Daugelio miestų ir miestelių parkuose vaikų žaidimų aikštelės turėtų būti vienos saugiausių viešųjų erdvių. Tėvai turi teisę tikėtis, kad leisdami vaikus žaisti jie gali jaustis ramūs, o už aikštelių priežiūrą atsakingos institucijos savo pareigas atlieka ne formaliai, o atsakingai. Deja, praktika neretai rodo ką kita – apie pavojingus įrenginius sužinoma tik tada, kai juos pastebi gyventojai arba kai jau įvyksta nelaimė.
Būtent tokia situacija paaiškėjo ir Radviliškio miesto centriniame parke.
Į Radviliškio rajono savivaldybės tarybos narį Gediminą Lipnevičių ir savaitraščio redakciją kreipėsi radviliškietis, su vaikais apsilankęs miesto centrinio parko vaikų žaidimų aikštelėje.
Gyventojas atkreipė dėmesį į vieną čiuožyklą, kuri, jo nuomone, buvo pavojinga naudoti.
„Vakar buvau su vaikais miesto centriniame parke ir pastebėjau, kad viena čiuožykla jau pavojinga naudoti. Bijau, kad vaikai gali susižaloti“, – sakė gyventojas.
Atsižvelgdamas į šį pranešimą, Tarybos narys G. Lipnevičius tą pačią dieną oficialiai kreipėsi į Radviliškio rajono savivaldybės administraciją ir Radviliškio miesto seniūniją, prašydamas nedelsiant įvertinti įrenginio techninę būklę bei, nustačius pavojų, kuo skubiau pašalinti gedimą. Apie situaciją visuomenę informavo ir savo socialiniame tinkle.
Kadangi už vaikų žaidimų aikštelės priežiūrą atsakinga Radviliškio miesto seniūnija, savaitraštis „Radviliškio kraštas“ pateikė oficialius klausimus seniūnijai, siekdamas išsiaiškinti, ar vaikams tikrai buvo saugu naudotis šiuo įrenginiu ir kaip apskritai vykdoma vaikų žaidimų aikštelių priežiūra.
Apie apgadintą įrenginį seniūnija nežinojo
Pasiteiravome Radviliškio miesto seniūno pavaduotojos Vigilijos Dževečkienės, ar seniūnijai iki gyventojo pranešimo buvo žinoma apie galimai pavojingą čiuožyklos būklę.
Iš gauto atsakymo paaiškėjo, kad iki Tarybos nario kreipimosi ir žurnalistų paklausimo seniūnija apie šį galimą pavojų nežinojo.
Tik 2026 m. liepos 23 dieną, gavus informaciją apie galimai apgadintą vaikų žaidimų aikštelės įrenginį, buvo atlikta papildoma įrenginio apžiūra ir įvertinta jo techninė būklė.
Tai reiškia, kad pavojingas defektas buvo nustatytas ne planinės kontrolės metu, ne seniūnijos darbuotojų iniciatyva ir ne vykdant nuolatinę priežiūrą, o tik po gyventojo pranešimo ir oficialaus Tarybos nario kreipimosi.
Techninė apžiūra atlikta vos prieš kelias dienas
Kadangi vaikų žaidimų aikštelės privalo būti reguliariai tikrinamos, pasidomėjome, kada paskutinį kartą buvo atlikta šios aikštelės techninė apžiūra.
Seniūnijos atsakyme nurodoma:
„Paskutinė vaikų žaidimų aikštelės techninė įprastinė apžiūrimoji kontrolė buvo atlikta 2026 m. liepos 20 d. Apžiūros metu nustatyta: metalinių konstrukcijų korozijos pažeidimai, nusidėvėjusios laiptų pakopos, vietomis pažeista įrenginių mediena. Tačiau išvardinti nustatyti trūkumai netrukdo toliau saugiai eksploatuoti vaikų žaidimų aikštelę ir nekelia grėsmės vaikų saugumui.“
Perskaičius tokį atsakymą kyla natūralus klausimas – kaip galima konstatuoti, kad pažeista mediena, korozijos pažeistos konstrukcijos ir nusidėvėjusios detalės nekelia jokio pavojaus vaikams?
Dar svarbiau – vos po trijų dienų situacija pasikeitė iš esmės.
Per tris dienas – du visiškai skirtingi vertinimai
Seniūnijos atsakyme toliau nurodoma, kad gavus informaciją apie galimą pavojų buvo atliktas papildomas vertinimas.
Jo metu nustatyta, kad čiuožykla turi defektų, todėl, siekiant užtikrinti vaikų saugumą, ji buvo nedelsiant demontuota ir pašalinta iš naudojimo.
Natūraliai kyla klausimas – kaip tas pats įrenginys, kuris liepos 20 dieną buvo pripažintas tinkamu naudoti, po trijų dienų jau tapo toks pavojingas, kad jį teko skubiai išardyti?
Ar defektai atsirado per tris dienas?
O gal jie buvo ir anksčiau, tačiau planinės apžiūros metu jų tiesiog nepastebėta?
Jeigu teisingas antrasis variantas, kyla pagrįstų abejonių dėl vaikų žaidimų aikštelių techninės priežiūros kokybės.
Ar techninės apžiūros atliekamos tik „dėl popieriaus“?
Lietuvoje vaikų žaidimų aikštelių savininkai ir valdytojai privalo užtikrinti, kad įrenginiai būtų saugūs, reguliariai tikrinami ir prižiūrimi. Tokių aikštelių priežiūra negali apsiriboti vien formaliu apsilankymu ar įrašu žurnale.
Europos standartai, reglamentuojantys vaikų žaidimų aikštelių saugą ir priežiūrą, numato, kad periodinių patikrinimų tikslas – laiku nustatyti susidėvėjimą, konstrukcijų pažeidimus, puvinį, koroziją, atsilaisvinusias detales ir kitus defektus, kurie gali kelti pavojų vaikų sveikatai ar gyvybei.
Todėl šiuo atveju kyla pagrįstas klausimas – kokiu būdu buvo atlikta liepos 20 dienos techninė apžiūra?
Ar įrenginiai buvo kruopščiai apžiūrėti?
Ar buvo įvertinta jų faktinė techninė būklė?
Ar techniniai prižiūrėtojai tik praeina pro aikštelę, įsitikina, kad ji dar stovi, ir pažymi, jog patikrinimas atliktas?
Tokie klausimai kyla ne be pagrindo, nes faktai kalba patys už save.
Problemą išsprendė ne planinė kontrolė
Akivaizdu, kad šį kartą pavojų pastebėjo ne techninę priežiūrą vykdantys darbuotojai.
Jo nepastebėjo ir planinės apžiūros metu.
Pavojų pastebėjo vaikų tėvas.
Situacija buvo pradėta spręsti tik po to, kai apie ją buvo informuotas Tarybos narys. Tik po šio kreipimosi seniūnija atliko papildomą patikrinimą ir priėmė sprendimą pavojingą čiuožyklą demontuoti. Galutinis rezultatas – pavojingas įrenginys buvo pašalintas .
Viešasis interesas – ne formalumas
Ši istorija dar kartą parodė, kokia svarbi yra aktyvi gyventojų pozicija ir Savivaldybės tarybos narių kontrolės funkcija. Vietos savivaldos įstatymas Tarybos nariams suteikia teisę kelti gyventojų problemas, kreiptis į Savivaldybės administraciją ir reikalauti, kad viešosios paslaugos būtų teikiamos tinkamai.
Šiuo atveju būtent toks reagavimas davė konkretų rezultatą – pavojingas įrenginys buvo pašalintas dar iki įvykstant galimai nelaimei.
Tačiau kartu ši situacija kelia ir kitą klausimą – kiek dar panašių defektų gali būti nepastebėta kitose vaikų žaidimų aikštelėse?
Galbūt neverta laukti dar vieno gyventojo skambučio ar žurnalistų paklausimo ir iš naujo, kruopščiai patikrinti visas rajono vaikų žaidimų aikšteles.
Emilija Laukagalytė
