Radviliškio rajono savivaldybės taryboje – nerimą kelianti politinės moralės krizė. Paskutiniais mėnesiais viena po kitos skleidžiamos žinios apie politikų „perbėgimus“ iš vienos frakcijos į kitą primena politinio pasitikėjimo griūtį. Tarybos nariai, kuriuos rinkėjai įgaliojo atstovauti tam tikrų partijų vertybėms, staiga keičia savo frakcijas, partijų nario statusus, o neretai ir pačias politines pažiūras. Rinkėjų valia – nustumta į šoną?
Vytautas Simelis: nuo „žaliojo” į „Vardan Lietuvos” frakciją
Buvęs rajono meras ir buvęs socialdemokratas Vytautas Simelis, į rinkimus ėjęs su Lietuvos žaliųjų partija, šiuo metu jau – Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakcijos Radviliškio rajono savivaldybėje narys. Apie šį žingsnį jis viešai pranešė paskutinio Tarybos posėdžio metu, bet savo sprendimo nepaaiškino nei savo kolegoms, nei savo rinkėjams, nei žiniasklaidai. „Radviliškio krašto“ redakciją politikui pateikė klausimus apie partinę priklausomybę, frakcijų skirtumus bei vertybinius pasirinkimus. Pasak V. Simelio, Darbo partijos ir „žaliųjų“ partijos frakcijos taryboje neliko, nes Darbo partijos nariai perėjo į Socialdemokratų frakciją, todėl jis pasirinko Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ frakciją. Taip pat patvirtino, kad nėra nei socdemas, nebėra nei žaliasis, o dabar besantis nepartinis. Tik kyla klausimas, kodėl perbėgo į „Vardan Lietuvos“ frakciją, o neprisijungė prie esančios „Nepartinių“ frakcijos Taryboje? Beje, Taryboje manoma, kad šis politikierius į naujus rinkimus žygiuos vėl su nauja partija, šį kartą su „skvernelistais“, bet laikas parodys, kaip bus.
Lieka klausimas, ar dar yra toks dalykas kaip politinė atsakomybė? Rinkėjai V. Simelį rinko kaip „žaliųjų” pažiūrų atstovą , aplinkosauginių vertybių, decentralizuotos valdžios ir pilietinio aktyvumo šalininką. Dabar – jis jungiasi prie partijos frakcijos, save pristatančios kaip „valstybininkų“ judėjimą, neretai pasižyminčios centralizacijos, kontrolės ir labiau konservatyvaus požiūrio į politiką pažiūromis ir šiuo metu Seime garsėjančia kaip įvairių mokesčių didinimo šalininke, nes „skvernelistų” ( „Vardan Lietuvos”), „aušriečių” ir socialdemokratų koalicija šiuo metu svarsto, kokius mokesčius dar užkrovus Lietuvos gyventojams.
Šis vertybinis šuolis galimai rodo vieną: partijos tampa tik priemone patekti bei išsilaikyti valdžios ar įtakos struktūrose.
Zita Žvikienė: ištikimybė ideologijai tik iki pareigų – eurų pasiūlymo?
Ne mažiau dėmesio sulaukė Zitos Žvikienės sprendimas palikti Darbo partiją ir pereiti į Radviliškio rajono savivaldybės socialdemokratų frakciją. Ilgus metus buvusi ištikima „darbietė“, netgi viena aktyviausių partijos narių rajone, dabar Z. Žvikienė ne tik pakeitė frakciją, bet ir tapo Seimo nario socialdemokrato Sauliaus Luščiko padėjėja, kuris pagarsėjo kai Radviliškio Teismo rūmai patvirtino jo daugiau nei dešimties tūkstančių eurų nepagrįstą pasisavinimą iš Radviliškio rajono savivaldybės biudžeto, čekiukų byloje. Beje, politikė vietos Taryboje palikti neketina.
Po Z. Žvikienės perėjimo dirbti S. Luščikui, žiniasklaidoje nuskambėjo jos pareiškimas, kad Darbo partijoje jai nepriimtinas partijos siekis prijungti prie kitos politinės jėgos. Tačiau nei neaiški ideologinė skirtis tarp Darbo partijos ir socialdemokratų, nei faktas, kad frakcijų politika skiriasi kardinaliai, Z. Žvikienei, regis, nekliudė pačiai prisijungti prie socialdemokratų ir dirbti vieno iš jų padėjėja Seime. Taigi partijai ir asmeniškai sau Z. Žvikienė, matyt, taiko dvigubus standartus.
Iš karto kyla klausimas: ar jos perėjimas iš tiesų buvo vertybinis, ar visgi susijęs su asmeniniu politiniu išgyvenimu, kai Darbo partija rajone prarado pozicijas? Žvikienė prisijungė prie politinės jėgos, kuri šiuo metu turi daugiau svertų ir įtakos, o dar ir įsidarbino jos atstovo biure. Tai leidžia daryti išvadą, kad asmeniniai interesai galėjo nugalėti partinę ištikimybę. O gal nugalėjo eurai, ateinantys į politikės kišenę už padėjėjos darbą?
Tylos sąmokslas: kai politikai vengia atsakomybės
Z. Žvikienė redakcijai neatsakė į pateiktus klausimus apie frakcijų keitimą ir tai, kokiai politinei partijai visgi priklauso. Tarybos narė nesiteikė atsakyti ir į tai, ar savo perėjimu į kitą frakciją nelaiko anksčiau deklaruotų politinių vertybių išdavimu. Toks politikų elgesys – jau nebe pavienis atvejis, o nerimą kelianti tendencija. Kai politikai vengia viešai paaiškinti savo rinkėjams, kodėl keičia politines jėgas, kurioms jie buvo įsipareigoję, prarandama pati demokratijos esmė – atskaitomybė.
Ar visuomenė turi teisę žinoti, kodėl jos išrinkti atstovai pakeitė kryptį? Ar jų rinkiminiai pažadai dar turi kokią nors reikšmę, jei jie gali būti atšaukti vos pasikeitus valdžios balansui ar gavus asmeninį pasiūlymą?
Perbėgėlių vis daugėja
Neseniai buvome viešinę ir „darbiečio” Jurgio Baublio bei „Regionų” partijai atstovavusio Vidmanto Bernoto perbėgimus į socialdemokratų frakciją. Kodėl ar už ką jie perbėgo pas oponentus, lieka klausimas.
Rinkėjų išdavystė – be pasekmių?
Šie politiniai perbėgimai kelia ir platesnį klausimą – ką daryti, kai rinkėjai jaučiasi apgauti? Tarybos nariai, išrinkti pagal vienos partijos sąrašą ar pozicijas, jau kitą dieną gali pereiti į kitą frakciją – be atsakomybės, be rinkimų, be naujo mandato.
Siūlymai įvesti teisinius ar bent etinius apribojimus tokiems „politinio turizmo“ atvejams sklando jau seniai. Tačiau jų vis dar nėra. Tai leidžia tokiems kaip V. Simelis ar Z. Žvikienė jaustis saugiai – jie išrinkti, jie gauna atlyginimą, jie turi įtaką – o kam rūpi rinkėjo pasitikėjimas?
Emilija Laukagalytė
