Eilinė lapkričio diena nuo ankstaus ryto sutiko rūkais. Jais puošėsi ir likusią dienos dalį. Išgėriau vieną antidepresanto piliulę, ryte pusę, nes suvartojus visą jaučiuosi gerokai kvanktelėjęs, lyg išgėręs „plėčkutę“, kaip sakydavo teta Janina, – „šnapso“.
Priguliau, netgi pagalvojau, jog dėl paūmėjimo kaltas rašytojas Leonidas Jasikevičius ir jo apsakymų ir apysakos knyga „Persėja“. Na, tokios Senovės Graikijoje nebuvo. Tačiau gyvavo Persėjas. Ne Heraklis, žinoma, bet atliko daug žygdarbių ir jo vardu pavadintas netgi žvaigždynas. Žinoma, dėl depresijos paūmėjimo galiu kaltinti magnetines audras, pilnatį ir pats save. Tačiau yra kūrinių, paveikslų, eilėraščių, dainų. Netgi skaičiau, jog tam tikrų dainų rinkinys kuo puikiausiai gali sukelti depresines nuotaikas.
Į Šiaulių psichiatrinės ligoninės palatas ar „Krizių centrą“ sugrįžti nenoriu. Tokiais atvejais pavartoju gydytojų skirtą „Coaxil“, nors sveikas protas arba jo likučiai siūlo stacionarą ir šaunius jo specialistus. Kartais pagalvoju, jog nieko neatsitiktų, priešingai, jei nugalėčiau pats save, minėtų medikamentų ir rašymo terapija. Na, tarkime, kaip minėtas rašytojas L. J. gali ją paskatinti, ne visiems suprantama, bet kai kuriems iš jų, ir štai iš atminties likučių išplaukia vienos dainos žodžiai: „O kaip greit prabėgo vasara“. Autorių ir atlikėjų neatsimenu, bet… prisimenu vieną vasarą.
Ji buvo prieš šimtmetį, apsirikau – prieš pusšimtį metų. Iš darbo ir poilsio stovyklos Vaskoniuose (tuomet jie dar nesuvadino Voskoniais) sugrįžo kaimynas ir papasakojo, kokios šaunios gegužinės vyksta Vaskonių kaime. Sugundė ne vieną mane, nors gyvenime nebuvau gegužinėse, nemoku šokti, o transporto priemonė – dviratis. Turėjau tokį, nes jau dirbau ir Šiaulių sporto inventoriaus parduotuvėje nusipirkau, negavęs „Turist“, – „Spartiono masovyj“ egzempliorių. Juo ir perminiau į Radviliškį, taip išbandydamas praktiškai. Anuomet tai buvo neprastas dviratukas, pritaikytas ir šunkeliams (vieškeliams). Kelionės sulaukus penkiolikos – į Šiluvą, Tytuvėnus, kitas vietoves.
Dviratis buvo neprastas, bet ir su juo apsijuokiau. Prie parduotuvės „Snaigės“ pamačiau dviračiu važiuojančią merginą taip pat Kutiškių link. Na, manau, aplenksiu. Tik prie Kutiškių, kur ji stabtelėjo, prisivijau. Paaiškėjo, jog ji važiuoja iš Panevėžio ir kultivuoja dviračių sportą. Jau minėjau, kad dviratis buvo puikus, kol sesuo, be mano žinios, išvažiavo į miesto gatves ir sugebėjo įvažiuoti į atvirą (be dangčio) kanalizacijos šulinėlį. Savo pridėjo ir pro šalį važiavęs automobilis. Vis vien susiremontavau ir juo miniau į Vaskonių gegužines būrelyje bendraminčių.
Pirmą kartą palikau, kaip ir kiti, savo transporto priemonę kažkur mokyklos priemenėje. Viskas lyg ir gerai, bet vietiniai grybštukai „nukosėjo“ dinamos lempą, ir tai gerokai apsunkino naktinius sugrįžimus į Radviliškį. Tiesa, nebeatsimenu, kuriais vakarais vykdavo gegužinės. Iš penktadienio į šeštadienį, iš šeštadienio į sekmadienį. Kelintą valandą prasidėdavo? Viena žinau – iki saulei tekant.
Dviračius laikydavome krūmuose šalia kapinių, o kai kas net įsidarbino šalia esančiame žolės miltų agregate. Dabar pagal L. J. aikštelė apsupta medžių, suoliukai, vienišas elektros stulpas su viena bent 200 vatų lempa, stalelis, ant kurio stovėjo muzikinė aparatūra, nakties kvapai ir šaunūs gegužinių (taip vadinome) vedėjai.
Pirmas kartas. Draugai šoka, o aš it stuobrys sėdžiu ant suoliuko. Matau kitoje aikštelės pusėje miniatiūrinę, indiško sudėjimo merginą. Sukaupiu drąsos likučius ir pakviečiu pašokti. Šokis lėtas, mes jį vadindavome „bambatryniu“, tai ne koks rokenrolas. Ir taip prasidėjo mūsų šokiai visai vasarai. Netgi galiu teigti, draugavome.
Ji ir dvi jos draugės, berods Dalia ir Regina Raganiukė. Necharakterizuosiu. Kvietėme jas ir į svečius Radviliškyje (viską buvome paruošę). Šokiai prie Petrašiūnų užtvankos, kino filmas „Velnio nuotaka“ Stačiūnuose, ir tai praeitis su keistais epizodais. Pvz., prie Petrašiūnų užtvankos paaiškėjo, jog nė vienas neturime peiliuko užkandai susipjaustyti, bet viskas išsprendžiama. Tada pirmą kartą miegojau ant šviežio šieno savo šokėjos sodyboje.
Rugpjūčio mėn. 3 d. man stuktelėjo 18 metų ir aš pasiūliau jai savo ranką ir širdį. Spėju, mano gyvenimas būtų visai kitoks, jos taip pat. Paaiškėjus, jog ji truputį vyresnė, gavau neigiamą atsakymą. Artėjo ruduo ir švarko ant išrinktosios pečių pasirodė mažoka. Teko vežtis ir striukę. Išsiskyrėme rugsėjo mėn. Dar kartą susitikome „dyzeliuke“ – „Šiauliai–Radviliškis“. Po to prabėgo 50 metų, kol vėl susitikome.
Kodėl taip drąsiai rašau? Jaunystėje abu buvome laisvi. Šiandien laisvas tik aš, bet manau, ne iš Dievo, o Velnio malonės. Ir paskutinė pastaba: štai kur gali pastūmėti svetimos knygos ir depresyvi nuotaika. Be to, apie tai rašiau, gal ir dar rašysiu, prisimindamas detales ir artėdamas prie amžinybės slenksčio.
Žinau, kai kam smalsu, kuo vardu buvo mano nuostabioji šokėja. Kur gyveno (gyvena). Jos vardas Irena ir gyvena Bedrių kaime. Šalia eina melioracijos griovys. Jis skiria Radviliškio ir Pakruojo rajonus. Visai šalia Vaskonių ūkis skyrė žemės Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos dirbantiesiems. Sąlygų nežinau, bet už minėtų sklypų daržovių norintiems užsiauginti darbininkams, tarnautojams ir buvo Bedrių kaimas. Netoli kelio Radviliškis–Stačiūnai, o mes savo iniciatyva per „Gairelitos“ nesibaigiančius gaisrus sugebėjome išnaikinti netoliese esančio Petrašiūnų tvenkinio žuvis, taip pamalonindami Pakruojo savivaldybę.
Štai ir nukrypau nuo romantikos – lapkričio 8–9 d. rūkų, depresyvios nuotaikos ir užsiėmimo katės mitybos problemomis. O šiaip gyvenimas man primena siauruosius geležinkelius. Na, pavyzdžiui: Šiauliai–Pasvalys (pro minėtus Petrašiūnus) arba Radviliškis–Sulinkiai (pro Batkūnus). Jų nebėra, bet ar pasaulyje kas nors dėl to pasikeitė? Juk Lietuvoje, Radviliškyje, buvo daug „siaurukų“ ir daug daugiau gyvenimų.
Po šokių, jau gerokai pavargę, kinkuodavome atgal į Radviliškį. Ties „Radviliškio šiluma“ buvo nemenka aukštumėlė, tik nutiesus asfaltą Stačiūnų link ji tapo lėkštesnė. Beje, asfalto iki Stačiūnų taip ir nenutiesė. Jis baigiasi už Voskonių k. Tai štai miname, sukandę dantis, į tą aukštumėlę, o pakalnėje – plentas: Radviliškis, Purienų, Vaižganto g. Tuščia, apskritai grįžinėdami nesutikdavome automobilių. Ir klausiu draugo: na, kaip įveikėme aukštumėlę, nors ir pavargome? Bičiulis sako: tu mini į viršų, negi aš atsiliksiu, nors, kaip pagalvoji, užsistumti dviratį būtų buvę lengviau. Bet po to jau laukdavo asfaltas ir namai.
Tiesa, P. Cvirkos (dabar Giedraičių) ir Klaipėdos g. buvo neasfaltuotos. Bet tai jau smulkmenos. Beje, P. Cvirkos g. buvo grįsta, o šiandien Radviliškyje tokių, ko gero, ir nebeliko.
Kas liko – prisiminimai apie gražiausią jaunystės momentą. Jei galėčiau (nors Lietuvos mastais gyvename arti vienas kito), nusiųsčiau seną „Vairo“ dainą – „Ant slenksčio“. Todėl, kad mus skiria ne atstumas, o šeimyninė padėtis. Aš, greitai bus, keturi metai – našlys. Ji – šeimos žmogus.
Daliai (gyveno Banelių k. netoli Bedrių, likimo nežinau). Jai – „Opus“, „Live Is Life“, o štai ką šiaulietei Reginai Raganaitei nesugalvojau – tebus roko baladė „Animals“ – „House of the Rising Sun“. Ir tai viskas, ką senis sugalvojo savo žaismingiausioms, gražiausioms savo jaunystės mergaitėms (merginoms).
Savo skaitytojams ne kartą ir ne du esu rašęs, jog man trūksta fantazijos, kūrybiškumo parašyti ką nors nei mano įprastinė „Pastebėjimų ir pamąstymų“ skiltis. Be abejo, buvo ir poezijos bumas, miniatiūrų laikotarpis (net tapau „Šeimininkės“ miniatiūrų (klasikinių) laureatu). Vėliau gimė „Pastebėjimai ir pamąstymai“ (nedidelės apimties, pasirodantys gana retai – apie 33 vienetus). Vėliau atsirado mano skiltis „Pastebėjimai ir pamąstymai“.
Be abejo, atidirbau sovietinėje armijoje du metus. Rašau „atidirbau“, o ne „atitarnavau“, nes ta tarnyba buvo sukarintoje gamykloje. Sulaukęs senbernio amžiaus vedžiau vieną gražiausių ir protingiausių Radviliškio damų, kaip sakydavo kūmutės – „Radviliškio ponią“. Ji buvo iš tų, kurios veda leitenantą ir pagamina iš jo generolą. Taip tapau socialinio darbo magistru. Ne blogiausiu, bet gal ir ne geriausiu.
Na, kaip ir dirbdamas suvirintoju negalėjau tikėtis, jog užimsiu pirmąją vietą, nes nebuvau nei komjaunuolis, nei komunistas. Maksimumas – trečia vieta, ir tai, pasak legendinio dainininko Š. Mačiulio: „Tai labai labai gerai“. Gerai, nes apsaugojo nuo mūsų merui Piziui būdingo narcisizmo. Likau, kas likau. Ir galimybės nustebinti skaitytojus niekas neatėmė.
Irenai – kad ir kas atsitiktų, mano namai – tavo namai, kaip paskutinis taškas rašinio pabaigoje.
2025-10-09
Vytautas Mikalauskis
P. S. Spėju, jog ne vieną skaitytoją domina mano gyvenimas. Aš stengiuosi būti atviras. Man visada patiko gražios, protingos ir saikingai valdingos moterys. Net dabar, bet aš realistas, šiek tiek romantikas ir kvailys galų gale.
