1776 m. iš Pietų Prancūzijos uosto Tulono išplaukė fregata „Atalante“, kuri pasuko į Turkijos valdomą Graikiją. Laivu į ilgą ir pavojingą kelionę leidosi ką tik kolegiją baigęs, senovės Graikijos kultūra nepaprastai susižavėjęs, įvairiais talentais apdovanotas ambicingas 24 metų jaunuolis, kilęs iš senos, nuo X a. žinomos grafų Šuazelių giminės, Gufje šakos. Jį lydėjo pakviesti dailininkai ir architektai. Tai buvo Augustas Šuazelis, pilnas vardas – Marie-Gabriel-Florent-Auguste Comte de Choiseul-Gouffier (1752–1817).
Kas galėjo pagalvoti, kad jis taps mokslo ir politikos įžymybe, vėliau – migrantu, ir kažkur ten, Šiaurės Europoje, beveik niekam nežinomoje Lietuvoje, Žemaičių žemėje, iš Rusijos caro gaus dvarą? O jo palikuonys net 140 metų valdys Platelius – dvaras taps vietos ekonomikos ir aukštosios kultūros centru.
Po metus trukusios kelionės ir antikinės Graikijos paveldo tyrinėjimų Egėjo jūroje A. Šuazelis grįžo namo ir išleido didžiulio mokslo darbo „Voyage pittoresque de la Grèce“ pirmąjį tomą. Tai buvo graviūromis iliustruotas pasakojimas apie aplankytus istorijos objektus ir jų tyrimus. Grafas iškart išgarsėjo, buvo pripažintas žymiu mokslininku: iš pradžių išrinktas Įrašų ir grožinės literatūros akademijos (Académie des inscriptions et belles-lettres), o 1784 m. – Prancūzijos mokslų akademijos nariu.
Kaip Graikijos žinovas, turėjęs reikalų su turkais, jis buvo paskirtas ambasadoriumi Turkijoje karaliaus Liudviko XVI valdymo laikotarpiu. Įsikūręs Stambule, buvusiame graikų dominuojamame Konstantinopolyje, diplomatas A. Šuazelis su specialistų grupe kelis metus tyrinėjo senovės Graikijos, ypač Jonijos srities, kultūros paveldą – piešė istorijos objektus, rinko legendas, tyrė gyvenimo būdą.
1789 m. Prancūzijoje kilusi revoliucija aristokrato gyvenimą pakeitė iš esmės. Naujoji, Respublikos valdžia jį atšaukė iš pareigų Turkijoje ir paskyrė ambasadoriumi Britanijoje. Tačiau bijodamas dėl savo gyvybės A. Šuazelis atsisakė paskyrimo ir dėl to neteko visų turtų tėvynėje. Po metų trukusios apgulties ambasadoje jis užmezgė ryšius su rusais. Tuo metu Rusiją valdė vokiečių kilmės imperatorė Jekaterina II, labai vertinusi prancūzų kultūrą.
A. Šuazelis atvyko į Peterburgą ir buvo paskirtas Dailės akademijos ir Viešosios bibliotekos direktoriumi. Vėliau jam suteiktas pulkininko laipsnis ir teisė įgyti nuosavybę. Po Jekaterinos mirties caras Pavelas I padovanojo Platelių dvarą su daugiau kaip 1000 valstiečių ir dideliais žemės bei miškų plotais aplink Platelių ežerą.
Mėgęs prabangų gyvenimą ir neturėjęs supratimo apie ūkininkavimą, naujasis dvarininkas dvarą nugyveno – išnuomojo už skolas. 1802 m. jis grįžo į Prancūziją, buvo paskirtas ministru ir peru, apdovanotas Garbės legiono ordinu.
Dvarą atgavo sūnus iš pirmosios santuokos Oktavijus (antrą kartą A. Šuazelis vedė 1816 m., būdamas 64-erių, likus dvejiems metams iki mirties). Valdant anūkui Aleksandrui Šuazeliui (jo krikštatėvis buvo pats Rusijos imperatorius Aleksandras I), Platelių dvaras suklestėjo – valstiečių gyvenimas žymiai pagerėjo.
Oktavijus buvo vedęs Rokiškio dvaro savininko I. Tyzenhauzo dukterį Sofiją, kuri tapo pirmąja istorinės Lietuvos rašytoja, buvo susitikusi su Napoleonu Lietuvoje. Beje, ji pirmoji susidomėjo Barboros Radvilaitės istorija ir parašė apie ją knygą. Kai Sofija mirė Prancūzijoje, Platelių moterys verkė, sakydamos, kad ji buvo „mūsų motina“.
Grafai – dvaro savininkai – buvo teisingi, su pavaldiniais elgėsi padoriai. Organizuodavo Joninių šventę Platelių ežero Pilies saloje. Vidurnaktį miške po paparčiu padėdavo rankinį laikrodį ir uždegdavo žiburėlį – radusiam „paparčio žiedą“ laikrodis atitekdavo. Linksmos būdavo ir Derliaus šventės rudenį: grodavo muzika, jaunimas šokdavo, vykdavo sportinės rungtys su vertingais prizais (pvz., sugauti už uodegos ir išlaikyti stambų paršą, kuris ir tapdavo prizu), o pabaigoje laukdavo gausios vaišės.
Paskutinis dvaro savininkas Liudvikas Šuazelis laikomas turtingiausiu Lietuvos dvarininku – turėjo apie 4000 ha žemės ir miškų. Mat žemės reformos metu iš Šuazelių, kaip Prancūzijos piliečių, žemių neapkarpė. Tačiau nesklandumų visgi būta – Šuazeliai bylinėjosi su valstybe dėl miškų, pasamdė garsų advokatą iš Šiaulių, Kazimierą Venclauskį. Laimėję bylą, advokatui dosniai atsilygino – K. Venclauskis pasistatė gražų namą, kuris dabar gerai žinomas – tai Šiaulių „Aušros“ muziejaus Venclauskių namai.
Bolševikinė valdžia 1940 m. dvarą konfiskavo, o buvęs savininkas, tik su portfeliu rankoje, 1944 m. paliko Tėvynę ir pasitraukė į Šveicariją.
Jonas Sireika
autoriaus nuotraukos
