Gerai prisimenu tą skaisčią popietę: jau rudenėjo, dar vokiečių sodintos liepos buvusio Kionisbergo rusų kariniame dalinyje jau nebetvieskė vaiskia žaluma, bet dar išrodė gana žaliai – per kareivių treniruotėms skirtą asfaltuota aikštę šiltas pietvakarių vėjas gainiojo vos viena kitą per anksti nukritusį lapą. Visai kitaip gamta atrodė už kareivinių aukštos spygliuotos tvoros: prūsų senosios sostinės klevai jau keitė lapų spalvą: vietomis darėsi ryškiai raudoni, vietomis gražiai gelto. Anapus kareivinių tvoros kolektyviniame sode pasodintos obelys jau nokino vaisių, ypač aktyviai saulėje bolavo ankstyvieji alyviniai. Šioje pusėje tvoros kareiviai, pietums prisikirtę vadinamos „pšonkos“ – blogai išvirusios grikių košės, gyveno kasdienį nuobodų popietinį gyvenimą: rūkoriai susėdę priešais kareivines ant trumpų žaliai dažytų rąstų sustatytų suoliukų – tariamoje „kurilkoje“ – pešė dūmą po dūmo, riebiai rusiškai nusikeikę nuorūkas mesdami į po kojomis esančia metalinę statinę, pilną nuo tabako rudo vandens. Visa kareivinių teritorija smirdėjo lauko tualeto vyriškais myžalais. Pirmus metus tarnaujančiuosius domino anapus tvoros boluojantys alyviniai, o „seniams“ (kariuomenėje taip vadinami tarnybos laiką baigiantys ir demobilizacijos laukiantys kareiviai) net patiems buvo nebesitikima, kad dar savaitė kita ir galėsi karininkų neatsiklausęs eiti kur nori, daryti ką nori. O kol kas tie iki gyvo kaulo įsiėdę lauko tualeto ir batų „gutalino“ smirdalai nuo ryto iki vakaro Ir net naktimis. Uch, nuobodūs gi tie paskutinieji karinės tarnybos metai! Tame prūsų Kionisberge manoji lemtis tarsi jau buvo nuspręsta, mat garsiojo Albertino universiteto botanikos sodas per vietinį laikraštį skubiai ieškojo sodininko – jiems reikėjo specialisto jurginų kolekcijos priežiūrai. O jurginų kolekciją jie turėjo gausią! Jau ir dėl uždarbio buvome sutarę: atskiras kambarys Universiteto bendrabutyje, sudarytos visos sąlygos mokymuisi Universiteto vakariniame skyriuje, įstojimas į bet kurį fakultetą be egzaminų, bet viską pakeitė Valužio laiškas: po tarnybos gal grįžk į gimtąjį kolūkį !
Ir štai speiguota gruodžio 24-oji, jau pasirašytas „Taikos“ kolūkio II brigados vadinamas perdavimo-priėmimo aktus. Kolūkio antrajai kompleksinei brigadai priskirta: šešios dumplekės (ratų medinės dugninės mėšlui vežti), aštuonios gardys, kažkokie gvintoriai bei šriupštokai (abiejų po dvi štukas, bet natūroje jų nerasta), socialistinių įsipareigojimų lenta, aštuonios poros pakinktų arkliams kinkyti, trys štukos (būtent taip parašyta akte „štukos“) kalamaškų, 320 tonų pernai sukaupto arklių mėšlo, vienas balnas ir… 21 kolūkietis. Šie akte išvardyta abėcėlės tvarka. Dar akte įrašytos penkerios kirkos, du brusokai, du šmirgeliai, penki septynnagiai ir šešeri devynnagiai drapakai (spyruoklinės akėčios). Žinoma, vadžios (9 št.), brizgilai (kamanos) – irgi 9 št., arklinė bulviakasė, penkeri akėčių palai, karo laikų presas durpėms gaminti (nebenaudojamas), daug kitokių „kolchoziškų gėrybių“, kaip antai 1 kg uknolių (specialios vinys arkliams pakaustyti), 2 kg trijų colių vinių, neveikiantis radijo aparatas (vadinamoji „gavarilka“), stalas, kėdė, trys ilgi suolai ir brigados pažiba – laidinis telefonas juodos spalvos su inventoriniu numeriu užpakalinėje dalyje. Dar akte surašyta, kad brigada viso valdo 1206,8 ha visuomeninės žemės, iš kurios ariama – 552,8 ha. Į aktą buvo įrašytos brigados tarybos narių trys pavardės, bei priešgaisrinė komanda.
Brigadoje užvirė darbas. Moterys šaltoje daržinėje plikomis rankomis rūšiavo linus, vyrai – iš arklidžių vežė mėšlą. Ir, kaip iš rajono įsakyta, jį kaupė pažangiu Dotnuvos metodu: brigados pakraštyje netoli Braso sodybos palaukėje krovė į rietuves, jas sumindami arkliais. Ateinantį pavasarį čia į gausiai organinėmis trąšomis įtręštą žemę bus sodinami kuuzikai – tokie greitai augantys, vandeningi, pašarinės vertės mažai turintys pašariniai šakniavaisiai sodinami tam, kad derlingumų JAV kuo greičiau pavytume ir pralenktume.
Bėgo dienos, darbas vijo darbą. kolūkiečių kreipinys „brigadyriau“ man jau nebeskambėjo tarsi koks keiksmažodis. Iškentę sausį, vargais negalais ir vasarį pergyvenome. Pagaliau teikėsi ir kovas ateiti: šiauryčių vėjas vis dažniau pasisuka iš pietvakarių, saulė kasdien vis aukštyn, oras vis minkštesnis, nuo snieguotų stogų ima vanduo net čiurkšlėmis tekėti, naktimis į varveklius pavirsdamas. Taigi, tasgaties, kaimo Kūmas buvo teisus kadaise sakydamas, kad nors žvirblis menkai nusimano apie kolūkių ekonomiką, bet, aure, katinas jau tupi prie pernykščiais apyniais apsivyniojusios tvoros, o per žiemą „nusikalėję“ žvirbliai vis dažniau linksmai taškosi sniego provėžose vandeniu patviskančiuose latakėliuose. Nors laukuose dar siautėja speigas, bet jau kelinta diena ir balandžiai ant kolūkio daržinės stogo sparną jau aplink savąją rėžia – kaip kokie mitrus kavalieriai. Kažkur medžių tankmėje ir zylutės ritmingas balselis girdisi: cyk cyk čir čyrik! Greita ir varnėnas sugrįš iš šiltųjų kraštų, sutviskės ore šiluma, iš pavasariu garuojančių arimų veršis gyvybė, medžiai skleisis pumpurais, su snieguolėmis moterų darželiuose, žibutėmis pamiškėse – su šilto vėjelio plazdėjimu Rūkupio srovės krištole.
Mirtinai reikia linų plokšto naujoms vadžioms nupinti, baigėsi arkliams pamylėti skirtos avižos, prasidėjo sėklų valymo darbai. Darbai, darbeliai… Viską sumatuok, pagal normatyvus apskaičiuok, taip mano brigadininko užrašuose atsirado įrašai: sausio 23 dieną kolūkietė Danutė Gudienė, Vladas Petreikis, Jonas Buivydas, Justina Liutikaitė ir Stasys Jonauskis – rūšiuoja linus. Norma: išrūšiuoti 1 cnt linų, įvykdžius norma, uždirbsi 1 rublį ir 57 kapeikas. Gudienė tądien surūšiavo 116 kg, Petreikis – 130 kg, o Jonauskis – net 255 kg linų. Apskaičiavus uždarbį, brigadininko sąsiuvinyje su užrašu ant viršelio „Obšaja tetradj“ įrašiau: Gudienė uždirbo 1,82 rub., Jonauskis – lygiai 4 rub. Brigados kontoroje ant sienos kabančioje tabelių lentoje išvydę tokius uždarbius, kolūkiečiai piktinosi; „Ne uždarbis, o katino ašaros“.
„Jei rodos, žegnotis reikia!“ – anądien pirmą kartą pyktelėjo Valužis, kai aš išsidrąsinęs pasakiau, jog man rodos…man rodos, jog normatyvai nenormalūs – žmonės mažai uždirba. Pirmininkas atsikėlęs nuo kėdės užpyko: -“Oho, o iš kur aš tuos normalesnius normatyvus tau paimsiu, kaip tamsta galvoji, brigadyyyriau, a?“ Greit susitvarkęs užbaigė: „Tataigis…“ Grįžau į brigadą visą kelią savyje tą jo „tataigis“ piktai savyje kartodamas. Brigados kontoroje tą patį žodį dar keletą kartų garsiai pakartojau, bet jau nebepiktai, prisimindamas kaip Valužis tėviškai pagrūmojo pirštu: o iš kur aš tau tuos normalesnius normatyvus paimsiu?.. Prie pečiaus sėdėjęs ūkio valdybos narys ir brigados ilgametis sandėlininkas Pranas Gaižauskas pasiteiravo: „Tai ką Valužis naujo pasakė?“. Atsakiau, kad Valužis pasakė „tataigis“, Pranas per kiemą išėjo į savo sandėli karvių fermai miltų išduoti visą kelia net pradainuodamas: tataigi…tataigėlį…tataigiuks. Tataigis, kai grįžęs iš kariuomenės prie antanine Mamą sutikau, pirmoji naujiena, kurią tada man ji pasakė buvo: „Valužis buvo atvažiavęs, tavo adreso prašė“, tada atsakiau trumpai: „Žinau“, maniškė pasiteiravo: „Kaži, ko jam iš tavęs prireikė?“, atsakiau irgi trumpai: „Tai kad nežinau“. Dabar jau žinau: ėjau į brigadą mėšlo iš arklidžių kabinti, o netikėtai brigadininku tapau, tataigis.
Vakarop kilęs smarkokas vėjas, dabar dirginančiai beldėsi į mano miegamojo lango stiklus neleisdamas užmigti. Prisiminiau aną kartą po eilinio valdybos posėdžio pirmininko pasakojimą kaip pokaryje šis ūkis kūrėsi, kaip pagyvenę žmonės jį, ką tik į pirmininkus išrinktą, ramino: „Tu tik antspaudą nešiok, o mes dirbsime“. Kolūkių kūrimosi pradžioje, sako, taip ir buvo: žmonės gana nuoširdžiai dirbo, kol visokie tie normatyvai neatsirado. Tada kolūkiečiai tuos darbadienius vargadieniais praminė, pradėjo traukti dainuškas neva „brigadyriau, nebūk šmikis, duok išgerti ruginikės“. O ir patys brigadyriai pradėjo tos „ruginikės“ neboti. Valužis sakėsi vengiąs išgėrimų su žmonėmis. mat paskui „visokios paniberstvos“ prasideda, jis ir man ne kartą tėviškai patarė tų „paniberstvų“ vengti. Ką aš ir dariau, o žmonės man tiesai į akis droždavo: „Koks tu brigadyrius jei negeri, net nebežinome, kuo mums tave pavaišinti, o gal, bala, koks labai nesveikas esi?..“
Rimantas Petrikas
Pradinukai – Lieplaukės septinmetė mokykla, Telšių rajonas, mokyt. Ežerskienė, galiamai 1953 metai (nuotrauka iš asmeninio archyvo)