Lietuvių liaudyje yra gajus posakis, kad norint mušti šunį lazda visada atsiras.
Geriausiai tai iliustruoja graudulį kelianti situacija kultūros sferoje, kuomet nusitaikoma ant vieno asmens, kuris realiai dar nespėjo kojų ministerijoje apšilti kalba atvirai apie užsieniečių integraciją darbo rinkoje išmokstant taisyklingai lietuvių kalbos.
Ar jis neteisus sakydamas, jog kiek provincijos žmonių turi realią galimybę dalyvauti pasaulinio garso kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio 150- ies metinių jubiliejaus renginiuose sostinėje?
Ar nevirto vaiduokliais po nesibaigančių etatinių partijų nustekenusių tautą iki paskutinės kelnių siūlės kaimo kultūros centrų pastatai, išdraskytos bendruomenių patalpos, buvusios mokyklos, ambulatorijos ir darželiai ir kaimai palikti vegetuoti, prasigerti, o už kelis eurus pastatus poto nuperka visokie kebabų pardavinėtojai?
Ar vieša paslaptis, kad verslas jau seniai užgožė visas bendražmogiškas vertybes ir idėjas?
Asmeniškai neturėjau reikalų su Ignotu Adomavičiumi ir taip pat turiu skeptišką požiūrų į patį Remigijų Žemaitaitį.
Bet, ar ne mūsų visų pilietinis pasyvumas ir mažųjų partijų nenoras jungtis į rimtas solidžias politines jėgas atveria kelius populizmui ir avantiūroms?
Kodėl tik per spaudą tokie profesionalūs ekonomistai kaip Lazutka, Starkevičiūtė tiesiog primygtinai ragina pabusti iš letargo būsenos mokslininkus, ir nejau jiems nebeįdomu kas vyksta aplinkui mokslo, kultūros, švietimo, sektoriuose?
Atsakymas yra paprastas ir banalus- visi bijo už tiesą prarasti darbus, socialines garantijas, juk netgi persekiojami giminaičiai, atviras psichologinis spaudimas viešojoje erdvėje.
Ir kas komiškiausia, kad iš valstybės gerovės kūrėjo prezidento netik kad negirdime aiškios pozicijos kaip užbaigti chaosą kultūros baruose, dar į apdovanojimų ceemoniją deleguojamas kominės būklės alkoholio padauginęs kišeninis patarėjas Frederikas Jansonas, ilgus metus beje darbavęsis apžvalgininku toje Vito Tomkaus nemėgstamoje „Respublikoje“.!!!
Atsukus praeities juostelę- kas jau šventaisiais buvo Lietuvos politiniame lauke?
Alfredas Pekeliūnas vadovavęs Europos reikalėų komitetui ir nežinantis, kad mes esame ES narė- ne kaimynė, korupcijoje skendėjęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, architektą Drėmą dėl vieno balso sostinės mero rinkimuose pagrobęs ir laikęs atokioje sodyboje Artūras Zuokas.
Mes regėjome jų viešą gailestį, atsiprašymus?
Aš kaip mokslo atstovas tikiuosi prabudimo žmonių samonėje, kad kultūra būtu įdomi visiems- netaptų kažkokio revanšo- keršto vienam asmeniui placdarmu.
Kiek lektorių kviečiama į provincijas skaityti paskaitų, kodėl numarinta tautosaka, etninė kultūra, neskiriami pinigai archeologiniams kasinėjimams ir ekspedicijoms?
Kultūros leidinius, ar suskaičiuotume ant abiejų rankų pirštų?
Kiek kuriama spektaklių, filmų apie kunigaiksčius ir organizuojama diskusijų, forumų?
Ši tema yra plati ir verta nuolatinio papildymo.
Ruslanas Baranauskas lektorius humanitaras
