Rašau kaip pasakoje: seniai seniai, o iš tikrųjų ne taip jau ir labai, gyveno žymus rašytojas Juozas Baltušis… Jo kūryba mane žavėjo. Perskaityta jo ,,Sakmė apie Juzą“ nedavė man ramybės iki pat šių 2022-ųjų. Būdamas jau ,,patrešusiu“ senjoru, noriu parašyti apsakymą apie mano gyvenime sutiktą savo Juzuką.
Tai buvo pokario vaikystės ir jaunystės metais, o Juzuks tuo laiku pagal amžių buvo kaip ir jaunuolis. Simpatiškas, vidutinio ūgio ir sudėjimo vyrukas, tikras Juozas. Broliai, seserys ir aplinkiniai gyventojai jį vadindavo Juzuku. Tai buvo pokarinė skurdi, draugiška daugiavaikė šeima. Juzuko tėtis buvo nagingas medžio apdirbimo meistras, puikiai grojo smuiku. Ir kuo sudomino mane Juzuks? Tai buvo jaunuolis, Dievo apdovanotas įvairiais talentais. Jis piešė, tapė, grojo, drožinėjo ir statė namus. Taip pat jis turėjo aštrų humoro jausmą, sugebėjimą pašiepti kitus. Lankydamas pradinę mokyklą, vis norėdavau po pamokų užeiti į Juzuko namus. Klausydavausi jo išgalvotų pasakojimų, grojamos klarneto, smuiko ir mandolinos muzikos. Tais laikais tokios muzikos per radiją negirdėdavom, nes kaimuose nebūdavo nei radijo aparatų, nei elektros. Man taip norėjosi būti panašiu į Juzuką, tačiau tapti tokiu talentingu, kaip Juozukas, man nepavyko. Kaip buvau Vaciuks, taip ir likau Vaciuku, nors kartais mama ir pamalonindavo, pavadindama Vaceliu. Turiu pripažinti, Juzuko įtaka man gyvenime pravertė. Jis buvo mano pirmasis muzikos mokytojas, kuris parūpino man muzikos instrumentus dūdą, altą ir užrašė ant natų linijų gamą, pažymėjo pirštuotės numerius ir natų pavadinimus. Tuo jo indėlis į mano muzikos mokslus ir baigėsi, tačiau jo įnešta bacila į mano sielą po mikroną, po milimetrą darė savo.
Vėliau nutiko taip, kad buvau pašauktas į rusų armiją ir pulko saviveikliniame pučiamųjų instrumentų orkestre buvau jau ne toks ir ,,žalias“. Nuėjau pas orkestro vadovą prašyti, kad mane į kolektyvą priimtų. Altu sugrojau pirmą valso ,,Dunojaus bangos“ dalį. Paklausęs manęs, vadovas ir sako: „Pirma pagrok altu, bet kartu ir mokinkis groti dūda“. Žinoma, tarnaudamas armijoje tris metus ir turėdamas tiek laiko, savarankiškai tęsiau tuos muzikos mokslus. Orkestre vadovas su manim nesiterliojo, sakydamas: „Nori groti, mokykis pats“. Vakarais nueidavau į vadinamus pulko kultūros namus – angarą, kuriame buvo apie tūkstantį sėdimų vietų, pats užsidegdavau apšvietimą, užsižiebdavo visas tuzinas elektros lempučių. Prie tokio apšvietimo tęsiau savo muzikos mokslą ,,ant triūbos“. Niekam nerūpėjo, kad pulke kiekvieną vakarą sunaudoju tiek daug elektros. Tokie kasdieniniai užsiėmimai ar treniruotės per trejus metus davė rezultatą. Trečiais tarnybos metais tapau orkestro solistu, seniūnu ir vadovo pavaduotoju. Kartais pavesdavo man pavadovauti orkestrui. Už gerą grojimą vadovas man išrūpino net atostogas į tėvynę.
Grįžtu prie Juzuko. Tai buvo neeilinis žemės gyventojas, ypatingo charakterio žmogus. Apie jį būtų galima parašyti storiausią knygą. Tačiau likimai mus išskyrė. Gyvename savo gyvenimus skirtingose vietovėse, todėl visos jo veiklos aprašyti negaliu. Pokariniame laikotarpyje kaimo kultūra buvo tik vakaruškos. Jos vykdavo pas kurį nors gyventoją, kuris turėjo didesnę seklyčią. O vasarą – ant gražesnių kalniukų, beržynėlių prie žibalinių lempų. Vakaruškose grodavo tik armonika ir jai talkindavo būgnininkas su savadarbiu veršio odos būgnu. Apie vakaruškas vaikystėje iki šiol išlikę prisiminimai. Jose buvo ne tik šokama, bet skambėdavo ir dainos. Kaimo vaikinai susikabindavo per pečius rankomis ir, stovėdami ratu, darniai ir stipriai iš širdies užtraukdavo dainas. Šiandien man, dabar jau senjorui, turinčiam šiek tiek supratimo apie muziką, tiesiog mįslė, iš kur jie buvo išmokę žodžius, kas juos išmokė tų melodijų, iš kur buvo įkvėpta ta dvasia. Jie šokdavo „polką su ragučiais“, „dalindavo žiedelį“, šokių metu skelbdavo merginų teises. Merginos šokio metu ,,brokuodavo“ vaikinus. Užplūsta mintys, kur ir ką veikia šiandieninis jaunimas, kokia prislėgta ir skurdi šiuolaikinio jaunuolio siela. Juzuks kaime tą armonikos tradiciją pakeitė iš pagrindų. Vakaruškų, vestuvių, laidotuvių ir gegužinių monopolį jis perėmė į savo rankas: sukūrė savo dūdų orkestrėlį, kuris tapo itin populiarus. Vis tik, kodėl rašau apie Juzuką, kai tarp draugų bei bendraminčių turėjau ir Stasiuką, ir Vladuką, ir Praniuką? Ogi todėl, kad Juozuko užrašyta natų gama nulėmė mano gyvenimo kelią. Tą patį, ką darė Juzukas, vėliau dariau ir aš, esu užrašęs ne vienam jaunuoliui instrumentų pirštuotes, tuo nulemdamas jų muzikinius gyvenimus.
Kitus pašiepti Juzuks buvo tikras didmeistris, gal tos jo pašaipos turėjo įtakos ir man. Kada jo orkestrėlis grodavo vestuvėse, gegužinėse, aš mušdavau būgną. Kartą, grįžtant po grojimo, jis man sako: ,,Eini kaip voras su kupra“. Iš tikrųjų – didelis būgnas ant smulkaus vaiko nugaros atrodydavo juokingai. Užtat vėliau buvau laimingas, nešdamas rankose dūdą. Per savo gyvenimą Juzuks nevažinėjo dviračiu, motociklu, automobiliu, nejodinėjo arkliu – visą laiką ir visur vaikščiojo pėsčias. Taip jis nueidavo ilgiausius atstumus į atokiausias kaimų sodybas, kad sukviestų į repeticijas ar į laidotuves savo orkestrantus. Buvo labai žingeidus jaunuolis. Iš Raseinių rajono, Armonų kaimo kartą jis išėjo sužinoti, iš kur išteka Dubysa. Grįžo namo po savaitės, gerokai pavargęs ir išsekęs.
Ir ko tik neprifantazuodavo, kokių svajonių ir kokių planų neprikurdavo tas mano aprašomas Juzuks. Pokario metais kūrėsi kolūkiai, tarybiniai ūkiai, kartu buvo steigiamos bibliotekos ir kultūros namai. Kas buvo ir koks laukė tolesnis jauno žmogaus gyvenimas kolūkiuose, tuo metu mums buvo aišku. Juozuks buvo, atseit, girdėjęs, kad tarybiniuose ūkiuose darbininkams kas mėnesį mokama alga, tai jis ir sako: „Dirbsim darbus, sukursim kultūros namuose orkestrą ir gausim algas“. Šitaip prifantazavęs man, kaip savo jauniausiam broliui, kartą sekmadienio popietę jis sukvietė mūsų trijulę traukti pėsčiomis į Skaraitiškės tarybinį ūkį žvalgybai. Pamenu, ėjome ilgai ir atsibastėme į ten jau pavakare. Kaip tyčia, oras tapo ūkanotas, pasidarė drėgna ir šalta. O baisiausia tai, kad neapsakomai pavargome ir išalkome. Gyvenvietę radome nedidelę. Pamenu, įspūdį padarė du dideli pastatai. Kas ten juose buvo, taip ir liko neaišku. Mes ten neradome nieko, su kuo galėtume vesti derybas dėl darbo ir dūdų orkestro. Teko nieko nepešus pėdinti atgal į namus, tačiau jautėme, kad jei kaime negausime pavalgyti, pareiti į namus jėgų neužteks. Landžioti pas gyventojus ir prašyti maisto man buvo didžiausia gėda ir nedrąsu. Pinigų, už ką nusipirkti maisto, neturėjome. Čia ir išryškėjo Juozuko gabumai ir drąsa. Užėjęs pas kaimo gyventoją, jis paprašė parduoti lašinių ir duonos. Juos gavęs, jis mandagiai atsiprašė, kad neturi, kuo susimokėti. Taip jis pamaitino mus, savo sėbrus, kurie, numalšinę alkį, jau naktį parsibeldėme į savo namus.
Gyvenime teko garbė pabendrauti su poetu Vytautu Blože. Kai visą mėnesį gydžiausi ligoninėje, jis man pasakė ,,Jei nebūsi „papušęs“, nieko iš tavęs ir nebus. Nei tu ką parašysi, nei tu ką nutašysi“. Juzuks pastatė keturias ar penkias trobas savo buvusioms žmonoms. Savo charakterio nekeitė ir į kompromisus su savo buvusiomis žmonomis neidavo. Jos norėdavo, kad Juzuks būtų šeimoje, kaip ir visi vyrai, artų, akėtų, arinėtų, ravėtų… Tada jam tektų neskaptuoti skulptūrų, nepiešti portretų, negroti vestuvėse, tai jis vis susirasdavo kitą moterį. Tai buvo reto gabumo jaunuolis ir, kaip sakė poetas Vytautas Bložė, gerokai ,,papušęs“. Nedomino jo turtai ir pasaulietiškas gyvenimas. Jis buvo kažkuo panašus į Paganinį, pasinėręs į meną ir kūrybą. Savo kūrybos pasaulyje Juzuks padarė ir paliko daug skulptūrų iš medžio, piešinių, dekoracijų, portretų, suvenyrinių darbų. Jo darbai matėsi kapinėse, pakelėse, prie mokyklų, miestelių aikštėse, muziejuje. Jam buvo suteiktas tautodailininko vardas. Buvo jis ir Tautodailininkų sąjungos narys, dalyvaudavo drožėjų seminaruose, konkursuose, pleneruose.
Prieš jo mirtį parašiau jam laišką, kviečiau jį apsilankyti pas mane, bet nesulaukiau atsakymo. Tik vėliau sužinojau, kad Juzuką rado mirusį po dviejų savaičių, jau gerokai pairusiu kūnu. Ekspertizės metu sužinota, kad Juozuks užspringo, valgydamas pomidorą. Anapilin iškeliavo, būdamas 60 metų.
Neduoda ramybės man mintys apie tai, ką ir kiek Juzuks būtų dar nuveikęs ir padaręs Lietuvai su šiuolaikiniais meistravimo įrankiais, elektriniais, benzininiais pjūklais, šlifuokliais, frezais, jei nebūtų ištikęs toks tragiškas likimas.
Parašiau apie žmogų, kuris padarė man tokią paslaugą, ir sieloje tapo ramiau – atlikau pareigą. Padėkojau jam šiuo straipsniu. Telieka jis žinomas ne tik man, bet ir mano skaitytojui. Telieka jis žinomas ir neužmirštamas mano tėviškės kraštuose. Tai jau istorija. Nebaigęs jokių konservatorijų, dailės institutų, architektūrinių mokslų, jis sugebėjo daryti iš medžio šedevrus. Tokių Juozukų gyvenime sutikti daugiau taip ir neteko. Dabar tiksliai nepamenu, kurio Lietuvos rašytojo vaikystėje skaitytame apsakyme buvo paminėtas piemenėlis Vincelis, kuris prašė berno, kad jį supažindintų su raide ,,A“. Bernas jį supažindino, bet už tai Vinceliui jis per pakaušį su nykščio nagu išrašė skaudžių ,,kriaušių“. Vincelis į skausmą nekreipė dėmesio, o džiaugsmo buvo daug – juk sužinojo raidę ,,A“. Man Juzuko išrašyta natų gama dūdai nešė džiaugsmą visą gyvenimą. O kas man ją pokario metu miškuose gyvenančiam vaikui būtų užrašęs, jei ne Juzuks?
Šias eiles parašiau tau, Juzuk. Gal jau šiek tiek pavėluotai, bet, kaip sakoma, geriau vėliau, nei niekada.
Legenda Tu būk
Pašlovintas tavo mokinio, draugo tu, Juozai Juozuk.
Darbais, kuriuos padarei, išgarsintas būk.
Ariogalos Dubysos slėnyje ten tavo darbų alėja,
Kasmet tremtiniai tenai suvažiavę prisiminimų ašaras lieja.
Tavo darbai ant sienų, pakelėse, kapuose,
Išsimėtę po Lietuvos kaimus, namuose, kiemuose.
Šiandien, Juozuk, aš tau galiu tik padėti,
Kas ten giliai pas mane širdyje ant balto lapo raidelėm išlieti.
Taip pat ir garsiai AČIŪ tau pasakyti
Ir didelėmis raidėmis žodį šį išrašyti.
Nuoširdžiausi linkėjimai mano tau, Juozai Juozuk.
Muziejuje Betygalos amžiais legenda ten būk.
Eilės skirtos pirmajam muzikos mokytojui
Raseinių raj. Armonų k. 1954-1962 m.
Vaclovas Stulginskas
