Po to kai rašėme…
Radviliškio rajono savivaldybės meras Kazimieras Račkauskis, atrodo, pats jau nebežino, kuriuo savo variantu patikėti. Ankstesniuose savaitraščio numeriuose rašėme apie istoriją, kaip rugsėjo pradžioje dėl miesto viešosios pirties uždarymo kilęs gyventojų pasipiktinimas privertė rajono merą akis į akį susitikti su bendruomene. Susitikimo su pirtininkų atstovais metu meras žmonėms žadėjo, kad miesto pirtis veiks, bet vos po kelių dienų „Radviliškio krašto“ redakcijai atsiųstame komentare raštu oficialiai pranešė: pirtis netinkama naudojimui, sklandaus darbo užtikrinti neįmanoma. Tad klausimas lieka atviras – kuriuo Kazimieru Račkauskiu tikėti: „žodiniu“, ar „raštišku“?
Kaip informavo tarybos narys Gediminas Lipnevičius, pirtis vis dėlto veikia, o gyventojai kviečiami praustis ir vanotis su vantomis. Tačiau mero raštu pateiktas atsakymas leidžia suprasti, kad pirtis iš esmės bet kuriuo metu vėl gali būti uždaroma, nors žodžiu meras pirtininkams žadėjo nepertraukiamą viešosios pirties darbą.
Išvada paprasta – realybė ir mero pažadai, panašu, egzistuoja paraleliniuose pasauliuose.
Istorija – mero susitikimas su gyventojais ir pažadai į garą
Rugsėjo 2 d. į savivaldybę atėję pirtininkai išgirdo tik gražius pažadus. Senjorai, darbininkai ir kiti gyventojai išsakė nepasitenkinimą: pirtis buvo uždaryta be aiškių priežasčių, „remontuojama“ tik popieriuose, o pasiūlymas važiuoti į Aukštelkus buvo priimtas kaip pasityčiojimas.
„Aš čia ateinu visą gyvenimą, čia mūsų tradicija. Dabar mums sako – važiuokit į Aukštelkus? Tai kodėl tada kitiems miestams niekas nesiūlo važiuoti į kaimus praustis?“ – piktinosi vienas senjoras, sulaukęs aplodismentų iš kitų susirinkusiųjų.
Tąkart meras neskubėjo ginčytis: sėdėdamas prieš gyventojus jis patikino, kad pirtis veiks, kol bus pastatyta nauja. Kur ir kada ta nauja pirtis išdygs – konkrečiai neatsakė. Bet žmonės bent jau išėjo iš salės savivaldybėje su „ramybės“ pažadu.
Tik po dviejų dienų – jau kita tiesa
Rugsėjo 4-ąją „Radviliškio krašto“ redakcija sulaukė oficialaus mero atsakymo raštu. Jame – visiškai priešinga mero žinia, cituojame: „Pastato būklė netinkama saugiam naudojimui, todėl planuojama naujos pirties statyba.“ Kitaip tariant, vos prieš kelias dienas meras dievagojosi, kad pirtis atvira, o dokumentuose ją jau palaidojo?
Taip pažadai gyventojams subliuško greičiau nei spėjo išdžiūti garai ant pirties akmenų? Ar tai sąmoningas melas, ar mero atminties spragos – belieka spėlioti.
Nors Tarybos narys Gediminas Lipnevičius paklaustas dar kartą patvirtino, kad pirtis šiuo metu veikia ir veiks, o apie mero pasisakymus prieštaraujančius kardinaliai vienas kitam jis atsisakė komentuoti, pasiūlė dar kartą klausti paties mero. Gal trečias kartas nemeluos…
Tad lieka klausimas, ar pats meras atsakinėja žurnalistams į klausimus, o jei ne, ar tie atsakymai bent derinami su juo, o gal savivaldybėje visiškai palaida bala?
Už pirtį sumoka visi – tik naudos nemato?
Dar svarbiau tai, kad už pirties išlaikymą pasirodo yra atsakinga ne savivaldybė, o UAB „Radviliškio šiluma“. Ir kyla klausimas – ar už šią pirtį iš tiesų nemokame mes visi, šildymo sąskaitas kas mėnesį apmokantys radviliškiečiai? Jei taip, už mūsų pačių pinigus pirtis buvo taip „prižiūrėta“, kad dabar tapo netinkama naudoti.
Beje, pirties išlaikymas savivaldybei per metus atsieina maždaug keliasdešimt tūkstančių eurų – suma, kuri šimtamilijoniniame rajono biudžete yra tik „lašas jūroje“. Tačiau būtent šis „lašas“ kažkodėl visada stringa, kai kalba pasisuka apie paprastų gyventojų poreikius. Tuo tarpu atrodo, kad valdžios atstovų atlyginimams kelti, ar reprezentacinėms išlaidoms pinigai randami akimirksniu.
Pažadai naujai pirčiai – tik dūmų uždanga?
Praėjo kelios savaitės, o kalbos apie naujos pirties statybą taip ir liko ore – be vietos, be datos, be projekto. Meras gyventojams kalba viena, raštu rašo kita, o „Radviliškio šiluma“ atsakomybės neprisiima visiškai.
Tokioje situacijoje belieka klausti: ar pažadai apie naują pirtį nėra tik dūmų uždanga, skirta laimėti laiko ir numalšinti pasipiktinimą? Nes kol kas panašu, kad vienintelis realiai veikiantis dalykas šioje istorijoje – tai karšti žodžiai, o ne karšti garai.
Emilija Laukagalyte
