Sutarto mėnesio apytamsi rytą „Taikos“ kolūkio II brigados kieme tuoj už arklidžių, keli senyvi vyrai rankiniais dvitraukiais pjūklais pjaustė kažkokius kuolus, laukuose jau buvo gerokai pasnigus, todėl visi brigados ūkinių pastatų stogai nuo to sniego baltavo, vadinamojoje „padarginėje“ stovėjo ratai aukštyn sukeltomis ienomis: ratų kelias baigėsi, laikas iš pastoginių roges traukti. Kaip čia pasisakius, kad iš kariuomenės jau grįžau, vėl esu tarsi paskirtas būti „brigadyriaus pavaduotoju“ – ateidamas į brigada net šakės nepasiėmiau, nors gerai žinojau, kad brigados stipresni vyrai iš arklidžių į laukus mėšlą veža. Kambaryje, kuriame rytais renkasi žmonės, senojo brigadyriaus neradau, tik kampe už telefono voratinklyje įkyriai zyzė musė. Pasisveikinęs su salėje sėdinčiaisiais kolūkiečiais, atsisėdau tarp moterų arčiau pečiaus – neva rankų pasišildyti. Šalia tuoj atsitūpė ir Birutė, ta pati, kuri kadaise uždususi atlėkė prie bulvių lauko pranešti: „Rimontā, lėk greičiau į brigados kontorą: pirmininkas ten tavęs laukia!“. Šiandien kažkuris iš jos pasišaipė: „Birutėle, tai kad pečius nuo pernai nekūrentas“, kitas pridūrė: „Birutė žino prie kurio reikia pasišildyti…“
Kaip čia viskas pažįstama ir miela. Iki armijos antai už to išklerusio brigadininkui skirto sėdėdavau, kai žmonėms darbadienius skaičiuodavau, kas nebūdavo sudėtinga: pirma žingsniais ar dvimetriu apmatuoti kokį plotą vyrai pievos nupjovė, ar sužinai kiek „furmonai“ šieno vežimų parvežė, paskui sudedi, paskui padalini, paskui pagal tipinius normatyvus uždarbį „išvedi“, tada tą uždarbį į tabelį ant sienos surašai.
Mintį nutraukė čaižus telefono skambutis. Tik dabar pastebėjau, kad ant brigadininko stalo rūksta į ilgą medinį „mundštuką“ įkišta cigaretė: vadinasi, neseniai čia brigadyriaus būta. Grindys ne per švariausios, bet neseniai iššluotos, pagal abi pailgo kambario sienas priešpriešiais sustatyti du ilgi suolai. Ant suolo prie laukinės sienos, kaip paprastai, sėdėjo brigados vyrai, trumpesnis suoliukas prie pečiaus pastatytas žiemomis būdavo moterų nuosavybė. Tiesa, brigados kambarys specialiai niekada šildomas nebūdavo, bet kai anapus sienos gyvenanti šeima šildydavo savo kambarius, tai pečius nuo to ganėtinai gerai įšildavo ir brigados kambarys. Ties brigados langais vištaites lesinusi moteriškaitė kažkam tarmiškai paaiškino, kad brigadyrius nuėjęs už kūtės į „vikudką“ savais reikaliukais. „Agirdi, Jūzap, ar tik ne pirmininkėlis tau skambina, paskubėk tu ten“, – vištaičių šeimininkė skubino tą už kūtės „vikutkoje“ tupintįjį. O medinėje dėžutėje su durelėmis bei spynele užrakinimui nakčiai pastatytas telefonas plyšavo kaip už pinigus nusamdytas. „Bet bet, ko jam ten taip skubiai prireikė“ – segiodamas kelnių sagas, pasirodė jau iki kariuomenės gerai pažįstamas solidus antrosios brigados ilgametis brigadininkas Jūzapas Klenauskis, tik dabar jau gerokai žilstelėjusiais plaukais. Jo priežodis buvo „bet bet“, Jūzaps pro mane praėjo tarsi manęs nematydamas, nervingai čiupo telefono ragelį: „Klausau, pirmininke! ką veikiam? bet bet vorėlis nekoks, tai sakau, pasidarysim žaiginių šienapjūtei, dar vis penki vyrai miške darbuojasi. Ką?! bet bet nesupratau, koks naujasis brigadininkas?.. nuo kada?.. šiandien pat?! Je je, va jis kaip tik ir sėdi kontoros kampe prie mūriuko tarp moterų, tik dabar pastebėjau, atsiprašau. Dabarčios labai gerai viską supratau. O aš iš lauko skubiai atėjęs, žiūriu sėdi kažkoks tarsi ir pažįstamas vaikiukas pusiau kariškai apsirengęs. Je, vanas, bet bet, sakau, pirmininke, sėdi kampe ramiai bet bet… šiandien pat brigadą perduosiu, jeje bet bet, – ir kiek paniekinančiai kreipėsi į mane: -Agirdi, brigadyriau, eik atsiliepti – pirmininkas kviečia“.
Pirmą kartą ištartas tas žodis „brigadyriau“ nuskambėjo manyje kiek neįprastai – savotiškai tarsi keiksmažodis, kas gerokai mane suglumino, todėl čiupęs juodo telefono ragelį, atsiliepiau pusiau kariškai: „Petrikas klauso!“. Priešai ant suolo sėdintis Pranas Kaubrys tikriausiai, nepamiršo, kaip prieš kariuomenę mane užtiko savo obelyje?… Antai kitas, nemint pavardės, žilstelėjęs vyras nustebusiomis akimis į mane spigina spigina, tikriausiai prisiminė, kad kai iš šokių parlydėjau jo dukrą, jis šunį nuo saito vos paleido, ir dukrai pasakė: „Kad į mano gryčią tas snarglys ir kojos neįkeltų!“ Negi dabar ir jis mane brigadyrium vadins, užduotis vykdys? Gerklingoji Gelvinaukų Zosė buvusiajam kažką piktesnio pasakė, bet tas „bet bet“ Zosei nieko neatsakė, tik atsistojęs nuo stalo, už kurio net dvidešimt metų sėdėjo, pasiėmė jau užgesusi papirosą, ir išėjo į giliai rudenėjantį lauką. Buvo 1967-tų metų vaiski gruodžio pirmoji. Vištaičių šeimininkė stovėjusi arčiausiai tariamos brigados kontoros pravirų durų, pirmoji viską supratusi vos neapalpo: „Jergutėliau, turėsim jauna brigadyyyriuką!“ Moteris nusismaukė skarelę visai nuo galvos, atsisagstė kailinukus ir savo dideliais kaliošais nušlepsėjo prie malkas pjausčiusių brigados vyrų šviežiausias naujienos pranešti.
Tą rytą kolūkio vadovo balsas jau buvo nebe toks draugiškas, kaip tada kontoroje: juk ūkio vadovas jau kalbasi su pavaldiniu, o kalbėjo Valužis man apie fabrikui vežamų linų kažkokius numerius, Platelių miškuose gautą stataus miško paskyrą – reiks ten siųsti kirtėjus, nereikėtų ir fermų nepamiršti. Ant Rūkupio prūdo ledas gal jau storokas? Laikas kitai vasarai kaupti ledo atsargas pieno atšaldymui, atsakinėjau: „aga“, „taip“, „supratau“. Atsakinėjau lėtai, įtikinančiai, nors tikrumoje beveik nieko nesupratau…
Rimantas Petrikas
Kalvotoji Žemaitija – plentas ties Telšiais.