Brandžioje vaikystėje labai mėgdavau senus draudžiamus „anų laikų“ laikraščius skaityti. Tokios vadinamos geltonosios spaudos turėdavo mūsų kaimo laiškanešys pavarde Lingelė, šiaip jo pavardė buvo Lingys, bet dėl mažo ūgio, kaimas savo laiškanešį Lingele vadindavo. Jis laikraščius, jei nebūdavo laiškų, po kaimą išnešiodavo pirmadieniais, trečiadieniais bei šeštadieniais, pagal tai sodiečiai ir savaitės dienas atpažindavo: jei tas Lingelė ateidavo negirtas, vadinasi šiandien yra lingiadienis – pirmadienis, trečiadieniais jis ateidavo mažai girtas, kaip pats sakydavosi, tik ant šilumos paėmęs, todėl trečiadienius sodiečiai šiltadieniais vadindavo, o šeštadieniais mūsų paštininkas tik pavakariais pasirodydavo, ir tai ne visada, mat šeštadieniais žmogutis vienoje troboje rasdavo gimtadienį švenčiančius, kitoje – be jokios progos geriančius, trečioje už atneštą laišką norėdami pasigerinti laiškininkui kaip šimtagramiuko nepasiūlyti? O iki ketvirtos trobos eidamas žmogelis, žiūrėk, dažnai kur pakrūmėje „pailsėti“ priguldavo. Todėl šeštadienius žmonės krūmadieniais vadindavo, ir iš anksto žinodami po kokiu krūmu paprastai Lingelė prigulė, žmonės patys ten nueidavo užsiprenumeruotos spaudos pasiimti.
Žmonės ant Lingelės nepykdavo, jo niekam neskundė, o ir laiškanešys juk žmonėms buvo labai nuolankus: „lingiadieniais“, tai yra pirmadieniais, negirtas būdamas atėjęs ilgai atsiprašinėdavo vis savaip pašmaikštaudamas. Paprastai atsisėdęs ant pamato, kokią nors dainušką ar tiesiog blevyzgą užtraukdavo, kaip antai: „Aisio pas zakristijoną, kad pripirštų Dargių Joną, šis vieną akį teturi, ir ta pačia kreivai žiūri“. Tokių „litanijų“ jis žinojo šimtais, ir kiekvieną „lingiadienį“ užtraukdavo vis kitokią, tik aš tą vienintelę kažkiek įsiminiau, mat mane labiausiai domino Lingelės pasakojimai apie visokius „anų laikų“ plėšikus. Šių irgi begales žinojo, bet apie Raudonkrūtinį dažniausiai pasakodavo. Matydamas, kad aš mėgstu tokius „nerimtus“ dalykus, jis man, kaimo snargliui, ne kartą buvo atnešęs tos „geltonosios“ spaudos, kuri savaime pati nebuvo geltona, o tik nuo laiko gal kiek pageltusiais lapais, bet aprašydavo tokius visokius, neva, geltonus – gatvės nutikimus. Tų laikraščių pavadinimų irgi nebeprisimenu, nes dažnai tai būdavo tik kokio nors seno laikmačio skautė, su gabalėliu išlikusio spausdinto pasakojimo apie tą Raudonkrūtinį, ar kitą kokį plėšiką.
Aš tuos pasakojimus mielai nusirašydavau į mokyklinį sąsiuvinį, nes man tai būdavo tarsi „nurašymas nuo knygų“, ką ir mokytoja kiekvienam mokiniui liepdavo per vasaros atostogas daryti. Vieną toki iki šių dienų išlikusį pelių apgraužtą sąsiuvinį, neseniai užtikau namo palėpėje. Štai kas buvo mano jame užrašyta užrašyta: Raudonkrūtinis, kurio tikroji pavardė Vaitkus, 1852 metais gimė Tauragėje, yra pusiau legendinis žemaičių plėšikas, veikęs Žemaitijoje ir Prūsijoje. Tą plėšiką Raudonkrūtiniu žmonės praminė todėl, kad šis, kaip vienur rašoma, nešiodavo raudonus marškinius, kitur teigiama, kad tokia pravardė kilo nuo nešiotos raudonos liemenės, o gal raudono megztinio. Toliau pelės ar žiurkės tą sąsiuvinį sukramtė nebeįskaitomai, bet išliko kažkurių tai metų jau tarybiniais laikais leisto žurnalo „Mokslas ir gyvenimas“ pelių nepaliestas lapas, kuriame parašyta straipsnio antraštė: „Raudonkrūtinis apmovė bajorus“, kaip tai jis tai padarė, tame lape parašymo irgi nebeišlikę, tik liko parašyta, kad „dar baudžiavos laikais Žemaitijoje Raudonkrūtinis su savo vyrų būriu, kaip ir Blinda, kovojo prieš dvarininkus, plėšė ir baudė juos ir gynė…“ O ką gynė jau irgi nebeišlikę parašyta, bet juk aišku ir taip ką tarybinė spauda apie tai galėjo rašyti – gynė vargšus! Ten pat dar rašoma, kad duomenys apie Raudonkrūtinio veiklą yra prieštaringi, datos nesutampa, spėjama, kad prisidengę ta pačia pravarde, galėjo plėšikauti paskiri asmenys, tačiau žmonių atmintyje pasakojimai išlikę.
Yra išlikusi ir poeto Butkų Juzės apie tą personažą parašyta pjese, ten ir kitur jau minima, kad tas plėšikas gimė baudžiauninkų šeimoje, Žemaitijoje ėjo baudžiavą, dvarininko ne kartą buvo mušamas, neiškentęs prievartos pabėgo į Prūsiją, iš čia grįžo atgal į Žemaitiją ir buvusį poną apiplėšė. Sudarė būrį net iš keturių šimtų vyrų, kurie plėšdavo dvarus, vėliau juos net padegdavo, dvarininkų nežudydavo, tik mušdavo, primindamas, kad ir ponų plaktiems baudžiauninkams skaudėdavę. Dėl savo veiklos vertintinas kaip pirmasis „svieto lygintojas“ – Tado Blindo spirmtakas.
Duomenys apie veiklą Prūsijoje prieštaringi, amžininkai tuometinėje spaudoje teigia, kad čia taip pat plėšęs dvarus, jo vadovaujamas didelis vyrų būrys veikęs pasienio su Rusija srityse, dažnai pereidavęs iš vienos valstybės į kitą. Vėlesniuose žmonių atsiminimuose teigiama, kad neplėšęs, tik slapstęsis nuo caro žandarų. Vis dėlto Prūsijos karalystės valdžia buvo sudariusi kareivių būrį, kuris turėjo sugauti Raudonkrūtinį, buvo pažadėta premija už sugavimą. Susirgęs vėl pasislėpė Prūsijoje, kur buvo sugautas ir išduotas Rusijai, kitur teigiama, kad sugautas Rusijoje, bausmė buvusi 9000 smūgių lazda, įvykdyta Tauragėje 1852 metų gruodžio 22 dieną, nuo ko ir mirė.
Rimantas Petrikas
