Blankiais žiemos priešaušriais sustingę sniegai kiekvieną medį paversdavo pasakišku grožiu. O kasdienybės rūpesčiai slėgė krūtinę kaip užgriuvęs rąstas. Atsisėdęs prie stalo valandėlę klausiausi dvesiančios musės mieguisto zyzimo; ji pamažu kopia šlapiu stiklu ir kartu su vandens lašeliu vėl nusirita ant palangės. „Ar ir manęs panašus likimas laukia?“ – pagalvoju tada. Keistas jausmas siūbtelėjo per visą kūną. „Kū nori, tū daryk, tik į kulkozą nevaryk“, – eidamas į brigadą, savyje niūniuoju vakar brigadoje vyrų dainuotą dainą. Lietaus šalti lašai skalauja veidą, sunkiasi į ant pečių užmestą skystą švarkelį, papilkėjusiu dangumi gumuliais verčiasi dideli debesys, be atodairos leisdamiesi žemyn lietaus lašais. Rytuose pasirodo palšvai nudažyto ryto pašvaistė, stiprėjantis vėjas kerta įstrižai. Kodėl aš čia, gal todėl, kad nenumaldomai mane traukia žydinčių pievų kvapni šiluma, žiedais apsunkęs savomis rankomis sodintas sodas tėviškėje, besileidžiančios saulės spindulių palaima. O kokia palaima užklumpa sielą, kai nuo paežerės ar rasotų pievų atskrenda varlių aistringas kvaksėjimas! Tai kelia norą eiti ir eiti kažkur ten į tuos neužmatomus tolius, siekti nepasiekiamo, būti matomiausiu. Kariuomenėje gautame laiške pirmininkas rašė, kad Eivydų kaime tarp Tamošausko ir Astreikio sodybų numatyta 10 ha kolūkio sodui. Grįžus paaiškėjo, kad „aukštesniuose sluoksniuose“ įvyko tam tikri pasikeitimai: kiekviename ūkyje sodų nebebus, mat prasidėjo koncentracija ir specializacija: vieni augins cukrinius, kiti – linus, bus kažkur ir sodai, bet dideli. Valužio ūkiui reikalingas laukininkystės agronomas, tai sužinojęs bandžiau pirmininkui paaiškinti, kad kariuomenėje agronomijos niekas nemokina, pirmininkas atsakė: „Pats žinau“, dar bandžiau pasakoti kaip kariuomenėje išmokau parodyti kareivišką išradingumą, galiu bet ką iš bet kur nukniaukti, dar aukšti karininkai sakydavo, jei nemoki – išmokysime, bet nespėjus visko iškloti, Valužis nutraukė: „Kad dabar ir pas mus nieko nereikia mokėti, nes rajonas viską pasakys: ir kada sėti, ir kada pjauti, tau beliks tik viską tai vykdyti, o kol galutinai paaiškės kas bus su tais sodais, teks padirbėti laukininkystės brigadoje“. O su tais sodais, anot pirmininko, juk vienas „klapatas“, nes prireiktų visokių specialių purkštuvų, sandėlių obuoliams, o ar iš to išeitų koks pelnas, dar neaišku.
Taip iš armijos parsivežtais pinigais Alsėdžių parduotuvėje nusipirkau naują „tėlegreiką“, kad toje brigadoje nesušalčiau, o batai pradžioje tiks ir kareiviški. Ir štai aš jau kelintas mėnuo rytais skuodžiu į brigadą „nariadus“ skirstyti: kam arklių mėšlą vežti, kam sandėlyje sėklą valyti, kam miške žaiginiams „matarijolą“ gaminti – tokias ilgas kartis kirsti. Kaime dar tylu, tarsi visi būtų kaitrios vasaros pokaičio sumigę, net šunys dar neloja. Dar ir gėlių darželiuose negreit nuo kaitrų alps gėlės, negreit ir šimtai bičių šmirinės soduose ieškodamos nektaro. Iš nuošalės žiūrint, sustingęs, iš metų į metus neskubus tas kaimo gyvenimas. Kaip ant sienos kabantis Skausmingosios Dievo Motinos paveikslas, pervertas septyniais durklais. Arba kaip jau sugedęs, svarsčiais varomas sieninis laikrodis, kažkada tiksliai skaičiavęs minutes bei valandas. Bet tikrumoje kaimo žmogui ir žiemomis apstu darbų bei rūpesčių. „Taikos“ kolūkio antroje brigadoje užbaigus rūšiuoti linus, jau antrąja Naujųjų metų dieną į Platelių miškus išvažiavo aštuoni stipriausi brigados vyrai: vieni iš jų pjovė medžius ir genėjo jų šakas, kiti storesnes šakas atrinkinėjo malkoms. Tuo pačiu laiku atėjo metas pasverti kiek priaugo kolūkio veršiai. Kur išpešti stiprių vyrų tam svarbiam reikalui? „Ei, brigadyriau, kur iškrauti iš miško parvežtą padarinę miško medžiaga?“ Padarinė miško medžiagą – kas čia per daiktas?! Kartais savyje pagalvodavau, geriau jau būčiau pasilikęs tame vokiškame Kionisberge rusiškų jurginų prižiūrėti, bet juk tada taip ir nebūčiau sužinojęs, nei kas tas status miškas, nei kas tie padariniai rąstai yra, nematyčiau kas rytą rūke paskendusio Rūkupio, savo rankomis sodintų obelų žydėjimo pavasariais. Nematyčiau kaip iš kupstelio dobiluose vieversys pakylą, visa gerkle traukdamas dangiško grožio giesmelę savo kasmetinę. Ties kažkada čia gyvenusio kažkokio Bružo pelkėmis skraido būrelis pempių, skardžiais balsai sveikindamos: Gyvi! Gyyy-vit! O Sruojos paupio lankos plačios, žiedais išmargintos, kvapnios, aplink tūkstančiai pievų gėlių, rausvų dobiliukų, kvapnių čiobrelių, violetinių varpelių pamiškėse, pavasarinių geltonų purienų. Šaltis sprogo iš pavydo, ir purienos greit pražydo… -Brigadoje šaltis dar nesprogo, ir purienos dar nepražydo, bet patižę kolūkio laukai jau žvilga atidrėkstančiu pašalu. Ir žemė jau pavasariu kvepia. Nuogi juodalksnių virbeliai jau vikriau vėjuje linguoja ties prie Rūkupio žilstančia dirva. Ramonas ir Mockus tame Platelių miške paruošė po 5,8 kietmetrio rąstų, tai uždirbo net po dešimt rublių. Tos padarinės gamintojai tų „grivinų“ tegavo kur kas mažiau – po 1, 47 rublio. „Ei, brigadyriau, kodėl tiek mažai?“, aš pakartojau pirmininko kažkada man išsakytus žodžius: „O iš kur aš geresnius normatyvus jums išpeeešiu?..“
Taip ir ataskaitinio susirinkimo metas atėjo. Nusiskutę apšepusius skruostus, vyrai neskubėdami rinkosi į brigada – laukti transporto kelionei į miestelį, kur dvyliktą turėjo prasidėti tas ataskaitinis. Moterys rinkosi apsivilktosios išeiginėmis striukėmis, galvas margomis „kuskelėmis“ padabinusios. Aš už bridagyriaus stalo jau „kaip namuose“ jaučiausi, bet šį kartą nerimavau; juk tame ataskaitiniame ir aš kažką protingo turėsiu pasakyti. Gal papasakoti, kaip anąkart brigados darbininkas Petrikas manęs pasiteiravo: „Ei, brigadyriau, paaiškink man, štai per visas radijas visur nuo ryto iki vakaro tik zaunija, tik zaunija : dadarins dadarins, kas visiems aišku, bo kas tas košmonautš yr?“ Vincas Petrikas brigadoje buvo vienas iš darbščiausių kolūkio narių, bet truputį švepluojantis, o tuo laiku kaip tik kosmonautas Gagarinas buvo iš kosmoso grįžęs, todėl kaimo žmogui ir tapo nebe visai suprantama: dadarins grįžo tai viskas aišku, bo kas tas dar ir košmonautš per toks y, negi į ons su tuo dadrinu kartu į tuos kosmosus skrido?..
Oi, ne, to ataskaitiniame pasakoti nepriderėtų, juk prezidiume šalia Valužio iš dešinės sėdės apylinkės pirmininkas Rajeckas, iš kairės – senas revoliucionierius, sako – galimai pats Pirmasis iš rajono atvažiuos! Už jų antroje eilėje sėdės darbščiausi kolūkio žmonės, gal net Vincas bus į prezidiumą pasodintas, o aš apie kažkokius košmonautus plepėsiu. Oi ne, tai netiktų, tai būtų tolygu netaktiškam pliurpimui. Tai gal pasigirti, kaip vieną rytą kaimo Kūma, stovėdamas prie tabelių lentos su uždarbiais, garsiai pasakė: „Nu vo, vyrai, dabar visai kas kita: kiek kurią dieną uždirbi tiek, bo nors iš ryto sužinai, kiek tų grivinų užkalei“. Jau sakiau, kad brigada Kumu pagarbiai vadina Petrą Dobravolskį, tą patį, kuris pats beveik negeria, bet po kiekvienos „palučkos“ brigadą „subursavoja po noperską pakaštavoti“.
Apie mūsų kolūkio pasiekimus beveik kas savaitę rašoma rajoninėje „Kibirkštyje“ ir apie antrąją brigadą teigiamai užsiminant, bei vis paminint, kad brigadai vadovauja iš kariuomenės į gimtuosius kraštus ką tik grįžęs jaunimo atstovas, vot! Net ir Alsėdžių vidurinės mokyklos direktorius Balandis savo interviu vietiniam laikraščiui apie šią mokyklą baigusius žymius žmones, ne kartą ir mano pavardę paminėjo, nors aš savų mokslų metais šioje mokykloje slenksčio niekada nebuvau peržengęs. Ir štai šiandien šios mokyklos slenkstį peržengsiu pirmą kartą, nes čia aktų salėje vyks tas kolūkio ataskaitinis – pirmas mano trumpame gyvenime. Išvažiuojant kitas senyvas kolūkietis Brasas man palinkėjo sėkmės „spridikį“ – iškilmingą kalbą sakant, apie socialistinių įsipareigojimų sėkmingą vykdymą, apie tai, kuris kolūkietis brigadoje pirmauja, kuriam dar reiktų pasispausti. O tą rytą nors ir buvo dar šiek tiek pasnigę, bet laukuose kur ne kur jau juodavo didžiuliai arimų lopiniai; prasidėjo gan malonios, be speigų kovo dienos. Štai tokio kovo viduryje, kai rajone jau buvo patvirtinta praeitų metų darbo kolūkio ūkinės-finansinės veiklos ataskaita, tvarkingai susėdę ant kolūkio automašinoje įrengtų suolų, klegėdami išvažiavome Valužio „mišparų“ – metinės ataskaitos – pasiklausyti. Vyrai nerimaudami klausinėjo: o po oficialiosios dalies ar sopulingoji dalis – bendras išgėrimas nemokamai – bus, kas tada kultūringai „Žiburėliu“ buvo vadina.
Ir štai mokyklos didžioji salė pilna pagyvenusiu ir dar visai jaunų žmonių. Visi sėdi su paltais, tik kepures nusiėmę. Pradžioje salėje tylu. Su laiku pradeda jaustis vis didesnis nerimastingas šurmulys – kodėl nepradedam? Pirmininko savotiška dešinioji ranka Liudas Ripkauskas ramina: „Draugai draugai, kantrybės! – laukiama atsakingų atstovų iš rajono“. Pagaliau sužinoma – rajono Pirmasis jau atvažiavo! Vedantysis skelbia susirinkimą atidarytu, žmonės stebisi: ką čia reikėjo atidaryti, jei ir taip visur atvira? Išrinkus pirmininkaujantį bei sekretoriaujantį, skelbiama darbotvarkė, pagal kurią žodis suteikiamas kolūkio pirmininkui Valerijonui Valužiui, salėje vėl susižvalgoma: negi mūsų pirmininkėlis kalbą buvo praradęs, kad prireikė vėl suteikti. Pirmininkas tribūnoje, o prezidiumo priekyje – garbingi svečiai, už jų nugarų susėdę į prezidiumą pasiūlyti ūkio socialistinio lenktyniavimo nugalėtojai. Kai kurie ir nesiūlomi atėjo čia atsisėsti, nes jau buvo įpratę metų metais tariamame prezidiume sėdėti. Liejasi pranešėjo iš ataskaitos skaitomi skaičiau: užauginta ir valstybei parduota tiek ir tiek grūdų, į perdirbimo fabriką priduota ana va tiek linų stiebeliais ir pluoštu, vardijama kiek tonų valstybei parduota mėsos. Tonos… centneriai… hektarai… rubliai: vis skaičiai ir skaičiai, tarsi iš matematikos vadovėlio. Jei visus tuos skaičius susidėjus į galvą, išprotėti reikėtų, todėl kolūkiečiai visa tai leidžia pro ausis, nes jiems svarbiau kuo greičiau išgirsti ar šiemet ta „sopulingoji posėdžio dalis“ bus ar nebus? Ką pasakyti, kai ir man bus žodis suteiktas? Gal pasakyti, kad brigadoje joks soclenktyniavimas nevyksta; dirbam kasdienius darbus ir tiek. Nors brigados salės gale, virš mano galvos kabo musių nutupėtas raudonas ilgas „abrūsas“ su užrašu: „Visas jėgas – partijos siekiams įgyvendinti!“ Susirinkime po pirmininko savo trumpą ataskaitą padarė ir Ignas Samauskas – senyvas, retais ir pabalusiais, bet lygiai sušukuotais plaukeliais kolūkio revizijos komisijos pirmininkas, senas šių kraštų revoliucionierius prieš karą baltaraiščių kartu su miestelio žydais sušaudyti vestas, bet išsiprašė net atsiklaupęs, rajono Pirmasis kalbėjo neilgai ir nenuobodžiai, nes nevardijo jokių skaičių, partijos suvažiavimo nutarimų, negąsdino žmonių partinėmis direktyvomis. Baigęs savo prakalbą, Pirmasis atsistojęs prieš salę žmonėms mandagiai nusilenkė, nuo skaičių atbukusiais abejingais veidais ant medinių suolų sėdėjusieji kolūkiečiai atkutę Pirmajam ilgai plojo. Savo kalbas pradėjo ir padalinių vadovai. Matydamas, kad apie problemas čia vengiama kalbėti, kaip iš rašto išpyškinau, kiek brigadoje buvo pasėta rugių, avižų, ankstyvojo mišinio žaliam pašarui bei kitokių kultūrų, pasigyriau apie per žiemą pažangiu Dotnuvos metodu sukauptą mėšlą, kaip pridera tokioje vietoje, paprastą mėšlą organine trąša pavadindamas. Kadangi tuo metu buvo mada kalbėti apie žaiginius šienui džiovinti, paminėjau kiek jų naujai pasigaminome, kiek dar turime ankščiau pagamintų. Kai kuriuos skaičius padvigubinau, užtat kolūkio pirmininkas paragino Žvirblaičių brigados žmonės imti pavyzdį iš mano brigados.
Aš gyvenime dar niekada nebuvau patyręs tokio jausmo: man drebėjo kojos ir rankos, pečiai tarsi linko nuo kažkokio nematomo svorio, jaučiau kaip smarkiai plaka širdis krūtinėje, sudrėko net delnai, o ant kaktos storos gyslos išsprogo. Mano brigados žmones ir man irgi ilgai plojo, tikriausiai, ne už kalbą, o už tai, kad ją greitai baigiau, juk po mano kalbos pirmininkas žmonėms parnešė: „Brangūs draugai, jau ruošiami stalai, – už gero pusvalandžio „Žiburėlis“ prasidės!“
Rimantas Petrikas
R. Petriko nuotrauka
