininkais. O gali būti net tokių staigmenų, kad tokie, kurie buvo „nurašyti“, po 10-12 metų ateis direktoriauti į savo mokyklą.

– Ką veikėte po mokyklos baigimo?

– Baigęs vidurinę mokyklą, iš karto pradėjau dirbti 4-oje vidurinėje mokykloje, kuri buvo skirta rusakalbiams vaikams. Tuo metu Švietimo skyriaus vedėjas buvo Jonas Bosas, jis mane ir pakvietė mokytojauti. Trūko mokytojų. Tais laikais nebuvo praktikuojama, kad mokytojas iš vienos mokyklos į kitą ateitų dirbti keletui valandų ir pamokų skaičius neturėjo įtakos atlyginimui. Pamenu, mano atlyginimas tuo metu buvo 70 rublių, o didžiausias mokytojo atlyginimas siekė apie 120 rublių. Kas buvo sunku, tai tas, kad trūko patirties, buvo sudėtinga bendrauti su rusų tautybės mokytojais, kurių įsiminti tekdavo ne tik vardus, bet ir tėvavardžius. 

– Jeigu jau buvote pakviestas dirbti kūno kultūros mokytoju, tai galbūt mokykloje buvote geras sportininkas?

– Manau, buvau linkęs į sportą. Mokykloje treniravausi pas laisvųjų imtynių trenerį Vladimirovą. Pirmi pasiekti rezultatai mane „užvedė“. Imtynių sportas labai universalus – reikia judrumo, greito mąstymo, jėgos, lankstumo. Imtynėse vaikas visapusiškai lavinasi. Tam tiko mano prigimtis. Baigdamas vidurinę mokyklą, buvau Lietuvos jaunių čempionas ir Lietuvos jaunimo čempionas. (Mokiniai iki 10 klasės – jauniai, po 10 klasės iki 19 metų – jaunimas. Aut. pastaba). Lietuvos jaunių komandą formuodavo treneris Vladimirovas. Priklausiau gana populiariai vidutinio svorio imtynininkų kategorijai ir turėdavau daug priešininkų – per varžybas tekdavo atlaikyti po 5-7 kovas. Iš pradžių rungiausi už rajono rinktinę. Kai tapau Lietuvos jaunimo čempionu, buvau pakviestas į Lietuvos rinktinę, kur treniravausi kartu su suaugusiais.

– Kadangi Jums teko dirbti gana savitoje mokykloje – rusiškai kalbančių mokinukų, o vėliau mokyti lietuvių vaikus, ar galėtumėte juos palyginti?

– Galiu duoti galvą nukirsti, kad rusakalbių mokymosi motyvacija buvo daug didesnė. Galiu tai pagrįsti net faktais. Jiems nereikėjo aiškinti, kaip reikia mokytis. Apie kokį nors nacionalizmą tuo metu kalbos nebuvo. Radviliškyje rusakalbių buvo daug. Tai įtakojo gamyklos, geležinkelis. Vėliau švietimo politika buvo tokia, kad rusakalbiams skirtos mokyklos buvo pamažu sunaikintos, stengiantis integruoti rusakalbius į lietuviškas mokyklas. Vaikai iš ketvirtosios vidurinės mokyklos puikiai prisitaikė ir nesipiktino, kad įvedama vis daugiau lietuvių kalbos pamokų. Gal jie ir pasikalbėdavo ką šeimose, bet ne viešai. Lietuvinimo procesas vyko ir kituose rajonuose. Tiesa, kiekviename rajone tai vyko skirtingai. Pavyzdžiui, Vilniuje vyko kitokie dalykai. Ten pasipriešinimas buvo gerokai didesnis. Per keletą metų mokiniai buvo integruoti į kitas mokyklas. Kai į Lizdeikos gimnaziją ateidavo iš kitų mokyklų, tame tarpe ir iš tos ketvirtosios vidurinės, nustebau, kad didžioji dalis iš rusų mokyklos atėjusių gimnazistų buvo pirmaujantys moksle. Jų siekiai buvo didžiuliai – studijuoti žymiuose universitetuose, įgyti retas specialybes. Vėliau jiems tai pasisekė padaryti. Vadinamieji rusakalbiai net lietuvių kalbos egzaminus išlaikė geriau negu kai kurie lietuviukai.

– Atėjote dirbti mokytoju, neturėdamas nei išsilavinimo, nei patirties. Ar tuo metu iš mokytojų to nebuvo reikalaujama?

– Mokykloje buvau sportininkas. Matyt, į mane atkreipė dėmesį tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas Jonas Bosas. Galbūt aš pats kreipiausi, ieškodamas darbo, net gerai nepamenu.  Buvau pristatytas direktorei, kaip pareigingas jaunuolis ir įmestas į gana rimtą „balą“. Teko pačiam išplaukti.

– Kaip sekėsi jaunam vaikinui prisitaikyti prie pedagogų kolektyvo? Ar „neskriaudė“ vaikai?

– Mokytojų kolektyvas buvo gana draugiškas. Dauguma mokytojų buvo, kuriems rusų kalba buvo gimtoji, bet buvo ir lietuvių, kurie mokė rusų kalbos bei literatūros, kitų dalykų. Dėl mokinių drausmės problemų nekildavo. Ką dar noriu pastebėti, kad toje mokykloje mokėsi ne tik rusų tautybės vaikai, tačiau labai daug ir vokietukų. Pokario metais daug vokiečių buvo ištremti į Kazachstaną, o apie 1970 metus vokiečiai po truputį pradėjo traukti į Vakarus. Jie neturėjo kitos galimybės pasiekti Vokietiją kitaip, kaip tik iš Baltijos regiono, todėl jie atvykdavo į Lietuvą ir planuodavo tolimesnę kelionę į gimtinę. Tuo metu kolūkiuose trūko darbo jėgos ir vokiečių tautybės žmones mielai priimdavo į kolūkius Radviliškio rajone ir aplinkui. Bedirbdami kolūkiuose, jie susitvarkydavo dokumentus, gaudavo vizas ir pradėjo šeimomis kraustytis į Vokietiją. Labai daug ketvirtosios vidurinės mokyklos mokinių migravo į Vokietiją.

– Kiek laiko mokytojavote rusiškoje mokykloje?

– Deja, po metų buvau pakviestas tarnauti į kariuomenę. Patekau į mokomąjį dalinį Tolimuosiuose Rytuose, netoli Kinijos sienos, ir baigiau aviacijos mokyklą. Tapau trečios klasės lakūnu.

– O ką veikėte po kariuomenės?

– Likimas iškrėtė tokį pokštą, kad grįžau į gimtąjį miestą ir pradėjau dirbti Valsiūnienės vidurinėje mokykloje, kurią pats esu baigęs. Dirbau kūno kultūros mokytoju ir dėsčiau karinį parengimą. Tuo pačiu metu pradėjau mokytis Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute. Dirbau, mokiausi ir treniravausi. 1980 metais tapau Lietuvos suaugusiųjų čempionu. Maždaug nuo 1980 iki 2000 buvau Lietuvos rinktinės narys, tapau Lietuvos čempionu, prizininku. 1983 metais mane pakvietė dirbti į Šeduvos technikumą kūno kultūros mokytoju ir karinio parengimo mokytoju. Dirbdamas technikume, buvau pripažintas geriausiu dėstytoju. Po to mane ir vėl gyvenimas nusviedė atgal į mano lankytą Valsiūnienės mokyklą – 1989 metais buvau pakviestas dalyvauti konkurse direktoriaus pareigoms užimti. Buvo keli kandidatai, o išrinktas buvau aš. Buvo keistoka situacija, nes ten tebedirbo mane mokiusieji mokytojai.

– Ar naują direktorių mokykla pasitiko išskėstomis rankomis?

– Tuo metu Valsiūnienės mokykla buvo maža, nepopuliari, nes buvo naujai pastatytų mokyklų ir geriausi pedagogai nuėjo dirbti į jas. Mano vadovaujamoje mokykloje buvo likusi tik viena abiturientų klasė. Švietimo skyriaus vadovas netgi pasiūlė mokyklą padaryti aštuonmetę. Nutiko kitaip ir iki 1995-1996 metų mokykloje mokinių skaičius išaugo iki 900. Nebegalėjome patenkinti mokinių prašymų ir visų norinčių priimti mokytis. Vėliau konkuravome su Vaižganto mokykla, kurią daugiau rinkdavosi tiksliųjų mokslų mylėtojai, kai mūsų mokyklą – humanitarai. Prasidėjo konkurencija tarp Vaižganto ir Lizdeikos mokyklų, siekiant gimnazijų statuso. Bekonkuruodami pasiekėme gražių rezultatų ir abi mokyklos tapome gimnazijomis. Vėliau  Vaižganto gimnazijoje liko mažiau mokinių ir ji prarado gimnazijos statusą. Dabar ir turime tik vieną gimnaziją – Lizdeikos, kuriai aš vadovavau.

– Ar lengva ta direktoriaus duona?

– Dabar mokyklų vadovai pamokų nebeturi, o anksčiau buvo įprasta, kad direktoriai ir mokytojaudavo. Direktoriaus atlyginimas nebuvo didelis, todėl prie atlyginimo prisidurdavome pamokomis. Ir dabar direktorių atlyginimai nėra dideli. Turėjau mokytojo eksperto kvalifikaciją ir aukščiausią vadybinę kategoriją kaip vadovas. Norėdamas tapti ekspertu, turėjau parašyti vadovėlį, knygą arba programą, pavirtintą Švietimo ministerijoje. Tuo metu buvo dideli reikalavimai. Dabar yra paprasčiau. Nors mokytojai yra pasiekę aukštų kategorijų, jų mokinių rezultatai vidutiniški. Kaip supratau, mokytojai stengiasi gauti aukštesnę kvalifikaciją, kad būtų didesnis atlyginimas. Jeigu mokytojų atlyginimai būtų didesni, ateitų daugiau talentingų mokytojų. Kas dabar yra mokama mokytojui, yra ašaros, juokinga. Perspektyvūs jauni žmonės nesirenka šio darbo, nes žino, koks laukia atlyginimas.

– Kokių dar turite pastebėjimų apie šiandieninę mokyklą?

– Manau, mokykloje turėtų dirbti daugiau vyrų. Namuose su vaikais būna mama, o mokyklose – mokytojos moterys. Jie neturi vyriško pavyzdžio. Manau, turėtų būti 30-40 proc. vyrų mokytojų. Beje, įdomus apstebėjimas – tuo metu, kai dirbau 4-oje vidurinėje mokykloje, apie pusė mokytojų buvo vyrų. Tai buvo gana prestižinė profesija. Buvo įstatymas, kad jeigu vyras eina mokytojauti į kaimo mokyklą, jo neima į kariuomenę. Mokyklos plėtėsi, kolūkiai stiprėjo ir reikėjo daug mokytojų. Tokia situacija kaimų mokyklose buvo maždaug nuo 1960 iki 1975 metų. Dar – kiekvienoje mokykloje tik septyni mokytojai yra talentai. 25 procentai mokyklose dirbančių mokytojų yra visiškai ne tie, kurie turėtų ten dirbti. Dėl to ir vyksta smurtas, patyčios. Kai mokytojas pradeda nei jausti, nei matyti, nei girdėti, kas aplinkui vyksta, darosi jam paprasčiau, tačiau nukenčia mokiniai. Tik tikri talentai kritiką priima išmintingai. Kuo daugiau žmogus žino, tuo labiau supranta, kad dar daug jam reikia sužinoti. Nėra dabar kuo pakeisti esamus mokytojus ir tenka priimti realybę tokią, kokia yra.

– O kada sukūrėte šeimą?

– Kai pradėjau dirbti Valsiūnienės vidurinėje mokykloje, mano būsimoji žmona dar buvo abiturientė. Jos broliai buvo sportininkai, aš su jais bendraudavau, kartu treniravomės, taip ir prasidėjo pažintis su Rasa. Buvome labai jauni šiuolaikiniai standartais. Tokio amžiaus jaunuoliai šiais laikais dar žaidžia telefonu ir rutuliukus stumdo. Tais laikais buvo laikoma, jeigu atitarnavai kariuomenėje, jau esi vyras ir jau šį tą reiški. Padraugavome porą metų ir sukūrėme šeimą, ne taip, kaip šiais laikais – dešimtmečiais tempia. Mums gimė dukra Sima ir sūnus Martynas.

– Ar palankūs tai buvo laikai jaunai šeimai? Daug kas kalba, kaip nemokamai skirdavo butus, baldus…

– Tais laikais viskas buvo deficitas. Net silkės turbūt nebuvo paprasta nusipirkti. Vestuviniai žiedai taip pat buvo deficitas. Parašius pareiškimą, kad ketini tuoktis, gaudavai leidimą įsigyti vestuvinius žiedus, kitaip juos gauti būtų sudėtinga. Kai padėjau dirbti Valsiūnienės mokykloje, buvo sudarytos eilės gauti butui. Kai pradėjau dirbti direktoriumi, susidūriau su problema, kad jauni mokytojai neturi, kur gyventi. Jie gyveno mokyklos bendrabutyje prisiglaudę ar nuomojosi. Gal 1995 metais mūsų pora mokytojų gavo du vieno kambario butus. Tai buvo didžiulė šventė. Nesu girdėjęs, kad vedybų atveju būtų palengvintos sąlygos gauti butą ar baldus. Nebent per kokius „blatus“, bet ne dėl vedybų.

– Apie Jus girdėjau, kad buvote Olimpinio deglo nešėjas. Papasakokite, kaip tai nutiko.

– 2000-2012 m. dėsčiau olimpinį turizmą. Tai buvo viena iš programų, patvirtintų ministerijos. Buvo formuojamos olimpinės vertybės. Tai – ne vien sportas. Ši mano pamoka buvo vienas iš pasirenkamųjų dalykų. Visą laiką turėjau pilnas grupes. Turiu pastebėjimą, kad vaikai dažnai renkasi ne programą, bet mokytoją. Bet kokiu dalyku, jeigu mokytojas yra autoritetas ir populiarus, galima sudominti. Manau, šis mano dėstytas dalykas turėjo įtakos tam, kad buvau pasirinktas kaip Olimpinio deglo nešėjas. Kinijos olimpinėse žaidynėse turėjo būti atrinktas žmogus iš Lietuvos. Tokiam asmeniui keltos sąlygos – kad kuo daugiau būtų nuveikęs olimpinių vertybių propagavime. 2008 metais buvo paskelbtas konkursas. Dalyvavo virš 300 žmonių. Po pirmo etapo buvo atrinkti šimtas žmonių. Kiti neatitiko kriterijų. Atrinkinėjo Olimpinis komitetas, Švietimo ir sporto ministerija, Kūno kultūros ir sporto komitetas. Vėliau iš to šimto atrinko 30. Buvome tada kiekvienas kviečiamas į komisiją, vadinamą darbo grupe, o ten kiekvieną kamantinėjo, pristatė surinktą viso gyvenimo medžiagą. Po 10 dienų gavau atsakymą, kad patekau į dešimtuką. Už tai, ką nuveikiau olimpinių vertybių formavime, tapau nugalėtojų ir nešiau Pekine olimpinę ugnį. Iš Lietuvos esame tik trys žmonės, kurie nešė Olimpinę ugnį. Tai simbolinis deglo nešimas, įveikiant keleto šimtų metrų atstumą. Man ugnį perdavė kinietis, nešiau aš perdaviau kitam Kinijos atstovui. Tuo metu jaučiau didžiulę pagarbą.

– Kokie Jūsų laisvalaikio pomėgiai?

– Domiuosi politika. Turiu kaimo turizmo sodybą – vasarą vykdau projektus, yra tinklinio aikštelė, futbolo aikštelė, gamta… Tad dažnai dirbu gamtoje.

Keletas faktų apie Jono Varkulevičiaus pasiekimus: 2008 metais Prezidentas Valdas Adamkus už nuopelnus valstybei ir Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje J. Varkulevičiui įteikė Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalį. Po metų Kūno kultūros ir sporto departamentas jį už nuopelnus sportui apdovanojo Sporto kryžiumi. Tais pačiais metais už olimpinių vertybių formavimą Lietuvoje J. Varkulevičius apdovanotas vienu iš aukščiausių Lietuvos tautinio olimpinio komiteto apdovanojimų – Olimpine žvaigžde. 2010-aisiais Radviliškio Lizdeikos gimnazijos vadovas buvo išrinktas Radviliškio miesto garbės piliečiu.

Kalbino Rita Grigalienė

Total
1
Shares
Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Related Posts