Socialiniai tinklai

Aktualijos

Povilas Urbšys. Apie valdžios galios kalinius

Avatar

Paskelbta

data

Iškart po Vėlinių, lapkričio 3 dieną, sukaks du metai kaip šios kadencijos Seimo nariams bus įteikti pažymėjimai. Laminuotos kortelės, aktyvuotos po priesaikos, išrinktiesiems suteikė prieigas prie valdžios galių ir tapo jų žmogiškųjų silpnybių išbandymu.

R. Karbauskis tada didžiavosi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąrašu, kuriame susiduria partiniai ir nepartiniai kandidatai.

„Galiu patikinti jog tai žmonės kuriuos vienija daug stipresnis ryšys nei tik partinis bilietas – juos vienija vertybinis pagrindas. Tarp mūsų yra žmonių, kurių nuomonės vienu ar kitu klausimu skiriasi – ir man dėl to nei kiek nebaugu.“ Taip prieš du metus jis įtikinėjo visą Lietuvą.

Nors per Seimo rinkimus buvau vienintelis kandidatas iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) sąrašo, kuris rinkimų kampanijos metu nenaudojo pinigų iš partinės kasos, norėdamas išsaugoti savo nepriklausomumą, tikėjau šių žodžių nuoširdumu.

Kai kas mano, kad mane antrai kadencijai į Seimą iškėlė valstiečių remiama banga. Todėl turiu jaustis jiems už tai dėkingas.

Deja, aritmetika sako ką kitą. Pirmame ture vakarinėje apygardoje, kurioje buvau išrinktas į Seimą, už mane balsavo 9182 rinkėjai, o už LVŽS sąrašą balsavo 5672. Taigi, nemaža dalis, kuri balsavo už mane, nebalsavo už „valstiečius“. Be to, mano agitacija vakarinėje apygardoje tikrai padėjo užpraeitų rinkimų LVŽS rinkėjų skaičių 692 padidinti beveik penkiais tūkstančiais.

2016 m. Seimo rinkimuose LVŽS sąraše iš septintos vietos 32692 pirmumo balsais buvau reitinguotas iš septintos vietos į penktą.

Jau nekalbant apie tai, jog jei ne aš, kažin ar Saulius Skvernelis būtų ėjęs „obuoliauti“ su Ramūnų Karbauskiu.

Be to, sąrašo idėja, kad pirma ne partiniai bilietai, o vertybės ir kompetencija, daugiau priklauso ne R. Karbauskiui, o man.

Taigi, nežinia kam kas yra skolingas už tai, kad šiandien turi tas galias, kurias gavo pasinaudoję kitų pasitikėjimu ir idėjomis.

Jau nekalbant apie Agne Širinskienę, kuri valstiečių sąraše buvo įrašyta  tik mano asmeninių pastangų dėka.

Prisipažinsiu, tada niekaip negalėjau įtarti, kad sudarysiu sąlygas dievo baimingai Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės instituto docentai iššauti į valdžios piramidės viršūnę ir per du metus tapti penkta įtakinga valstybės politikos persona po prezidentės, premjero, Seimo pirmininko ir R. Karbauskio, kuri pastarajam padės šiandien galąsti apkaltos kirvį man.

Kai išgirdau iš žurnalistės jau gal metų senumo pagarsinto įrašo, kuriame minima mano pavardė, R. Karbauskis su A. Širinskiene ruošia man apkaltos procedūrą, ilgai juokiausi. Niekaip negalėjau patikėti, kad Gretos ir Agro koncerno neliečiamumo nuoskaudos nuleis juos iki tokio žemo buitinio keršto lygio.

Kai kas piktdžiugiškai pasakys, taip man ir reikia. Sutinku. Ar tai bus korupcinėje byloje nuo mero pareigų nušalintas R. M. Račkauskas ar R. Karbauskis su A. Širinskiene, budriai saugantis Agro koncerno paslaptis, už juos visus turiu atsakomybę prisiimti aš, nes esu prisidėjęs prie valdžios galios įteikimo jiems.

Esu atsakingas, kad neįžvelgiau juose  priklausomybės valdžios troškuliui. Tai tas pats, kas pasiūlyti taurę alkoholikui prieš sėdant jam prie vairo.

Neseniai Seime svarstant rezoliucijos projektą „dėl daromo neleistino spaudimo Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai ir neteisėto įrašo“ teko pripažinti karčią tiesą:

„Turime teisėtai išrinktą Seimo pirmininką ir jo pavaduotojus, bet virš jų įsisuko lizdą Seimo viršininkas R. Karbauskis su viršininkiene A. Širinskiene.

[…] jų dėka Seimas vis labiau panašėja  į politinį cirką ir eilinį politinį turgų.

[…] skundai, pletkai, apkalbos, šantažas, šių dviejų žmonių dėka tapo neatsiejama šios kadencijos Seimo politinės antikultūros dalimi.“ 

Jei kas mano jog jie daugiau nei metų senumo įrašo istoriją dėl VTEK ištraukė tam, kad paveiktų Švietimo ir mokslo ministrės tyrimą, manau, klysta.

Tikrai Seimo viršininkas su viršininkiene apakinti banalaus keršto, net nesusimąstė, kad jų pučiamas skandalas, dėl neteisėto poveikio Vyriausiajai tarnybinės etikos komisijai, atsisuks prieš juos.

Jei tai būtų tik dviejų žmonių problema, tai neverta būtų apie tai kalbėti iš Seimo tribūnos. Bet tai jau tampa ne tik viso Seimo, bet ir valstybės problema.

Kiek mes kartų dėl tų dviejų žmonių nepamatuotų ambicijų jau užlipome ant konstitucijai prieštaraujančių įstatymų.

Ir kiek dar užlipsime dėką A. Širinskienės „teisinio išprusimo“ ir R. Karbauskio įsivaizdavimo jog konstitucija jam tarsi jo tautinio kostiumo kelnės – noriu užsimaunu, noriu nusimaunu.

Seimo viršininko ir viršininkienės organizuojamos apkaltos nebijau. Jei yra norinčių ant jų kuriamo apkaltos laužo sunešti savo malkas – prašau nedelsti.

Bet esu įsitikinęs, kuo labiau jis bus kuriamas, tuo labiau bus apšviesti šio laužo kūrėjų tikrieji veidai.“

Kaip ir būtų galima ties ta vieta ir baigti, bet šiek tiek norėtųsi apsistoti ties R. Karbauskio ir A. Širinskienės priklausomybės vienas nuo kito. Tuo labiau, kad šių santykių įkaitai tampa ne tik didžiausia frakcija Seime.

Ko gero čia psichoterapeutai turėtų atsakyti iš kur pas Ramūną yra toks noras turėti globėja, o pas Agnę – turėti globotinė, kurį anksčiau ar vėliau paverčia vos ne religiniu garbinimo objektu.

Toks priklausomumas ir atsidavimas vienas kitam sustiprinamas tikėjimu šventa savo misija šioje žemėje. Tie, kurie tuo suabejoja, iš karto tampa priešais.

Jei prieš du metus R. Karbauskį nuomonių įvairovė frakcijos viduje nebaugino, tai dabar tai tampa susierzinimo ir įtampos šaltiniu. Išsiplėtojusi Širinskienės tyrimų tarnybos (ŠTT) veikla tampa tarsi rimbu turintiems kitokią nuomonę.

Palaipsniškai, prieš du metus išrinkta politinė jėga, kuri prisistatė kaip kitas pasirinkimas, tampa eiline sistemine valdžios jėga, kurioje lojalumas vadui tampa pagrindine vertybe, kurioje valdžios kėdės išsaugojimas tampa pagrindinis tikslas, nes kaip visada viskas daroma ne dėl savęs, o tik dėl „Lietuvos“.

Eilinį kartą esančius valdžioje sukausto ta pati valdžia. Eilinį kartą nelaisvus žmones valdžioje bando beviltiškai kurti laisvę kitiems.

Valdžios galių kaliniams norisi priminti vieną paprastą tiesą, jog nėra amžinų valdžių, o yra tik amžina iliuzija, kad turima valdžios galia yra amžina.

Paradoksas yra tame, kad dažnai buvęs valdžios galių kalinys ir toliau nori gyventi ta iliuzija ir savo išlaisvėjimą nuo valdžios galios negali priimti kaip laisvę. Taip ir lieka amžiams surakintas įtikėtos iliuzijos grandinėms.

Linkėčiau R. M. Račkauskui, R. Karbauskiui su A. Širinskiene išvengti tos lemties.

Komentarai

Jūsų komentaras

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Aktualijos

Sovietmetis ir dabartis – neįprasta literatūros forma.

Avatar

Paskelbta

data

Kauno radviliškėnų, gyvenančių Kaune bendrijos pirmininkė, VDU profesorė, hab. m. dr. Laima Sajienė ir Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Šilainių filialas š. m. birželio 14 d., paminint Gedulo ir Vilties dieną, surengė renginį „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“. Renginyje buvo pristatyta tremtinio Aurimo Abukausko kūryba „Tremties vaikų žaidimai“ ir „Nauji Melchioro Putelės nuotykiai“ (rankraštyje). Nors A. Abukauskas yra kaunietis,  su Radviliškio krašto bendriją jį suvedė bandymas plėtoti plačiai žinomo tarpukario komiksų kūrėjo Jono Martinaičio (1898-1947) kūrybą. Jonas Martinaitis gimė Radviliškio krašto Šeduvos apylinkėse. Nors gyveno Kaune, paskutinėms savo gyvenimo dienoms sugrįžo į tėviškę, palaidotas Šeduvos kapinėse. Jo komiksai, palydimi piešiniais ir eiliuotais komentarais, buvo plačiai publikuojami to meto periodinėje spaudoje. Tematika buvo labai plati: nuo žmogiškųjų, jų tarpe patriotinių vertybių iki neigiamų reiškinių visuomenėje. Daug dėmesio buvo skirta Lietuvos ūkininkams, jų tarpe pradedantiems ūkininkauti. Jonas Martinaitis tuo metu buvo vienintelis, sėkmingai plėtojantis šį literatūrinį žanrą, sulaukusį plataus visuomenės dėmesio.

Aurimo Abukausko prisilietimas prie Jono Martinaičio komiksų įvyko neįprastoje aplinkoje. 1941 m. birželio 14 d. Lietuvos automatinių telefono stočių vyriausiojo mechaniko Petro Abukausko šeima (žmona Veronika, sūnus Aurimas (g. 1937 m)., dukra Marytė (g. 1941 m.) buvo ištremta į Karasuko gyvenvietę Novosibirsko srities. Tėvas Vilniuje nuo šeimos buvo atskirtas ir nuvežtas į lagerį, kur 1943 m. nuteistas dešimčiai metų. Veronika Abukauskienė su vaikais tremties vietoje buvo apgyvendinta žieminėje su paskutinės Lietuvos vyriausybės prieš okupaciją Susiekimo ministro Jono Masiliūno šeima (jo žmona Kazimiera su sūnumi Liutauru (g. 1935 m.).. Tėvas Jonas Masiliūnas buvo suimtas 1940 m., sušaudytas 1942 m. Tremties primestus sunkumus Abukauskums pagilino nenusakomas skausmas – dukrytė Marytė 1941 m. rugpjūčio. 7 d.,  neištvėrusi aplinkybių pokyčių, mirė. 1947 m. Veronika Abukauskienė, neištvėrusi prislėgtų sunkumu, su sūnumi Aurimu pabėgo į Lietuvą. Čia buvo susekti. Mamai skirta tris metai lagerio  ir po to  tremtis, sūnus gražinamas į tremtį. Antros tremties metu V. Abukauskienė nuvyko  aplankyti dukrytės Marytės kapo. Netekties skausmas atsivėrė nauja žaizda: kapo nebuvo nė žymė. Apie tai Aurimas vėliau rašė: „Lyg kapinaitėms vietos stepėj neužteko“.

Aurimas Abukauskas savo kūrybos ištakomis laiko laikotarpį, kai jie, pirmos tremties metu 1941 m., buvo apgyvendinti vienoje žeminėje su Masiliūnų šeima ir jo draugu tapo jų sūnus Liutauras.

Žeminėje berniukai du gyveno.
Vyresnis jau mokėjo piešt kareivukus
Ir išrikiavęs jų būrius
Kare didžiajam „dalyvavo“.

Aurimas, sekdamas vyresnio draugo, pats ėmė piešti kareivukus Jie atkreipė dėmesį į laikraščių skiautėse, atvežtų iš Lietuvos, Jono. Martinaičio mikrikuose Melchioro Putelės personažą.

Prabėgo šešiasdešimt metų, du draugai, norėdami senus laikus ir tremtį prisiminti, pabandė viską užrašyt ir pensininką Melchiorą atgaivinti…

Šią istoriją tęsia Aurimas Abukauskas, pats būdamas pensininkų gretose, minėtame renginyje pristatęs „Nauji Melchioro Putelės nuotykiai“. Eiliuotą šios istorijos tekstą iliustruoja preciziškai atliktais spalvotais piešiniais. Pirmą šio kūrinio lapą Aurimas gimtadienio proga dovanoja tremties draugui Liutaurui Masiliūnui. Suveikė įkvėpimas. Toliau gulė lapas po lapo – Melchioro Putelės istorijos tęsinys. Ne be lemtingų įvykių Putelė pergyveno pirmąją sovietų ir vokiečių okupacijas.

Kai sovietai vėl atėjo,
Tai labai nusistebėjo!
Mato –  sveikas kaip ridikas!
Reiškia – buvo išdavikas…

Sugrįžę okupantai nebuvo praradę gebėjimo bet kam sukurti baudžiamąją politinę bylą. Šis atvejis neaplenkė ir Melchioro Putelės. Atgabentas į Vorkutos lagerius, Melchioras buvo nuleistas į šachtą, vykdyti eilinio penkmečio planą – išgauti akmens anglį. Vieną dieną štreke lava įgriuvo. Putelė, dėka paskutinių jėgų, atsikasė – liko gyvas. Lagerio sargai jį apkaltino bandymu pabėgti, skyrė karcerį. Kaip nepatikimą vežiojo po kitus lagerius: Taišetas, Angarskas, Kolyma. Lemtingi įvykiai Putelei prasidėjo baržoje, jam išplaukus iš Paveko uosto. Baržos įgula niekur neskubėjo, vandenyno platybėse atsipalaidavo slaviškas mentalitetas:

Porą mėnesių nešiojo
vėjai geldą su „konvoju“
kol žvejai mus pastebėjo…

Šį kartą tai buvo amerikiečių žvejai. Rusams baržą jie gražino, o Putelę iš vergijos į Amerikos valstijas nugabeno. Nepažįstame žemyne Putelė nedelsdamas susiorientavo ir, kaip priklauso apsukriam lietuvaičiui, jis greitai prakuto: ant bargo nupirko namą, pagal įgyjamą statusą prabangų automobilį  „Ford“. Pasijuto čia svarbus:

Stengiaus patvarkyt jų gamtą,
bet vis kišosi Adamkus,
netgi pats Jonukas Mekas
be manęs čia būtų niekas.

Putelės pasiekimai Junginėse Valstijose neištrina svajonių apie Kauno miestą ir viltį:

Vis tikiuos sulaukt laisvos
Ir brangios man LIETUVOS.

Lietuvai, tapus laisvai nuo okupantų. Melchioras Putelė, palieka valstijas ir jis atvykęs į Lietuvą: kaip savos šalies doras pilietis, ekonomika ir saugumu jis rūpinsis ateityje.

Melchioras Lietuvoje aprėpia visus esminius įvykius: politinius, ekonomikos, kultūrinius. Skaudžiai reaguoja į Lukiškių aikštės rekonstrukcijos eigą Vilniuje. Atkeliavus Vyčiui į Kauną ir, stojus sargyboje prie pilies, Melchioras Putelė, tiems kas drįso suabejoti Vyčio meniniu lygiu Kaune, paprotino:

Jeigu kam nors meniškumas pasirodys menkas,
tai paklausk, kodėl tylėjo, kai (Kaune) stovėjo tankas?

Minimą renginį Kaune Šilainių bibliotekoje įspūdingai papildė literatūrinė – muzikinė kompozicija „Akmenimis sugrįžome iš kelionės“, kurią atliko St. Lozoraičio senjorų choras „Gimtinė“ (vadovas Rimantas Vaičekonis). Renginio dalyviai pristatyto kūrinio autoriaus A. Abukausko teiravosi, kur jį galimą įsigyti? Kaip minėta, „Naujausi Melchioro Putelės nuotykiai“ buvo pristatyti rankraštyje. Keletą egzempliorių autorius pagamino namų sąlygose ir vienas iš jų buvo įteiktas renginio šeimininkams – Šilainių bibliotekai. A. Abukauskui buvo palinkėta naujų kūrybinių sumanymų ir išreikštas pageidavimas, šį kūrinį pristatyti plačiai visuomenei atskiro leidinio formate. Imsime ir skaitysime, – tvirtino šio renginio dalyviai.

Ne mažiau intriguojantis gyvenimas ir veikla yra paties Aurimo Abukausko, tremtinio, inžinieriaus. Iš lagerių ir tremties Abukauskų šeimos nariai, patyrę dukrytės netekti, į Lietuvą sugrįžo skirtingu laiku. Vėliausia Aurimas, kuris būdamas imlus mokslui, įveikdamas sunkiai suvokiamus sunkumus, baigė Irkutske technikumą ir Leningrado miško akademiją. Jis su penkių akademijos absolventų grupė savo noru išvyksta darbui į Sachaliną. 1964 metais A. Abukauskas sugrįžta į Lietuvą. 1966 m. jis paskiriamas Kazlų Rūdos bandomojo medienos kombinato direktoriaus pavaduotoju ir jam pavedama išbandyti ir įsisavinti medžio drožlių plokščių MDP) gamybos liniją SP-50, pirmą Sąjungoje pagamintą Dniepropetroske. Iki to laiko tokias linijas TSRS pirko užsienyje. Šios linijos konvejeris, dirbantis ištisą parą ir septynias dienas savaitėje, turėjo daug trūkumų. Net kelių valandų konvejerio  prastova buvo tolygi žaliavos ir darbo sanaudų dideliems nuostoliams. Suvilgytą klijais drožlę tekdavo iškuopti. Direktorius ir kombinato specialistai dažnai ceche praleisdavo ištisas paras, atkuriant technologinį procesą. Jų telefonai namuose būdavo budinčiame rėžime ir dažnai skambėdavo bet kuriuo paros metu. Linijos bandymo eigą kontroliavo Maskvoje ir Vilniuje. Kombinate A. Abukauskui, dirbant direktoriaus pareigose 1971 m. buvo pagaminta pirma medžio drožlių plokštė – svarbi baldų pramonei žaliava. Remiantis pasiektais rezultatais Kazlų Rūdoje, įsisavinant MDP gamybos liniją SP-50, Tarybų  Sąjungoje buvo pradėta jų masinė gamyba. A. Abukausko gebėjimai buvo pastebėti ir jis paskiriamas TSRS Miško pramonės ministerijos Maskvoje medžių drožlių plokščių gamybos valdybos vyriausiuoju inžinieriumi, iš kur jis diktuoja visos šalies šių plokščių gamybos strategijai.

 Veikiamas traukos Lietuvai, 1984 m. sugrįžta į Vilnių ir kurį laiką dirba  Baldų ir medžio apdirbimo ministerijoje. 1991 m. atvyksta į Kauną ir dalyvauja Kauno baldų gamybinio susivienijimo (BGS) Vilijos baldų gamybos filialo rinkimuose direktoriaus pareigoms.  Iš dviejų kandidatų išrenkamas A,  Abukauskas. Paskirto direktoriaus iniciatyva filialas atsiskiria nuo Kauno baldų susivienijimo ir įregistruojama Akcinė bendrovė „Freda“. Aurimas Abukauskas taip pat parinko šiai bendrovei vardą Fredą, primenantį Kauno miesto Aleksoto rajono istoriją. AB „Freda“ sėkmingai praėjo skausmingą įmonių privatizavimo procesą. A. Abukauskas liko šios bendrovės generaliniu direktoriumi. AB „Freda“ šiuo metu sėkmingai vysto savo veiklą ir įeina į pirmą penketuką didžiausių baldų gamybos įmonių Lietuvoje. 2009 m. Aurimas Abukauskas LR Ūkio ministerijos buvo apdovanotas Ženklu už nuopelnus pramonei, tiksliau už nuopelnus Lietuvos baldų pramonei. Atsižvelgdamas į savo ne visai paprastą gyvenimo kelią, Aurimas Abukauskasr rašo:

Likimas man buvo dosnus ir rūpestingas,
Ir neapleisdavo nelaimėse jo gelbstinti ranka.
Paaiškinti negaliu, kodėl taip atsitinka,
Bet daug, oi daug bėdų išvengiau jo dėka.

Vytautas Guliokas, Kaunas.

P.S. Kazlų Rūdos bandomojo medienos dirbinių kombinato pradžia (BMDK) siekia 1909 metus, kada Kazlų Rūdos miškinguose apylinkėse vokiečių pirklys Toleris įkūrė pirmą lentpjūvę, vėliau išaugusią į medžio apdirbimo kombinatą. Praeito amžiaus septintame dešimtmetyje LTSR Baldų ir medžio apdirbimo ministerija  nusprendžia Kazlų Rūdoje pastatyti medžių drožlių plokščių gamybos cechą. Čia buvo išbandyta TSRS pirmoji pagaminta šių plokščių gamybos linija SP-50. Tuo metu šiai pramonės šakai specialistai dar nebuvo ruošiami. LTSR Baldų ir medžio apdirbimo pramonės ministras Pavelas Kūris 1965 m. Kazlų Rūdos BMDK paskiria Sibiro  tremtinį Balį Greičiūną, tremtyje baigusį tinkamus mokslus. Baliui Greičiūnui staiga mirus, direktoriumi paskiriamas tremtinys A. Abukauskas. Jam išvykus darbui į Maskvą, direktoriumi tampa taip pat tremtinys Gvidonas Busilas, iki tol dirbęs vyriausiuoju inžinieriumi. Tik 1979 m. kombinato direktoriumi paskiriamas pirmas asmuo, neturintis politinio šleifo Stanislovas Butkus, kuris specialistus vertino ne pagal deklaruojamas politines pažiūras, bet pagal gebėjimus.. Kombinate taip dirbo specialistais eilė tremtinių: vyriausias technologas Antanas Rinkevičius, cecho viršininkas Tallat-Kelpša, visa eilė darbininkų. Kombinatas buvo akylai sekamas Kapsuko rajono (dabar Marijampolės) KGB  darbuotųjų. Šių eilučių autorius, dirbęs Kazlų Rūdos BMDK 1975-1982 metais direktoriaus pavaduotoju, vėliau vyriausiuoju inžinieriumi, įvykus kombinate  iš eilės dviem stambiems gaisrams dėl aptarnaujančio personalo aplaidumo, rajono KGB reikalavimu buvo su šeima iškeldintas  iš Kazlų Rūdos. Apie tai Kapsuko (dabar Marijampolės) rajono KGB skyriaus viršininkas pulkininkas T. Vilkas savo ataskaitoje apie agentūrinę – operatyvinę veiklą už 1982 m. rusų kalba rašė: Закончено расследование причин возникновения пожаров в Казлу Рудском опытном комбинате древесных изделий. Выявленные при этом недостатки устранены. (Vertimas. Užbaigtas tyrimas tikrų priežasčių, kilusių gaisrų  Kazlų rūdos bandomajame medienos dirbinių kombinate. Išaiškinti trūkumai pašalinti.)

 Tokia buvo išskirtinė Kazlų Rūdos kombinato padėtis. Taip susiklostė, kad buvę tremtiniai įnešė savo svarų indelį į šio miestelio suklestėjimą, kuriame šiuo metu Kazlų Rūdos BMDK pagrindu veikia IKEA Indusrtry Lietuva – stambi užsienio kapitalo įmonė.

Skaityti daugiau

Aktualijos

Septintokų žygis pėsčiomis – nauja pažintis su Sidabravo kraštu

Avatar

Paskelbta

data

Pėsčiųjų žygiai – itin populiarūs jaunimo tarpe, nes tai nėra brangi, o dažniausiai turininga laiko praleidimo forma. Birželį Radviliškio r. Sidabravo gimnazijos septintokams surengtas žygis. Žygio tikslas – ugdyti mokinių pilietiškumą, puoselėti kultūros ir istorines tradicijas, gilinti žinias apie gamtinę įvairovę bei tobulinti fizinį ir psichologinį pasirengimą.

Keliaudami 2 km į rytus nuo Sidabravo priėjome Sidabravo tvenkinį. Tvenkinys sudarytas užtvenkus Kiršino upę (Nevėžio intakas) 18 km nuo jos žiočių. Tvenkinio ilgis – 2,24 km, plotis – iki 0,17 km. Į pietus yra nutįsusi 0,9 km ilgio įlanka į kurią įteka Palonas. Pietvakarinėje pakrantėje auga miškas. Tvenkinį supa daugiausia dirbami laukai, krūmynai (informacijos šaltinis:

 https://lt.wikipedia.org/wiki/Sidabravo_tvenkinys ).

Žygyje aptarėme medžių svarbą biologinės įvairovės išsaugojimui. Svarbiausias biologinei įvairovei yra paprastasis ąžuolas, su kuriuo yra susijusios 284 bestuburių, 324 kerpių bei daugelis paukščių ir žinduolių rūšių. Ąžuolai natūraliai gali sulaukti 600 ir daugiau metų, todėl svarbu palikti seniausius šiuos medžius nenukirstus. Su paprastąją pušimi susiję apie 90 rūšių bestuburių ir 130 kerpių rūšių. Pušys gali sulaukti iki 400 metų. Su beržu susijusios 229 bestuburių ir 126 kerpių rūšys. Beržai gali sulaukti virš 100 metų, juodalksniai – virš 200 metų amžiaus. Spygliuočių medynuose biologinei įvairovei ypatingai svarbios yra drebulės. Su drebule susijusios 97 bestuburių rūšys, dalis miško paukščių ir žinduolių. Pavienės drebulės gali sulaukti 150 ir daugiau metų (informacijos šaltinis:

https://www.vivmu.lt/wp-content/uploads/2018/08/Radvili%c5%a1kis-GPP-ai%c5%a1kinamasis-ra%c5%a1tas.pdf ).  

Žygį pratęsėme įspūdinga iškyla stovyklavietėje. Beje, ar esate girdėję legendą kaip atsirado Sidabravas?

Miestelis ėmė kurtis kai 1829 m. dvarininkas Matas Tracevskis, pasitarnaudamas vietos gyventojams, savo žemėje pastatė Švenčiausios Trejybės bažnyčią, kadangi artimiausios Šeduvos ir Naujamiesčio bažnyčios buvo toli. Pastačius bažnyčią, aplink ją žmonės pradėjo statytis namus, kurtis ilgesniam gyvenimui. Taip pradėjo formuotis miestelis. Liaudis pasakoja, kad bažnyčios fundatorius prieš mirtį lenkiškai ištarė: Szczodro odwdzięczył się Bogu („Dievui dosniai atsilyginau“). Vietiniai žmonės bekartodami šitą posakį vietovę praminė Ščodobrovas, o vėliau pervadino suprantamiau – Sidabravas. XX a. pradžioje klebonauti į Sidabravą buvo atkeltas kunigas – rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas.  (informacijos šaltinis:

https://lt.wikipedia.org/wiki/Sidabravas#Aplinkin%C4%97s_gyvenviet%C4%97s ).

Kad ir kiek kartų Sidabravo apylinkėmis eitum, jos visuomet padaro didžiulį įspūdį. Pasidžiaugę nuostabia Sidabravo apylinkių gamta vėl grįžome į žygio pradžią prie Sidabravo gimnazijos pastato ir sugužėję į savo klasę apibendrinome žygio įspūdžius nuspręsdami, kad kitų mokslo metų eigoje mes sieksime geresnių bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių klasės kolektyve bei tobulinsime psichologinį pasirengimą ateities žygiams!

      Silva Morkūnienė,
Sidabravo gimnazijos septintos klasės vadovė

Skaityti daugiau

Skaitomiausi

Copyright © 2019