Socialiniai tinklai

Aktualijos

Povilas Urbšys. Negi mums gėda Vyties?

Paskelbta

data

Kovotojų už Lietuvos Laisvę atminimo įamžinimas Lukiškių aikštėje netikėtai atskleidė ne tik skirtingus įsivaizdavimus, kaip turėtų atrodyti pats „įamžinimas“, bet ir kaip iškreiptai gali būti suprastas „šiuolaikiškumas“ ar kas yra valstybė ir jos sostinė.

 

Besidomintieji istorija galėtų išvardinti mažiausiai 5 senąsias Lietuvos sostines: Voruta, Naugardukas, Kernavė, Trakai, Vilnius. Viduramžiais sostinė būdavo ten, kur gyvendavo valdovas. Nuo XIII amžiaus Vilnius pradeda formuotis kaip Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencija, tuo palaipsniui įgaudamas pastovios Lietuvos valstybės sostinės statusą.

 

1385 m. Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Jogailai dėl Lenkijos karaliaus karūnos sujungus Lietuvą su Lenkija, šių dviejų valstybių darinio sostine dažniau tapdavo Krokuva, o vėliau – Varšuva. Neatsitiktinai Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir Lenkijos karalių panteonas susiformavo ne Vilniuje, o Krokuvoje.

 

Nors Vilnius irgi stengėsi įtvirtinti sostinei būdingus atributus, deja, istorija jam buvo negailestinga. 1655 m. Vilnių užėmus Rusijos kariuomenei, po 6 metų niokojimo buvo išplėšti, išniekinti ir sunaikinti garbingų valstybei asmenų palaidojimai Vilniaus katedroje, pradanginti Vytauto Didžiojo palaikai, nusiaubti ir sudeginti Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai, kol galiausiai, XVIII–XIX amžių sandūroje, carinės Rusijos administracijai paskatinus, jie ir nugriauti – kaip sunaikintos Lietuvos valstybės regimas simbolis.

 

Taigi nuo 1795 metų iki 1990 metų, išskyrus trumpus 1918–1920 metų ir 1939–1940 nepriklausomybės intarpus, Vilnius priklausė įvairaus plauko okupantams. T. y. daugiau nei 190 metų Vilniaus viešųjų erdvių formavimą kontroliavo tie, kurie naikino ir trynė iš mūsų tautos sąmonės Lietuvos nepriklausomybės savivoką. Tačiau Tauta už savo laisvę kovoti nenustojo. Net po mirties šioje kovoje kritę vyrai ir moterys kėlė grėsmę, todėl būdavo slapta užkasami kapinėse arba tiesiog kur nors suverčiami į duobę – toliau nuo žmonių akių. Tad mūsų miestų ir sostinės aikštės taip ir liko paženklintos okupacijų randais – okupantus garbinančiais objektais.

 

Atrodytų, 27-eri metai po nepriklausomybės atkūrimo – pakankamas laikas atsikvošėti. Ir nuosekliai padirbėti, kad Vilnius taptų visaverte Lietuvos Respublikos sostine, kurioje, kaip ir Vakarų valstybėse, būtų įrengta reprezentacinė aikštė, įamžinanti kritusiųjų už laisvę atminimą.

 

Deja, kilusios diskusijos dėl kovotojų už Lietuvos Laisvę atminimo įamžinimo Lukiškių aikštėje atskleidė vergystės šimtmečių iškreiptą istorinę savimonę. Dabar jau akivaizdu: susidūrėme su visišku negebėjimu priimti Vilnių kaip Lietuvos valstybės sostinę – valstybės, kuri užuot didžiavusis savo, vienos seniausios Europos tautos, praeitimi ir iš jos sėmusis stiprybės, elgiasi taip tarsi norėtų jos išsižadėti ir taip sumenkinti net tai, kas švenčiausia, – už Laisvę šimtmečiais lietą Tautos kraują.

 

„Šiuolaikinių“ meninių objektų garbintojui tokia retorika perdėm realistiška ir net atgrasi. Girdi, į praeitį gręžtis, ja remtis – tai romantinė pasaka, jau seniai atgyvenusi ir prieštaraujanti „šiuolaikiškam“ kritiniam mąstymui. Šių laikų žmonės juk jautriasieliai – kam juos gąsdinti militaristiniais, praeities stabus primenančiais monstrais? „Šiuolaikiniam“ pozityvizmui reikia abstrakcijos, kuri niekaip neįpareigotų, atvirkščiai, kurios prasmių laukas rastųsi nuo tą akimirką išgyvenamo jausmo, kad esi laisvas pasirinkti: ar stovėti prie meno objekto kaip prie Raudų sienos, ar džiugiai nusiteikus „išvesti savo šunelį pakakoti“, kaip taikliai šaržavo kunigas Robertas Grigas… Žmogaus ar meno objekto daugiafunkciškumas – „šiuolaikiškos“ pažangos bruožas.

 

O kad niekam nekiltų abejonių dėl daugiafunkcinio objekto Lukiškių aikštėje kilnios prasmės, jis pavadintas … partizanų bunkeriu. Tuo netikėtai sukuriant neva „šiuolaikišką“, provokuojantį meninį „pokštą“ ar net atrakciją: buvusioje Lenino aikštėje, priešais buvusius KGB rūmus, lyg niekur nieko „išdygsta“ partizanų bunkeris. Ach, kaip „šiuolaikiška“, ach, kaip „progresyvu“, net „įžūlu“! Nė vienoje Europos sostinės reprezentacinėje aikštėje nepamatysi tokio „originalaus“ kovotojų už Laisvę atminimo įamžinimo. Šį kartą, atrodo, perspjausime ne tik save, bet ir visą likusį pasaulį.

 

Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu. Mano manymu, po šia „šiuolaikiškumo“ kauke, giliai pasąmonėje, slepiasi tas pats vergas, kuriam per šimtmečius diegė nevisavertiškumą ir kuris savo valstybės bei tautos istoriją bijo suvokti kaip visumą, nes tada jis turės susidurti su jos didybe ir tuo pačiu pripažinti savo savivokos menkumą. Taigi, atėjūnų skiepyta savinieka savo sostinei, valstybei nepraėjo be pasekmių. Todėl nieko nuostabaus, kad iš Vilniaus Lukiškių aikštės vejamas Vytis kaip amžinos kovos už Lietuvą simbolis.

 

Galime ginčytis dėl Vyčio meninės išraiškos, bet dėl jo išskirtinės reikšmės mūsų nacionalinei savimonei sunku būtų prieštarauti. Tik vieniems jis – nudvasintas, sudaiktintas ženklas, tetinkantis papuošimams: sienos, stiebo ar pinigo.

 

Kitiems – tai kovos už Laisvę įkvėpimo šaltinis. Todėl ne atsitiktinai mūsų partizanai ėjo pasitikti mirtį su Vyčio Kryžiaus ženklu – jie norėjo amžiais likti Vyčiais.

 

O ko verti bus tie, kurie šiandien jo gėdijasi? Ir ko verti būsime mes, susitaikę su tuo?

REKLAMA
Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras imasi Lukiškių kalėjimo komplekso ir jo prieigų istorinės atminties įprasminimo darbų

Paskelbta

data

2022 m. sausio 27 d. Tuskulėnų rimties parko memorialinio komplekso Konferencijų salėje vyko Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (Centro) galimybių studijos ,,Istorinės atminties įamžinimo strategija Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose‘‘, pristatymas ir diskusijos. LGGRTC(Centro) vyresnysis patarėjas prof. Algis Vyšniūnas pristatė numatomą galimybių studiją dėl Lukiškių aikštės istorinės atminties įamžinimo.

,,Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras imasi naujos funkcijos su ryškia visuomenine užduotimi – įprasminti Lietuvos istorinės atminties klausimus Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose. Šios svarbios vizijos sukūrimas ir įgyvendinimas yra vienas iš svarbiausių mūsų įstaigos uždavinių‘‘ – susirinkusiems kalbėjo LGGRTC (Centro) generalinis direktorius dr. Arūnas Bubnys.

Rengiant galimybių studiją dėl ,,Istorinės atminties įamžinimo strategijos Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose“ LGGRTC (Centre) buvo sudaryta darbo grupė, į kurią buvo pakviesti žinomi istorikai, architektai, dailininkai. Jos pirmininku paskirtas LGGRTC (Centro) vyresnysis patarėjas, architektas, profesorius A.Vyšniūnas.

Svečiams iš prezidentūros, vyriausybės, LR užsienio reikalų ministerijos ir kitų institucijų, LGGRTC (Centro) darbuojamas buvo pristatyta pirminė galimybių studija ,,Istorinės atminties įamžinimo strategija Lukiškių kalėjimo komplekse, Lukiškių aikštėje ir jos prieigose“.

,,Svarbiausias šios studijos tikslas – Istorinės atminties įamžinimas, Laisvės kovų dalyvių atminties pagerbimas, nacionalinio pasididžiavimo ir savigarbos stiprinimas, nacionalinės tapatybės identifikavimas. Ir labai svarbu suderinti politinius, istorinius, architektūrinius, meninius momentus, suformuoti teisingą Vilniaus miesto tremties ir rezistencijos laikotarpio istorinį įamžinimą ir parodyti šio komplekso daugiafunkcines galimybes‘‘- sakė LGGRTC (Centro) vyresnysis patarėjas A.Vyšniūnas.

Prof.A.Vyšniūnas pabrėžė, kad tarpdisciplininės ir tarpinstitucinės Lietuvos Laisvės kovų istorijos įamžinimo koncepcijos pagrindu siūlome sukurti Istorinės atminties tyrimų ir edukacijos centrą, kuris reziduotų Lukiškių kalėjimo pastatų komplekse. Memorialinių kompleksų (ypač Holokausto) formavimo pasaulinė praktika (Yad Vashem Jeruzalėje, Berlyno holokausto muziejus, Karlago muziejus Dolinkoje. Tai rodo, kad tokie centrai yra nepaprastai gyvybingi, nes atlieka švietėjišką funkciją, sukuria platformą įvairioms meninėms veikloms ir projektams.

Tai yra ilgalaikis projektas, kuris yra būtinas, nes praėjus daugiau kaip 30 metų po Nepriklausomybės atstatymo, Lietuvos visuomenė dar sunkiai  suvokia skirtumo tarp „tremtinių“ ir „politinių kalinių“. Žmonės neturi elementarių žinių apie GULAG‘ą, jo struktūrą, veikimo principus. Visiškai nieko nežinoma apie Ypatinguosius lagerius, nors būtent juose kalėjo didžioji dalis Laisvės kovotojų.Labai mažai žinoma apie pasipriešinimą politinių kalinių lageriuose (Kengyras, Norilskas, Vorkuta).

Studija pagrįsta istorinio informatyvumo ir teritorinės sklaidos principu, kuris leistų dabar veikiančius atsitiktinius istorinės atminties siužetus sujungti į vieną kultūrinę-edukacinę platformą. Labai svarbu prasminant tokias skaudžias ir svarbias istorines temas: Partizanų, Gulago, Holokausto, Tuskulėnų. Iš esmės tai yra vienas kitą papildantys siužetai, kurie gali būti įgyvendinami ir realizuojami skirtinguose kompleksuose.

Tai pirmas tokio pobūdžio susitikimas – diskusija. Nutarta, kad bus tikslinama ši studija. Koncepciją numatoma pristatyti visuomenei 2022 m. balandžio mėn.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Nuotraukos LGGRTC darbuotojų

Skaityti daugiau

Aktualijos

Kiaules laikantys ūkininkai raginami neprarasti budrumo dėl AKM

Paskelbta

data

Nors Lietuvos kiaulių ūkiuose afrikinio kiaulių maro (AKM) protrūkių daugiau kaip 1,5 metų nėra nustatoma, iš Europos šis virusas nesitraukia. Sausio viduryje apie pirmą šiemet AKM židinį ūkyje, laikiusiame 168 kiaules, pranešė Slovakija.

Virusas pasitvirtino ištyrus per trumpą laikotarpį nugaišusių 8 kiaulių mėginius. Toje Slovakijos teritorijoje, kurioje buvo nustatytas AKM protrūkis, fiksuojami ir teigiami ligos atvejai šernams, todėl viena iš keliamų hipotezių – AKM virusas į kiaulių laikymo vietą pateko iš užkrėstos aplinkos.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informuoja, kad Slovakijoje AKM itin skaudžiai pasireiškė 2021 m. gruodžio mėnesį, kai liga buvo nustatyta dviejuose ūkiuose, kuriuose buvo laikoma virš 40 tūkst. kiaulių.

Lietuvoje AKM atvejai vis dar fiksuojami laukinėje gamtoje. 2021 m. virusas nustatytas beveik 400 šernų, per šių metų sausį – keturiems. Rizika virusą iš miško pernešti į kiaulių laikymo vietą visada išlieka, todėl mūsų šalies kiaulių augintojai raginami išlaikyti budrumą bei atsargumą, griežtai ir atsakingai taikyti biologinio saugumo priemones savo ūkiuose. Tai vienintelė efektyvi priemonė, galinti padėti apsaugoti tiek savo, tiek ir kaimynų ūkius nuo šios ligos atnešamų nuostolių. 

Ypač svarbu užtikrinti, kad kiaulių laikymo vietoje nesilankytų pašaliniai asmenys, kartu su kiaulėmis nebūtų laikomi iš laukų, ganyklų parginti gyvuliai, o kiaulės būtų šeriamos tik termiškai apdorotais pašarais. Prie įėjimų į kiaulių laikymo vietas turi būti patiesti dezinfekciniai kilimėliai, dėvimi tik darbui tvarte skirti rūbai, persiaunama avalynė ir reguliariai naudojamos dezinfekcinės priemonės.

Ūkininkų prašoma stebėti auginamų kiaulių sveikatos būklę, o kilus net menkiausiam užkrečiamosios ligos įtarimui – nedelsiant informuoti veterinarijos gydytoją, artimiausią regioninį VMVT padalinį arba pranešti bendruoju nemokamu VMVT telefono nr. 8 800 40 403.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba

Skaityti daugiau
REKLAMA

Skaitomiausi