Radviliškio krašto bendruomenė
Popietės svečiai – Šiaulių atliekų tvarkymo centro vadovai

Paskelbta
prieš 1 m.data
Skelbia
Radviliškio Kraštas
Rugsėjo 16 dieną „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje, Tarybos nario ir bendruomenės pirmininko Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi Šiaulių apskrities atliekų tvarkymo centro (ŠRATC) atstovai: direktoriaus pavaduotojas Petras Žaltauskas bei Rinkliavos administravimo ir paslaugų kontrolės tarnybos vadovas Mantas Tamošiūnas.
Bendruomenės nariai svečiams uždavė nemažai klausimų, susijusių su atliekų rinkliavos kainomis bei atliekų tvarkymu ir jų surinkimo tvarka.
ŠRATC veiklos pristatymas
Susitikimo pradžioje Šiaulių apskrities atliekų tvarkymo centro direktoriaus pavaduotojas Petras Žaltauskas pristatė Centro veiklą: „Mūsų įstaigoje dirba per 80 darbuotojų, kiekviename mūsų administruojamame rajone dirba po tris darbuotojus, sudėjus su rinkliavos savivaldybės padalinyje dirbančiu darbuotoju – 4 darbuotojai. Šie darbuotojai „prisiliečia“ prie atliekų tvarkymo bei rinkliavos, jūs juos sutinkate pasinaudoję ta paslauga, už kurią mokate. Taip pat ŠRATC dirba 21 administracijos darbuotojas, kurie nesibodi kartais apsimauti pirštines ir „pasiknaisioti“ atliekose. Atrodytų, kad 80 darbuotojai tai yra daug, bet ŠRATC regiono įmonė. Man atrodo, kad darbuotojų nėra daug, mes daug ko nesuspėjame, bet stengiamės, kad mūsų paslaugos būtų kuo kokybiškesnės. Radviliškio rajone, kaip ir visur, atliekos brangs. Ir ne dėl to, kad norėtume didesnių atlyginimų ar nusipirkti geresnių mašinų – brangs atliekų tvarkymo kaštai.
Prieš dvejus metus uždarinėjome objektus, kurie nešė nuostolius. Radviliškio rajone uždaryti trys atliekų surinkimo punktai, nes jais žmonės nesinaudojo. Paslauga, kuri kainuoja, turi duoti naudą. Buvo pasirinktas pats pigiausias atliekų tvarkymo būdas – rūšiavimas vietoje, kur susidaro atliekos. Sąvartynas gauna vis mažiau atliekų ir jos nešalinamos. Išrūšiuotos atliekos keliauja kas kur: žaliosios atliekos – į kompostavimą, pakuotės – pas perdirbėjus, kurie atskirai rūšiuoja kartoną, plastiką, popierių ir t. t. – viso į 7-8 frakcijas. Mūsų prašymas gyventojams – rūšiuoti atsakingai, domėtis rūšiavimo naujovėmis. Šiandien Radviliškio savivaldybėje konteinerių ūkis 90 proc. aprūpina gyventojus reikiamais konteineriais, tad rūšiavimui visos galimybės yra“.
Rūšiavimui sąlygos yra
Pokalbio metu P. Žaltauskas bendruomenės narių paklausė, kas turi žaliųjų atliekų konteinerius, taip pat konteinerius žolei, plastikui, popieriui ir stiklui. Pasirodė, kad dauguma popietės dalyvių, gyvenančių individualiuose namuose, juos turi.
Pasak svečio, jeigu gyventojas neturi šių konteinerių – ne problema. Yra bendro naudojimo konteineriai, į kuriuos galima sumesti pakuotes, tačiau kiekvienas sąmoningas gyventojas stengiasi jau parduotuvėje atsikratyti pakuočių.
Mokykimės vartoti atsakingai
„Pastaruoju metu problema – obuoliai. Žmogus miesto centre turi penkias obelis, o obuolių tris kubus sumetame į konteinerį, reikalauja, kad kasdien išvežtų konteinerius, o po to skundžiasi, jos brangiai moka už atliekas. Pavasarį reikia pagalvoti, kur dėsite obuolius – gal reikia keisti obelų rūšis. Kita vertus, obuolių ar daržovių pertekliumi galima pasidalinti su kaimynais, tai daug geriau nei išmesti į konteinerius“,- kaip atsikratyti sodo gėrybių pertekliumi patarė svečias.
„Nerimą kelia ir tekstilės atliekos – seni rūbai keliauja į konteinerius. Radviliškio savivaldybė jau yra nupirkusi tekstilės konteinerių, kurie greitai bus pastatyti mieste ir žmonės galės jais naudotis.
Besaikiu vartojimu mes patys save nubaudžiame – už atliekų išvežimą sumokame ir dar mokame už jų sutvarkymą. Pirmiausia siūlyčiau suvokti, kad rūšiavimas privalomas, taip pat atsakingiau vartokime ir prieš pirkdami daiktą užduokime sau klausimą „Ar man to reikia?“. Stenkimės gyventi lengviau, neapsikrauti nereikalingais daiktais“,- sakė ŠRATC direktoriaus pavaduotojas Petras Žaltauskas.
Svečiui paantrino „Radviliškio krašto bendruomenės“ pirmininkas G. Lipnevičius: „Mūsų bendruomenė prisideda prie labai gero darbo – nemetame tekstilės atliekų į konteinerius, o priimame „Radviliškio rajono paramos centre“, krauname į mašinas ir išvežame į kaimus ar nepasiturintiems gyventojams. Jie mūsų labai laukia“.
Buvo aptartas taros surinkimo klausimas
„Šiuo metu už plastikinius butelius ar skardines parduotuvėje palikdami 10 centų užstatą, priimame žaidimo taisykles – šias atliekas tvarkingai priduodame į taromatą ir pasiimame savo 10 centų. Už šių atliekų tvarkymą jūs jau nebemokėsite – gamintojai jas perdirbs. Tačiau jeigu plastikinį buteliuką įmesite į bendro naudojimo konteinerį, prarasite 10 centų ir dar turėsite susimokėti, kad šiukšlės iš konteinerio bus išrūšiuotos, o sulaužytą plastikinį butelį reikės vežti deginti į Klaipėdą. Jūs šiuo metu mokate už bendro naudojimo atliekų tvarkymą, o tai yra ne pakuotės, ne plastikas, ne popierius, ne tekstilė, ne stambiagabaritės atliekos. Tačiau šiuo metu atvežamuose konteineriuose būna prikrauta ir plastiko, ir popieriaus, ir tekstilės“,- pastebėjo svečias.
Pasak ŠRATC direktoriaus pavaduotojo, jeigu išveždami konteinerius iš nuosavų namų vežėjai mato, kad juose yra netinkamos atliekos, jų neveža. Pavyzdžiui, jeigu žaliųjų atliekų konteineryje ant viršaus yra pridėta kartono, jo netuština. Tada paprastai prasideda gyventojų nusiskundimai bei reikalavimai: „Aš moku ir konteineris privalo būti ištuštintas“. Apie atliekų rūšiavimo būtinumą ir naudą Centro darbuotojai stengiasi kuo daugiau šviesti visuomenę, kaip rūšiuoti atliekas moko darželinukus, mokinius.
„Iš ŠRATC administracijos darbuotojų atėmiau šiukšliadėžes, kurios būdavo po stalais – juk ne tokie esame užsiėmę, kad nebereikalingus popierius išmestume į bendrojo naudojimo konteinerį, ant kurio užrašyta „Popierius“. Jeigu nebūtų atliekų rūšiavimo konteinerių, mes būtume dar didesnėje duobėje, negu šiandien. Prisiminkite ir pasakykite kitiems, kad šie konteineriai turi dirbti“,- sakė P. Žaltauskas.
Apie iššūkius bei problemas
Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo Rinkliavos administravimo ir paslaugų kontrolės tarnybos vadovo M. Tamošiūno, su kokiomis problemomis susiduria, kokius darbus atlieka Centras.
„Reikia pasidžiaugti, kad
gyventojai gerai reagavo į rinkliavos tvarkos pasikeitimą. Pasikeitus teisės
aktų reikalavimams, turėjo būti įveikti iššūkiai, kilo daug diskusijų.
Rinkliavos kaina po truputį padidėjo. Žmonės geranoriškai moka rinkliavą,
rūpinasi savo duomenų tikslumu, palaipsniui mažėja skolininkų skaičius. Vienam
namų ūkiui per metus tenka apie toną atliekų, tai ar sumokama rinkliava didelė?
Tonos atliekų sutvarkymo sąnaudas palyginus su paties atliekų turėtojo laiko
sąnaudomis vien šiam kiekiui išnešti iš namų, jas galima būtų prilyginti
minimaliu atlyginimu apmokamam darbui“,- sakė M. Tamošiūnas.
„2009 m. Radviliškio savivaldybėje buvo surinkta 15 tūkst. 200 tonų atliekų,
praėjusiais metais – 11 tūkst. 220 tonų. Padidėjo didelio gabarito atliekų,
žaliųjų atliekų surinkimas. Jeigu bus per metus surenkama apie 6-7 tonas,
vadinasi, žmonės išmoko rūšiuoti atliekas ir
reikės žengti kitą žingsnį – keisti vartojimo būdą“ – kolegai paantrino
P. Žaltauskas.
Apie stambiagabarites atliekas
„Laukiau klausimų apie didžiąsias atliekas. Viską galima padaryti, galima
surinkti šias atliekas kasdien, bet tai kainuos. Šių atliekų išvežimas
numatytas tris kartus per metus. Radviliškyje per metus buvo 137 apvažiavimai.
Prie daugiabučių namų stambiagabaritės atliekos paliekamas kiekvieną savaitę.
Vežėjas gauna baudas ir priekaištų, kodėl jų nesurinko, tačiau surinkus jų kitą
dieną vėl atsiranda. Ir iš kur tų baldų atsiranda? Su savivaldybe ieškome
sprendimų, kaip šią situaciją pagerinti,- sakė Centro direktoriaus
pavaduotojas..
Bendruomenės narė teiravosi, kodėl niekas neišveža Žemaitės gatvėje išmestų dviejų čiužinių
ir spintelės – jie visą savaitę guli
lietuje.
Pasak P. Žaltausko, turime klausti, ne kodėl neišveža, bet kodėl ten kažkas
padėjo senus baldus, o neišvežė jų į Žiūronų aikštelę.
G. Lipnevičius teiravosi, kiek reikia mokėti už atliekų pridavimą
stambiagabaritinėse aikštelėse.
„Radviliškio savivaldybėje yra Šeduvos, Baisogalos atliekų priėmimo punktai,
Žiūronų didelio gabaritų ir pavojingų
atliekų surinkimo punktas ir žaliųjų atliekų kompostavimo aikštelė. Miesto
gyventojai – pradedant padangomis, baigiant gyvsidabriu ar žaliosiomis
atliekomis, gali vežti atliekas į aikšteles. Atliekų kiekis ribotas atitinkamai
pagal atskiras rūšis, mokėti nereikia. Mes dėkingi, kad atvežate išrūšiuotas
atliekas, o nepaliekate prie bendro naudojimo konteinerio“- atsakė P.
Žaltauskas.
Bendruomenės gidas bei
bendrijos pirmininkas Albertas Vitartas teiravosi, ar ŠRATC su Aplinkos ministerija bendrauja draugiškai.
„Su institucijomis neišeina draugiškai sugyventi. Jeigu nebūtume lankstūs ir
nesistengtume, kad Šiaulių regionui būtų naudos, būtų prasčiau. Jau dvejus
metus kalbama apie maisto atliekų surinkimą. Maisto atliekos turėtų būti
surenkamos atskirai, turėtų atsirasti dar vienas konteineris, tačiau tai
kainuotų: atskiras konteineris, atskiras išvežimas, atskira aikštelė. Jeigu
nebus skirtas finansavimas, lėšos turėtų būti surandamos iš rinkliavos. Kol kas
mes prieš tai, tačiau jeigu bus Aplinkos ministerijos sprendimas, turėsime jį
vykdyti“,- atsakė svečias.
Gyventojams rūpimi klausimai
Popietės dalyviai svečiams uždavė nemažai aktualių klausimų, susijusių su
atliekų tvarkymu, rūšiavimu bei jų išvežimu.
„Kur pilti pelenus?“- domėjosi popietės dalyviai.
„Pelenus galima pilti į mišriųjų atliekų
konteinerį, tačiau atšalusius,- atsakė Centro atstovas.
„Kas kiek laiko išvežamos žaliosios atliekos“,- nuskambėjo klausimas.
Pasak Centro atstovų, žaliosios atliekos šiltuoju metų laiku išvežamos du
kartus per mėnesį.
„Ar reikia mokėti mokestį už sodą, jeigu nevykdo ūkinės veiklos?“,- klausė sodo
savininkas.
„Galime visi atsisakyti
konteinerių, tačiau yra solidarumo mokestis – mokame už visos infrastruktūros
išlaikymą, kad būtų mažiausia kaina visiems. Už sodą per metus moka 5 eurus,
nepriklausomai, ar naudoja žaliųjų atliekų kompostavimą. Sodų bendrijoje
pastatytais konteineriais taip pat visi sodininkai gali naudotis“,- atsakė P.
Žaltauskas.
„Radvilų gatvėje yra statybinių medžiagų parduotuvė, penktadienį išveža
šiukšles, būna konteineriai pilni, atidaryti, aplink mėtosi šiukšlės. Ar
nenusimato konteinerius uždengti stogeliu ir aptverti jų teritoriją bei ją
užrakinti, kad kiekvienas gyventojas turėtų raktą?“,- klausė popietės dalyvė.
„Pirmas žingsnis buvo nukreiptas į individualių namų šiukšlių mažinimo kiekį.
Radviliškyje numatyta 107 atliekų surinkimo aikštelių rekonstrukcija – 71
antžeminė, 36 pusiau požeminės. Užrakinti aikšteles būtų teisinga, bet ne iš
karto tai galima atlikti. Aikštelės, kokios buvo, nebeatitinka reikalavimų.
Naujų aikštelių priežiūra ir kontrolė bus kitokia“,- atsakė ŠRATC atstovas.
„Keičiu balkoną, kur kreiptis, kad išvežtų seno balkono medieną?“,- teiravosi
bendruomenės narė.
„Turėtumėte derintis prie numatyto
stambiagabaričių atliekų išvežimo laiko. Taip pat galima bet kada šias atliekas nuvežti į Žiūronų aikštelę
darbo laiku“,- atsakė P. Žaltauskas.
„Kieme auga didelis ąžuolas, žaliųjų atliekų konteineris mažas, nukritę medžio
lapai netelpa, vežėjai neima nukritusių lapų maišų. Prašau, kad pakeistų
žaliųjų atliekų konteinerį didesniu. Galimybių vežti į Žiūronų aikštelę
nukritusių lapų neturiu galimybės. Ką daryti?“,- teiravosi moteris.
„Suprantama, kad vežėjai neima maišelių – jų kilnoti neleidžia higienos normos,taip pat jų negalima sumesti į šiukšliavėžę – privalėtų maišelį praplėšti, iškratyti. Vienintelė išeitis dalykas – vežti į Žiūronų kompostavimo aikštelę arba pasikeiti mažą dėžę į 240 kg kompostavimo dėžę. Tokia galimybė atsiranda, jeigu kuris nors gyventojas jos atsisakytų“,- atsakė ŠRATC atstovas.
„Sodų bendrijoje „Obelėlė“ yra žaliųjų atliekų konteineriai rudenį greitai prisipildo, sodininkai atliekas deda į maišus. Ar būtų galima pastatyti du didelius konteinerius žaliosioms atliekoms?“,- klausė sodininkai.
„Mes žiūrime, kiek galime
išvežti žaliųjų atliekų. Neišvešime jų kasdien ir soduose nepastatysime penkių
konteinerių. Jums suteikta paslauga, kurią gaunate. Yra numatyta iš sodų
bendrijų sezonų metu išvežti žaliąsias atliekas su didmaišiais. Sodų bendrijų
pirmininkai turi atsakyti, kad į tuos maišus būtų dedamos tik žaliosios
atliekos“,- atsakė P. Žaltauskas.
„Šiauliečiai už atliekų rinkliavą moka 20 eurų, radviliškiečiai – 24 eurus.
Kodėl mokame brangiau?“- teiravosi radviliškietė.
„Yra daug faktorių. Pirmas – atliekų kiekis gyventojui. Kiek atliekų sukaupia savivaldybė, tiek įsiskaičiuojama į rinkliavą, taip pat rinkliavos dydį lemia atstumas iki sąvartyno. Radviliškio savivaldybėje rinkliavos dedamųjų skirstymas atspindi, kad užteko pinigų ir pavyko kelis tūkstančius sutaupyti, bet rinkliavos brangimas neišvengiamas. Taršos mokestis šiemet yra 5 eurai, kitąmet bus 10 eurų. Taip pat kilo darbo užmokestis, elektros kaina, už toną atliekų sudeginimo Klaipėdoje mokėjome 27 eurus, kitąmet šis mokestis gali būti 40 eurų – ateina tokie reikalavimai“,- atsakė P. Žaltauskas.
„ŠRATC vadyba labai silpna.
Mieste konteineriai užpildomi netolygiai – gal reikėtų kai kuriuos vežti
rečiau, kitus dažniau. Nupjautos žolės maišai ilgai neišvežami“,- priekaištų
pažėrė A.Vitartas.
„Į nusiskundimus, kad laiku neišvežamos atliekos, stengiamasi iš karto
reaguoti. Jeigu bendraujate su vežėju ir nepavyksta susitarti, rašykite
elektroninę žinutę arba pasiskambinkite mums. Vežėjas visada stengiasi taupyti
lėšas, tačiau mes juos kontroliuojame“,- atsakė Centro direktoriaus
pavaduotojas.
„Atliekų konteinerį išvežu iš kiemo, išveža ir kaimynas. Ar man nepriskaičiuojamas mokestis už kaimyno konteinerio ištuštinimą?“- klausė bendruomenės narė.
„Radviliškio rajone ant
konteinerių yra lipdukai, kiekvieno konteinerio pakėlimas fiksuojamas, tad už
kaimyno konteinerio pakėlimą jums tikrai nebus priskaičiuotas mokestis“,- atsakė P. Žaltauskas.
„Ar negalėtų būti teikiama paslauga – kai nugeni sodo medžius, paskambini ir
atvažiuoja transportas jų paimti?“,- klausė sodininkė.
„Radviliškio rajone yra kelios įmonės,
kurios gali medžius nugenėti ir išsivežti šakas už tam tikrą mokestį“,- sakė
Centro atstovas.
Vilniuje yra pakartotino naudojimo
aikštelės, ar neplanuojama panašių įrengti ir Radviliškyje“- klausė
bendruomenės narė.
„Žiūronų aikštelėje bus įrengta atskira patalpa, kurioje bus renkami daiktai,
kuriuos atvažiavę žmonės galės pasiimti. Pirmas žingsnis buvo knygos. Jų
didžiuliai keikia važiuoja į šias aikšteles, o iš jų dar geros knygos keliauja
į mūsų ofiso pirmąjį aukštą, kur ateina lankytojai ir prasidėjo jų judėjimas,
dalinimasis. Per savaitę iš šių aikštelių atkeliavo 6 dviračiai“,- sakė P.
Žaltauskas.
„Galiu pasidžiaugti, kad ant mūsų pastato sienos yra knygų namelis, iš kurio
radviliškiečių atiduotos knygos keliauja pas kitus skaitytojus. Radviliškiečių
dovanojamų naudotų baldų padarome nuotraukas, keliame į internetą ir žmonės
pasiima, ko jiems reikia. Tokią veiklą vykdome jau penkerius metus,- svečiui paantrino
bendruomenės pirmininkas.
„Kaip jūs su seniūnija susiderinę atliekų aikštelių tvarkymą, kaip plaunami konteineriai“,-domėjosi A. Vitartas.
„Individualių namų savininkai savo konteineriais rūpinasi patys. Atliekų konteinerių higienos priežiūrą prie daugiabučių namų vykdo paslaugų teikėjas. Kiekvienas konteineris per metus būna du kartus išplautas. 5 metrų spindulių aplinką prie konteinerių sutvarko vežėjas – surenka kėlimo metu išbirusias atliekas. Jeigu vežėjas atvažiavo išpilti šiukšlių ir rado „bardaką“, turi sutvarkyti per 24 valandas. Tvarką konteinerių aikštelėse turi palaikyti patys gyventojai“- atsakė P. Žaltauskas.
„Kur dėti šakas? Ar negalėtų rudenį vieną kartą jų išvežti?“,- nuskambėjo klausimas
„Sukarpytas šakas galima dėti į žaliųjų atliekų konteinerį, arba pristatyti į Žiūronų aikštelę“,- atsakė ŠRATC atstovas.
Išsekus klausimams, „Radviliškio krašto bendruomenės“ nariai už išsamią informaciją svečiams padėkojo gausiais aplodismentais.
„Kavos popiečių“ metu jų dalyvius kava vaišina bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: V. Aleknienė, S. Skorkaitė, G. Chodosovskaja, V. Girštautienė, V. Goštautienė, E. Siudikienė, I. Pankrašovienė, A. Litinskas.
„Radviliškio krašto“ informacija

Taip pat skaitykite
Aktualijos
Bendruomenės popietėje paminėta Laisvės gynėjų diena

Paskelbta
prieš 12 mėn.data
2020 20 sausioSkelbia
Radviliškio Kraštas
Sausio 13 – ąją vykusioje „Radviliškio krašto bendruomenės“ popietėje buvo paminėta Laisvės gynėjų diena, prisiminti tragiški ir Lietuvos laisvei lemtingi Sausio 13 – osios įvykiai. Bendruomenės popietėje dalyvavo generolo P. Plechavičiaus šaulių 6 – osios rinktinės šauliai su vadu Pranu Sluckumi, Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas Albertas Vitartas.
Bendruomenės pirmininkas bei Tarybos narys Gediminas Lipnevičius popietę pradėjo primindamas, kad Sausio 13-osios naktis mus sutelkė, suvienijo bendra skaudžia ir tuo pačiu galinga, visą esybę persmelkusia patirtimi – laisve. G. Lipnevičius pakvietė visus žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimą pagerbti tylos minute.
Dalintasi prisiminimais, išgyvenimai
A. Vitartas popietės dalyvius pakvietė pasidalinti prisiminimais apie Sausio 13 – osios įvykius bei patirtais išgyvenimais. „Šiandien tikrai atmintina Laisvės gynėjų diena, jau praėjo 29 metai nuo šių įvykių, juos prisimename prie uždegtų žvakučių. Šiandien kartu visi popietės dalyviai: ir jaunesni, ir vyresnieji pasidalinsime prisiminimais. Yra dokumentai, Šiaulių sąjūdžio seniūno Adolfo Mikalausko prisiminimai. Į Vilnių išvykome autobusu, atvykome sausio 11 d., 12 val., ir buvome iki 12 d., kaip buvo nurodyta pagal budėjimo grafiką. Prie Aukščiausios tarybos skambėjo patriotinės dainos, prie jos prieigų ir barikadų buvo sustatyti žmones atvežę autobusai. Didelį įspūdį padarė Sausio 11 d. vakare kunigo Roberto Grygo vestos pamaldos, kurių metu jis davė nuodėmių atleidimą kariams, nes buvo laukiamas Aukščiausiosios tarybos puolimas. Visa aikštė susikaupusi meldėsi, atrodė, kad ta malda kyla į dangų. Kiekvienam miestui buvo paskirti apsaugos ruožai, buvo instruktažas, kaip elgtis puolimo metu. Nebuvo leidžiama naudoti ginklų, kad neišprovokuotų „Amono“. Tačiau kai kurie vyrai iš tvoros nusilaužė baslius, aš ir buvau toks naivuolis, stovėjau su eglišakės šaka. Šiandien situacija pasikeitė, kad būtų pripažintas laisvės gynėju, iš Roberto Grygo reikalaujama dokumento. Visuomenės pripažinto fakto nepakanka, reikalaujama dokumento. Net gynėjų sąrašų nepripažįsta – jie nėra dokumentai. Šauliai laisvės gynėjais nepripažinti. Yra gal pora šimtų žmonių, kurie pripažinti gynėjais, nors pagal divizijos generolo pulkininko Gečo duomenis, turėtų būti apie 25 tūkst. Lietuvos gynėjų. Mes tokie iš kaimo niekam nereikalingi“,- sakė A. Vitartas.
Popietės metu buvo parodytos nuotraukos iš Sausio 13- osios įvykių prie Vilniaus televizijos bokšto, prie Aukščiausiosios tarybos. „Sąraše, kur važiavome sausio 11-12 d. į Vilnių, buvo 24 žmonės. Autobusų sustatymas buvo mano idėja“,- sakė A. Vitartas. Sausio 15 -16 d. vyko radviliškiečių grupė budėti prie Aukščiausiosios tarybos. Visas Sąjūdžio dokumentų segtuvas sunaikintas, beveik visi dokumentai prarasti“,- sakė Nepriklausomybės gynėjų sąjungos Radviliškio skyriaus vadovas.
Popietės dalyviai domėjosi, kas sunaikino dokumentus.
Pasak A. Vitarto, dokumentus sunaikino pats Sąjūdžio grupės seniūnas. Manoma, kad sunaikino sąmoningai.
Vienas pirmųjų priesaiką ant Gedimino kalno priėmė šaulys S. Folertas, Sausio 13-osios medalininkas. Jis taip pat pasidalino savo išgyvenimais: „Neužmiršome žuvusiųjų, mano likimas buvo toks, kad prie tos laisvės reikėjo prisidėti. Sakyčiau, savanoriškos tarnybos vadovybė nusprendė iš kuopų žmonių skirti Aukščiausios tarybos apsaugai. Su Romu Valaičiu patekome į tą grupę, mus siuntė į Vilnių palaikyti dvasią, apsaugoti mūsų brangią Lietuvėlę. Buvau 4 dienas Vilniuje. Mes nesame dideli didvyriai, suvažiavo visa Lietuva. Matėsi susiglaudusi, nesusipriešinusi Lietuva, kokia buvo prie Aukščiausiosios tarybos, Baltijos kelyje, visi buvome vieningi, stengėmės apginti mūsų Lietuvėlę. Malonu, kad atėjote, pagerbėte tuos jaunus žmones, kurie atidavė savo gyvybes, jie dar nebuvo matę gyvenimo, suaugusieji paliko šeimas. Nesijaučiu išskirtiniu, Lietuvėlė reikalavo, turėjome padėti“
„Malonu, kad pakvietėte mus į šį susitikimą paminėti labai svarbią dieną Sausio 13- ąją, kuri yra visų mūsų pergalės diena. Jeigu nebūtume ryžtingi, nebūtume atlaikę spaudimo, ir kas dalyvavote Vilniuje prie bokšto, Parlamento, matėte, kaip šaudė į žmones, važinėjo tankai, šarvuočiai, apie tūkstantį žmonių buvo sužeistų.13 brolių ir viena sesė žuvo, buvo jauni žmonės. Atlaikė spaudimą mūsų tvirtybė, mūsų protas. Ačiū Dievui, kad nepanaudojome ginklo, nes minioje buvo ir provokatorių, kurie tik ir laukė, kad kažką ginklą panaudotų, tada būtų pretekstas panaudoti kovinius ginklus, dar daugiau žmonių būtų žuvę. Šiuose įvykiuose mūsų pergalės lemtis buvo ta, kad Maskvoje taip pat pralaimėjo komunistinis rėžimas, nugalėjo demokratinės jėgos. 1991 m. pradėjau tarnauti Lietuvos kariuomenėje, perėmėme į savo rankas Linkaičius, Durpyną, buvau kuopos vadu. Kai priiminėjome Durpyną, pastatėme savo apsaugą. Priešas dar buvo labai galingas, mūsų ginkluotė buvo dar labai silpna. Tačiau mūsų kantrybė, ryžtas atlaikė negandas ir visoje Lietuvoje kontroliavome sovietų kariuomenės veiksmus, ties Radviliškiu, Šiauliais buvo išstatyti mūsų postai, tad nebegalėjo daug pasišakoti“,- pasakojo Šaulių kuopos vadas P.Sluckus.
Pasak šaulio Romo Valaičio, skaudu prisiminti tragiškas naktis Vilniuje: „Buvome paskirstyti pirmiausia į gynybą prie Parlamento, kad užtikrintume ryšius su visu pasauliu. Vėliau matome, vaikinai bėgioja aplinkui, sako, kad jau važiuoja šarvuočiai. Susidūrė šarvuočiai, vėliau galvojome ką daryti – šviesos aplinkui užgeso. Vyrukai bėgioja su laikraščiais, susuktais į tūteles. Jie pasakė, kad statyboje yra armatūros gabalų, kuriuos būtų galima panaudoti kaip ginklus. Jeigu su ginklu kareiviai ateis, kaip kovosime plikomis rankomis? Susirinkome keletą metrų metalo, susukome į laikraščius ir laukėme. Apie 2 valandą nakties prie bokšto įvyko grumtynės, tankai traiškė ir mašinas, ir žmones. E. Bučelytė dirbo televizijoje, sakė, jau veržiasi kariškiai, daužo žmones automatų buožėmis, ji spėjo apie tai pranešti į kitas valstybes – Suomiją, Švediją. Ryte nuvykome prie bokšto, jau nebebuvo nukentėjusių žmonių – buvo išvežti. Visada su savimi turėdavau fotoaparatą ir žiūriu – ties tankais stovi kariai. Juos stovinčius ir fotografuoju iš 3 metrų atstumo. Draugai perspėjo, kad mane gali nušauti, tačiau apie save negalvojau, nufotografavau tankus. Buvo nukentėjusiųjų laidotuvės, kurias taip pat įamžinau. Skaudūs buvo įvykiai, man dar ir šiandien neramu. Duok Dieve, kad jie nepasikartotų“.
Kolegai pritarė ir šaulė Zita Urbonienė: „Man taip pat teko būti prie Aukščiausios tarybos, naktimis budėjome, šildėmės prie laužų, žmonės mums atnešdavo arbatos, sumuštinių. Matėme, kaip viskas vyko, gerai, kad buvo susirinkę tūkstančiai žmonių, kitaip tankai būtų mus sumynę. Buvau ir kai laidojo žuvusiuosius, buvo suvažiavusi visa Lietuva, visos gatvės iki pat Antakalnio kapinių buvo užtvindytos. Kai važiavo katafalkai su žuvusiaisiais, mes verkėme, nors tų žmonių nepažinojome. Jie visi buvo jauni, norėjo gyventi, taip, kaip ir mes norėjome gyventi. Mes privalome visuomet juos prisiminti ir gerbti, nes jie paaukojo savo gyvybę už mūsų nepriklausomybę“.
Sausio 13 – osios ištakos
Bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius pasiteiravo susirinkusiųjų, nuo ko prasidėjo tos dienos konfliktas, kodėl jis įvyko būtent tą dieną .
„1990 m. kovo 11 d. buvo paskelbta atkurta Lietuvos nepriklausomybė, nuo kovo 11 iki rugpjūčio 11 d., kada dirbo laikinasis komunisto Grigaičio komitetas, jie mūsų valstybės ir mūsų visuomenės išrinkto Seimo bei mūsų vadovo V. Landsbergio nepripažino teisėtais. Tai jie stengėsi paneigti mūsų nepriklausomybę ir provokaciniais būdais stengėsi grąžinti komunistinį rėžimą. Tai sausio 13 -ąją taip ir įvyko, buvo duota komanda užimti svarbius objektus – Parlamentą, televizijos bokštą. Tačiau jie suklydo, galvojo, kad žmonės nestos kovoti dėl savo nepriklausomybės. Kaip susirinko į Vilnių tūkstančiai žmonių, komunistai pamatė, kad planas slysta iš rankų. Tapome nepriklausomi ir savo šalies šeimininkais, tai lietuviška pergalės diena“,- į klausimą atsakė šaulių kuopos vadas P. Sluckus.
„Tas laikotarpis buvo ypač aštrus, turėjome užsienio kariuomenę, kuri buvo labai aktyvi. Kaip pavyko gauti transportą važiuoti į Vilnių?“,- pasidomėjo G. Lipnevičius.
„Viskas priklausė nuo organizacijų vadovų, dauguma žiūrėjo geranoriškai. Į Vilnių važiavau kartu su radviliškiečiais. Priešiški vadovai transporto neskirdavo. Tuometinė milicija taip pat prisidėjo prie visų veiksmų“,- atsakė A. Vitartas.
Milicijos indėlis
Pasak popietės dalyvių, buvo sakoma, kad tuometinė milicija neprisidėjo prie Lietuvos laisvės gynimo. Tačiau tai netiesa. A. Vitartas perskaitė šaulio J. Krikščiūno, buvusio milicininko, prisiminimų ištrauką: „Mačiau, kaip drebančiomis rankomis senutė kišo per tvorą uždegtą žvakutę. Tai kariškiai galėjo traktuoti kaip saugomos teritorijos pažeidimą. Ta pati močiutė, atsigręžusi į mane, klausė, kur buvau aš, kai traiškė žmones, o nei vienas milicijos darbuotojas nenukentėjo. Man buvo net nepatogu teisintis senam žmogui, paaiškinau, mes ne vietiniai, atvykome tik ryte. Mačiau jos akyse mačiau priekaištą ir man buvo skaudu. Po kelių valandų pastebėjau, kad sovietinės apsaugos kareivis pradėjo laisviau jaustis, mažiau kreipti į mus dėmesio. Turbūt pamanė, kad mes jokios grėsmės nekeliame. Kareiviai, ypač karininkai, stebėjo mūsų, milicijos darbuotojų, ir žmonių masės santykius. Vietiniai gyventojai matydami, kad visą dieną stovime tarnyboje nevalgę, sušalę, pradėjo mus vaišinti karšta arbata, kava ir sumuštiniais, Kareivius toks mūsų ryšys su masėmis stebino. Jie matė, kai mes su žmonėmis nuoširdžiai kalbame, bendraujame. Mus pakeitė tik vakare, 10 valandą“. Negalima sakyti, kad policijos darbuotojai nieko nedarė. Buvo žmonių, kurie priėmė priesaiką ir pabėgo, net iš tribūnų sako, kad tik jie gynė Lietuvą, kiti negynė.
A. Vitartui paantrino P. Sluckus: „Sausio 13-ąją dirbau su policija, deriname savo patruliavimą. Buvo mano draugas komisaras Rolandas Venckus. Jis tais laikais mokėsi Kaune milicijos mokykloje. Buvom susitikę Seime, sakė, kad Sausio 13- ąją dauguma kariūnų perėjo į Lietuvos pusę, nepasidavė sovietiniams įsakymams aukštų pareigūnų. Į Lietuvos pusę perėjo ir rusakalbių, nes milicijos mokykla buvo visasąjunginė. Negalima sakyti, visi milicijos darbuotojai buvo vienos nuomonės pasilikti sąjungos sudėtyje, daugelis perėjo į Seimo gynimo pusę“.
„Aš gyvenu priešais policija ir neteisybė, kad jie neprisidėjo ir nieko nedarė. Labai daug buvo autobusų, matėme, kaip išvažiavo žmonės į Vilnių, važiavo ir milicininkai“,- sakė bendruomenės narė G. Chodosovskaja.
Mokytojų ir mamų prisiminimai
Savo prisiminimais pasidalino ir buvusi Vaižganto gimnazijos mokytoja J. Kaučikienė: „Dirbau mokykloje ir mokytojų užduotis buvo eiti į klases bei aiškinti vaikams, kas atsitiko. Mes auklėti tarybinėje mokykloje, mokėmės tarybiniuose institutuose tarybinę istoriją. Mūsų giminių tarpe nebuvo nei tremtinių, nei į mišką išėjusių, ką mes daug galėjome paaiškinti? Buvo rimtis ir didelė atsakomybė. Aš turėjau eiti pas penktokus ir šeštokus. Pirmas klausimas buvo: „Vaikai, ką jūs matėte?“ Laikėme vaikus vieną pamoką, kadangi nežinojome, kaip elgtis, jokių nurodymų nebuvo ir po vienos pamokos išleidome vaikus prašydami, kad jie pasitarę su tėveliais parašytų rašinėlį ar nupieštų tai, ką jie matė. Žiūrėjome televiziją, kai ji užgeso, nuėjau miegoti, pasiliko sūnus ir vis prabudusi klausiau, ar ką nors rodė – nerodė nieko. Naktį paskambinau draugams, tačiau nei vienas kolega nekėlė ragelio, buvo labai neramu. Ryte apsirengę atėjome prie bažnyčios ir laukėme, kol ateis kas nors papasakoti apie įvykius Vilniuje. Vaikai gražiai nupiešė piešinius, gražiai parašė rašinius. Sausio 14 d. mane pasiliko mokyklos direktorius ir pavaduotoja sakydami, kad turime kažką daryti. Turime rašyti pasipriešinimo raštą. Rašėme į rusišką laikraštį „Komjaunimo tiesa“. Parašėme Vaižganto mokyklos bendruomenės vardu pasipriešinimo laišką. Rašėme, ką jautėme pamatę pirmąsias aukas. Vėliau susėdę prie darbo stalų, aptarėme rašinėlius, piešinius, gimė mintis, kad reikia pasakoti, kaip vaikas, kaip suaugęs žmogus pajuto tai, kas atsitiko Lietuvoje. Parašėme poetinį – muzikinį montažą, parodėme mokiniams, tėvams, buvome pakviesti sausio 13- ąją į parapijos bažnyčią. Dabar šie mokiniai suaugę žmonės, gyvena Vilniuje, vaikšto tomis gatvėmis, kur buvo susirinkusi visa Lietuva. Norisi padėkoti tiems, kurie atstovėjo, buvo ten, mes visus įvykius matėme tik per televizorių, o jūs matėte tą išsilaisvinimo dvasią. Buvo V. Landsbergio kreipimasis, kad vaikai, kurie turėtų gauti šaukimą į sovietinę armiją, neitų. Mano jaunėlis buvo ant tos ribos, kad jo nepaimtų iš namų, išvežėme į kaimo sodybą, užrakinome, laukėme, kada ateis patikrinti, nebuvo jokio tikrumo. Kai ginant Lietuvos laisvę buvo kritinis momentas, V. Landsbergis pro langą kreipėsi į minią: „Kalbėkime maldas „Tėve mūsų“, „Marija, Marija“. Tada ėjo šiurpuliai – visa minia meldėsi, giedojo, tai buvo tarsi išganymas“.
Apie baimę, kad sūnus nebūtų paimtas į sovietinę kariuomenę, papasakojo šaulė Sigita Janušauskienė: „Esu partizano dukra, priklausau Radviliškio šaulių kuopai. Tais metais mano sūnus buvo šaukiamojo amžiaus, bet buvo ligotas. Joniškyje paklausiau, ką daryti, sausio 17 d. reikėjo jam prisistatyti į Vilnių medicininiam patikrinimui. Leido man kartu su sūnumi važiuoti į Vilnių, į Šiaurės miestelį. Visą dieną netoliese stovėjo karys su automatu, lauke buvo užvesta mašina. Komisija pripažino, kad sūnus netinkamas karinei tarnybai ir liepė važiuoti tiesiai namo. Buvo labai baisu, jaunuolius tikrai norėjo išvežti“.
Bendruomenės narė Alfonsė Stripeikienė paantrino šaulei: „Teko susidurti ir man su tokia baime. Sūnus mokėsi baigiamosiose klasėse, gimnazija buvo prie pat namų, namo jį parsivesdavome. Namo rūsyje ruošėme bunkerį, kad galėtų slėptis. Sausio 13 – ąją įstrigo atminty ant armatūros strypų pamauti kariniai, komjaunimo bilietai, pasai. Apie mūsų kartą kalbama, kad mes prarastoji karta, kad mes sovietiniai. Galvoju, kas aplink Seimo rūmus buvo susirinkę – buvome jauni, negalvojome, palikau sūnų namie. Kai minia pradėjo skanduoti „Tankai“ – manėme, kad gyvi neištrūksime. Kunigas nutilo, nustojo laikyti Mišias ir įsiviešpatavo tyla. Lenkiuosi toms minioms“.
Mintys apie patriotizmą
„Smagu, kad visi įsijungėte į dalinimąsi prisiminimais – kiekvienas kažką kitą matė, įstrigo skirtingi įvykiai. Naktį iš sausio 15 į 16 d. mane ir dar vieną žmogų pakvietė į Aukščiausiąją tarybą, ilgai sėdėjome, mačiau, kad naktį per televiziją rodė baletą. Paskyrė mus surinkti dokumentus nuo virbų, davė du maišus. Rinkome dviese, rinkome tik pasus ir karinius bilietus – pagrindinius dokumentus, nes visų nebuvo įmanoma surinkti. Pradėjome po vidurnakčio, baigėme paryčiais. Net gavome mušti, nes gynėjai galvojo, kad mes provokatoriai. Vėliau mus saugojo, kol viską nurinkome. Buvo bijoma, kad priešai pasinaudos dokumentais“,- sakė A. Vitartas.
„Noriu pritarti mokytojos mintims apie patriotizmą – gimėme visi sovietiniais laikais, mūsų požiūris buvo kitoks. Iš tų pačių žmonių matome, kad atkūrėme nepriklausomą valstybę. Kai atsikūrė Lietuva 1918 metais, kas kūrė kariuomenę? Carinės Rusijos karininkai, puskarininkiai, kariai. Ir 1990 – 1991 mes tarnavome sovietinėje kariuomenėje. Kas pradėjo Lietuvos kariuomenę kurti? Turiu pažįstamų pulkininkų, kurie 1988 m. Vilniuje, Kaune konspiraciniuose butuose kūrė plakatus, įstatymus Lietuvos kariuomenės pradžiai. Kad ir buvome sovietiniai, tačiau aukojome savo gyvybes. Mums buvo nukalti antrankiai, atvežti iš Maskvos. Jeigu mes būtume susekti, nežinau, kur aš būčiau, kur būtų mano kolegos. Mano senelis buvo savanoris, dėdė vadavo Vilnių, teta mokytoja buvo ištremta į Sibirą. Taigi tokie mes buvome sovietiniai. Mes ne sovietiniai, o Lietuvos patriotai“,- sakė šaulių vadas P. Sluckus.
Šaulių ąžuoliuko išsaugojimo istorija
Popietės metu buvo prisiminta ąžuoliuko išsaugojimo istorija. Atkurtai šaulių kuopai prie Radviliškio miesto seniūnijos 1991 m. spalio 24 d. buvo pasodintas ąžuoliukas, kurį buvo norėta nupjauti, tačiau jį pavyko išsaugoti, prie jo buvo atidengta informacinė lenta.
„Dėkoju Stasiui Folertui ir kitiems šauliams, kurie prisidėjo prie šio ąžuoliuko išsaugojimo, tikrai buvo graži iniciatyva, nes valdžia buvo sugalvojusi ąžuolą nupjauti“,- sakė bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius.
Šaulys S. Folertas prisiminė šio ąžuoliuko sodinio ir išsaugojimo istoriją: „1991 m. puoselėjome tokią mintį, kad atkūrus šaulių kuopą, kurią atkurti padėjo politinis kalinys, tremtinys Komentauskas, reikia šį įvykį įamžinti. Keletas šaulių prie buvusios komendatūros, kur dabar miesto seniūniją, nutarėme pasodinti ąžuoliuką. Užaugo didelis medis, jo niekas nenulaužė, neišrovė. Kai prasidėjo kalbos, kad Radviliškio valdžia medį paruošė nupjovimui, surinkau istorinę medžiagą, ją pateikėme savivaldybei ąžuoliuką išsaugojome. Prie jo dar pastatėme atminimo lentą, kad ateinančios kartos žinotų, kokia proga medis pasodintas. Su visuomenės bei „Radviliškio krašto bendruomenės“ pagalba medį pavyko išsaugoti“. Popietės pabaigoje bendruomenės pirmininkas G. Lipnevičius padėkojo visiems dalyviams už pasidalinimą prisiminimais, išgyvenimais, potyriais.
Po popietės, vakare, šventinis renginys persikėlė prie Kultūros centro, kur buvo paminėta Lietuvai svarbi data – Laisvės gynėjų diena.
„Radviliškio krašto“ informacija
Radviliškio krašto bendruomenė
Bendruomenės popietėje – apie psichikos ligas

Paskelbta
prieš 1 m.data
2019 13 gruodžioSkelbia
Radviliškio Kraštas
Gruodžio 9 d. „Radviliškio krašto bendruomenės“ namuose vykusioje „Kavos popietėje“, bendruomenės pirmininko ir Tarybos nario Gedimino Lipnevičiaus kvietimu, lankėsi Radviliškio sveikatos psichikos centro darbuotojas bei žurnalistas Vytautas Mikalauskis. Popietę vedė bendruomenės senjorų vadovė Rimantė Radavičienė. Pokalbio tema – psichinė sveikata.
Ligos – ne ligos
Popietės pradžioje V. Mikalauskis papasakojo apie psichiatrijos vystymąsi, apibūdino kai kurių psichikos ligų simptomus.
„Jau dvidešimt metų dirbu Sveikatos psichikos centre. Kalbant apie tolimesnius laikus, vieną kitą ramesnį psichikos ligonį priglausdavo špitolėse, vienuolynuose, agresyvesnius laikydavo prirakintus tvartuose. Šiuo metu psichikos ligoniai psichikos sveikatos pagalbą gali gauti nemokamai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu Kaune iš psichikos sveikatos ligoninių buvo pašalinti žydai, ligonių maitinimas buvo klaikus, vaistų kaip ir nebuvo – sukeldavo insulino komą, suleisdavo šiltinės bakterijų. Toks gydymas kai kuriems ligoniams padėdavo – palengvindavo ligos simptomus.
Radikalesnis gydymo būdas – lobotomija. Operacijos metu pažeidžiama skiltinė smegenų dalis ir ligonis problemų nebekelia. Kartais lobotomija dar taikoma. Tarybiniu laikotarpiu psichikos ligonių buvo daug, žmones patalpindavo į psichiatrijos įstaigas. Atsirado daugiau ligoninių, į kurias talpindavo šimtais, tūkstančių ligonių, dažnai be galimybės iš ten išeiti“,- pasakojo V. Mikalauskis.
Pasak popietės svečio, psichikos ligoniai visuomenei saugumo neprideda, ypač, jeigu patys nelinkę gydytis. Lietuvoje klestėjo vadinamoji „Maskvos mokykla“ – psichikos ligoniui suleisdavo vaistų ir jis tapdavo „gėlyte“, ligoniai būdavo gydomi antidepresantais. Kartasi ligoniai ir mirdavo tokiose gydymo įstaigose. Tarybiniais metais Leningrado psichiatrinėse ligoninėse buvo taikoma psichoterapija, buvo laisvesnis rėžimas, nuo 1970 metų pas ligonius įleidžiami artimieji, buvo leidžiama turėti asmeninių daiktų. Leningrado ligoninės atsisakė tramdomų marškinių. Beje, neramūs psichikos ligoniai fiksuojami ir šiandien, kol pradeda veikti vaistai.
„Ne paslaptis, kad psichiatrija buvo naudojama ne tik geriem tikslams – „netinkami“ asmenys būdavo uždaromi į psichiatrijos ligonines, pripumpuojami vaistų. Prasidėjus Atgimimui, psichiatrija buvo orientuota į vakarus, rėžimas tapo laisvesnis. Be teismo leidimo psichikos sveikatos ligoninėje negalima laikyti žmogaus ilgiau nei dvi dienas. Įkurti dienos stacionarai, kur ligonis turi užimtumą, maitinamas, gauna vaistų. Šiaulių, Kauno, Vilniaus psichosocialinės reabilitacijos skyriai padeda atstatyti prarastus įgūdžius. Psichiatrija keičiasi į gerąją pusę. Be abejo, pasitaiko recidyvų, nesusipratimų. Štai žmogus Psichikos sveikatos centre pamatė savo kaimynę ir šaukia: „Kaimynka pas durnių daktarą!“ Po tokio „pastebėjimo“ turbūt visas kaimas žinojo, kur moteris lankėsi. Radviliškyje, Panevėžyje Psichikos centro darbuotojus vadina „psichais“,- pasakojo popietės svečias.
Apie psichikos ligos
Bendruomenės „Kavos popietės“ dalyviai taip pat sužinojo, kokios yra psichikos ligos, kokie jų požymiai.
„Niekas nežino, iš kur psichikos ligos atsiranda. Tai, galima sakyti, ligos – ne ligos. Jos panašios į vėžį – žinomos priežastys, sukeliančios šią ligą, tačiau nuo jos nėra sukurta vaistų. Skirtumas tik tas, kad nuo psichikos ligų dar niekas nemirė. Viena iš psichikos ligų – šizofrenija. Jos priežastis gali būti genetika, dažniausiai susergama nuo 15 iki 39 metų. Per 20 metų rajone šizofrenija sirgo tik du nepilnamečiai. Tokiems ligoniams pasireiškia psichozė, nerealios mintys, mąstymo sutrikimai. Jie nesirūpina savimi, atsiranda keistų baimių – pavyzdžiui, sutemus neina į lauką, nes bijo „organų medžiotojų“. Šizofrenikai emociškai šalti, jiems gali pasireikšti paranoja – atrodo, kad juos persekioja automobiliais, stebi kameromis. Jeigu žmogus, sergantis šizofrenija, elgiasi keistokai, reikia vengti konfliktų. Tokie žmonės nemėgsta prisilietimų, nesupranta humoro. Tačiau, jeigu šizofrenikas gydosi, jis gali dirbti – 10 procentų šizofrenikų dirbantys“,- pasakojo V. Mikalauskis.
Svečias papasakojo apie Alzheimerio ligą. Su tokiais ligoniais problemiška bendrauti, nes irsta smegenys ir žmogus nesupranta žodžių turinio, nesusivokia aplinkoje, gali padegti savo būstą.
Sergant senatvine demencija, užsikiša kraujagyslės, organizmas nebegamina pakankamai reikiamų medžiagų. Ligoniai nepažįsta artimųjų – tokių ligonių rajone apie 150.
Depresija žmogus suserga dėl patirtų išgyvenimų, įkyrių minčių. Kai kada tokie ligoniai piktnaudžiauja liga: „Esu ligonis, prašau manimi rūpintis“.
Bendravimas su ligoniais
Pokalbio metu buvo aptartas ir bendravimas su psichikos ligoniais bei su senais žmonėmis.
Pasak V. Mikalauskio, žmogus senatvėje traukiasi į embriono pozą. Seni žmonės nebegali kontroliuoti emocijų, artimuosius gali apšaukti, apvaginti, taigi reikia turėti daug kantrybės.
„Yra terminas „involiucija“, kai žmogus „vystosi atgal“. Tokiems žmonėms sustiprėja savisaugos instinktas, domisi tik sveikatos laidomis, su niekuo nenori bendrauti. Daugelis medikų, dirbančių slaugos skyriuose, pastebi, kad prieš mirtį žmogui tarsi uždedama „mirties kaukė“ – tai sunkiai paaiškinamas reiškinys. Artimiesiems reikėtų atsiminti, kad mirštančiojo paskutiniai atsijungia klausos organai – jis girdi, ką prie jo lovos kalba artimieji.
Bendraujant su proto negalią turinčiais asmenimis, reikia nusileisti iki jų lygio, kad būtumėte suprastas. Toks ligonis po dviejų valandų pamirš, ką jam pasakėte – jiems būdingas užmaršumas.
Reikėtų vengti bendrauti su agresyviais proto negalią turinčiais ligoniais“,- patarė svečias.
Susitikimo dalyvių klausimai
Po svečio paskaitos, bendruomenės nariai jam uždavė nemažai klausimų.
„Žmogus serga šizofrenija jau 30 metų, neina pas gydytoją, nevartoja vaistų. Niekada nenori klausyti, ką jam sakai, turi tik jo klausyti, neprieštarauti. Gyvena vienas ir su savimi. Kai ligoniui pablogėjo sveikata, greitoji nieko nedarė, nevežė į ligoninę, nes žmogus neagresyvus. Ar gali greitosios pagalbos darbuotojai taip elgtis, palikti ligonį namuose?“
„Jeigu žmogus nekelia realios grėsmės, jo neizoliuoja. Reikalingas teismo leidimas, kad ligonis būtų priverstinai gydomas“,- atsakė svečias.
„Dėl kokių priežasčių susergama depresija? Štai studentas meta mokslą, niekuo nebesidomi – diagnozuojama depresija. Ar be gydytojo pagalbos galima pasveikti nuo depresijos?“- klausė popietės vedėja R. Radavičienė.
„Galima susirgimo priežastis – jaunuolis stengiasi mokytis iš paskutiniųjų, nori gerų rezultatų, nes tėvai spaudžia. Įstojo į specialybę, kuri ne jo nosiai, mokydamasis kankinasi. Jaunuolį nuo tokio gyvenimo gali ištikti infarktas, jis bus nelaimingas visą gyvenimą. Žmonės skirstomi į kelias grupes. Yra nugalėtojai – jie lyderiai klasėse, renkasi gyvenime, ką nori. Nenugalėtojai – masė, vedama lyderių, ir pralaimėtojai – jie niekada neišbris iš depresijos. Veikiami tėvų, aplinkybių, genetikos susikuriame savo gyvenimo scenarijų. Kai kurie žmonės gali duobėje būti visą gyvenimą. Kai kas išeina iš depresinės būsenos, liga neatsinaujina. Tačiau dauguma žmonių be gydytojų neišsikapsto, netinka antidepresantai. Tokiais atvejais padeda psichologai – tereikia išgirsti reikiamą, paveikų žodį ir žmogus padaro sprendimą“.
Pasak V. Mikalauskio, vyresnio amžiaus žmones ištinka organinė depresija. Tokiu atveju kažkiek padeda vaistai, psichoterapija, veikla, patariama rašyti dienoraštį. Visiškai jos išvengti neįmanoma, žmogus tampa jautresnis.
Bendruomenės pirmininkas Gediminas Lipnevičius svečio pasiteiravo, kaip karo, pokario metais buvo elgiamasi su psichinę negalią turinčiais žmonėmis.
„Buvo vokiečių seselės, kurios už papildomą atlygį tokiems ligoniams suleisdavo reikiamą dozę vaistų. Tą patį darė ir rusai savo belaisvių stovyklose, atlikdavo net eksperimentus su žmonėmis, tačiau apie tai mažai rašoma“,- atsakė popietės svečias.
„Kiek padeda tiesos sakymas sergančiam depresija?“,- pasiteiravo G. Lipnevičius.
Tokiems ligoniams nepadeda, jeigu dar turi neįgalumo grupę, jiems dažnai kinta nuotaika. Beje, Baltarusijoje depresija nelaikoma liga, neduodamas ligonlapis. Tokie ligoniai siunčiami dirbti į gamyklas, fermas – taikoma darbo terapija.
Popietės dalyvių nuomone, psichikos ligos prasideda nuo mažumės – ką vaikas namuose mato, girdi.
„Jeigu žmogui atrodo, kad jis tiek daug daro kitiems paslaugų, bet jam atrodo, kad su juo nedraugauja, nesiseka – tai depresijos ištakos. Reikėtų atsiminti, kad nereikia laukti dėkingumo iš žmonių – žmonės linkę elgtis priešingai. Nereikia stengtis dėl kitų, kol niekas neprašo“,- sakė V. Mikalauskis.
„Kodėl žmonės įsitraukia į religines sektas?“- klausė popietės dalyviai.
Pasak svečio, jeigu žmogus namuose negauna dėmesio ir šilumos, jis eina į sektą, kur jaučiasi reikalingu.
„Ar žiniasklaida, televizija neturi neigiamos įtakos, ypatingai jaunimui? Šiandien nusikeikti eteryje nieko nebereiškia. Žiūrėdamas spektaklį, kuriame liejasi keiksmažodžiai, jaunimas juokiasi, ploja“,- domėjosi bendruomenės nariai.
„Jeigu jaunimas ploja, vadinasi, jauniems žmonėms tokie spektakliai reikalingi“,- sakė Psichikos sveikatos centro darbuotojas.
„Mes visi gyvenime norime matyti ir girdėti tik gražius dalykus, tačiau daugelis žiūrime „TV pagalbą“. Gyvenimas įvairiapusis, susideda ne tik iš gražių dalykų. Reikia džiaugtis bendravimu, kiekviena diena – tai duoda gerų rezultatų. Kryžiažodžiai, šachmatai, fizinė ir protinė veikla pailgina gyvenimą“,- „Kavos popietę“ apie psichikos susirgimus apibendrino pirmininkas G. Lipnevičius. „Kavos popietės“ dalyviai gausiais aplodismentais padėkojo V. Mikalauskiui už įdomų pasakojimą bei suteiktas žinias.
Bendruomenės „Kavos popietes“ organizuoja pirmininkas G. Lipnevičius, jam padėjo bendruomenės nariai: R. Radavičienė, O. Kazlovskaja, T. Kojelienė, A. Litinskas.
„Radviliškio krašto“ informacija

Radviliškio jaunųjų atlikėjų sėkmė Tarptautiniame – nuotoliniame konkurse „Kalėdinės žvaigždės“

Radviliškyje pareigūnai sulaikė gerokai išgėrusį VW Passat vairuotoją

Pakiršinio kaime sumušta girta sugyventinė

Gyventojai skundžiasi Koks kipšas naktimis kaitina radiatorius?

Radviliškio rajono atliekų surinkimo grafikas

Valdančiųjų spjūvis Radviliškio smulkiam ir vidutiniam verslui

Radviliškio rajone namuose rasti mirę vyras ir moteris

Po to, kai rašėme Kaimynai – šoke

Savivaldybės butų pirkimo „viražai“

Ieškoma dingusi mergaitė
Skaitomiausi
-
Aktualijosprieš 9 mėn.
Rankų dezinfekcijos skysčiai gali sukelti vėžį, širdies ligas ir nevaisingumą
-
Aktualijosprieš 7 mėn.
Radviliškyje greitai atsidarys gyventojų laukiamas LIDL prekybos centras
-
Aktualijosprieš 11 mėn.
Radviliškyje dingo į mokyklą išėjusi mergaitė
-
Aktualijosprieš 7 mėn.
Radviliškyje namo laiptinėje kilpavirvėje rastas vyro kūnas
-
Aktualijosprieš 11 mėn.
Radviliškyje rastas lobis!
-
Aktualijosprieš 8 mėn.
Buvę auklėtiniai treneriui F. Vladimirovui įteikė išskirtinę dovaną
-
Aktualijosprieš 10 mėn.
Ir gamta mus baudžia
-
Aktualijosprieš 9 mėn.
Radviliškio ligoninėje „puota maro metu“ ?