Vienądien, tekant saulei, aš pastebėjau, kaip apšerkšniję medžiai pasipuošė sniego deimantais. Vėliau, neskubėdami, šie brangakmeniai krito žemyn. Kažkas panašaus ir su Radviliškio miesto ir rajono gyventojais. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Jos kryptį nurodė „Apžvalgos“ (rusų k.) straipsnis „Demografinė krizė gilėja“ (Nr. 3, p. 6). Esmė ta, kad kai kurios savivaldybės stengiasi stimuliuoti gimstamumą piniginėmis išmokomis, bet pažvelkime tiesai į akis. 2026-01-01 Šiaulių „Moters ir vaiko klinikoje“ gimė tik vienas vaikas (klinika aptarnauja visą Šiaulių regioną). Viena pažįstama, gimdžiusi truputį anksčiau, tvirtino, jog gimdymo skyriaus palatos pustuštės. Nežinau, bet galvoju, jog tiesos esama. Paimkime mūsų rajoną. Kasmet mažėja gyventojų skaičius. Man, pirmosios nepriklausomybę atgavusios tarnybos deputatui, gyventojų buvo per 55 tūkstančius, dabar liko apie 33 tūkstančius su mažėjimo tendencija. Štai Tauzyla (kas dar nežino – mūsų savivaldybės meras) džiaugiasi, kad, padidinus vienkartines išmokas gimdyvėms, didžiuojamasi rezultatais – esą gimė keliais vaikais daugiau nei praėjusiais metais. Dabar informaciją Jūsų pamąstymams. Pernai Radviliškio raj. gimė 212 kūdikių, mirė 600 gyventojų. Net ir arkliui, nors turi didelę galvą, aišku, jog vienkartinės išmokos ženkliai didina gimstamumą – blefas. Šis žodis daugiareikšmis ir reiškia gyrimąsi, prasimanymus, apgavystę, melą. Mano nuomone, ir toli gražu ne mano vieno, 1500 eurų vienkartinė pašalpa – tik būdas Tauzylai išskleisti savo uodegą it povui. Dar truputis laiko, ir nebus dirbančių (bus smagu pensininkams, kurių tarpe ir aš), nebus šauktinių į Lietuvos kariuomenę. Gimstamumo rodikliai Lietuvoje vieni prasčiausių Europoje, per metus miršta apie 20 000 gyventojų daugiau negu gimsta. Štai ir paprastas pasiūlymas „oficiozui“, nes jam prieinama daugiau informacijos – pabandykite bent apytikriai parašyti, kokiose šeimose gimė 220 kūdikių: pašalpinių-patvorinių ar tokiose, kurios suteiks vaikui padorias gyvenimo sąlygas, įskaitant išsilavinimą. Ir matau paprastą išeitį – turime net tris liūliorius, atsiprašau, seimorius, kurie nieko apčiuopiamo nedaro, kad situacija pasikeistų. Tereikėtų motinystės atostogas pratęsti iki dvejų metų, paliekant 100 proc. uždarbio, trečiaisiais galima, tarkim, 80 proc. Beje, Lietuvoje gyvena daugiau moterų nei vyrų, tad kitas skyrelis apie tai.
Kitas
Knygų namelyje aptikau knygelę Merės Meips Dodž „Sidabrinės pačiūžos“, priklausančią auksiniam vaikų literatūros fondui, „Vaga“ (Vilnius), 1971 m., su spaudu: „Nurašyta knyga“, priklausiusi Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijai. Įdomu, ką apie tai pagalvotų proletarinės (darbininkiškos) poezijos grandas J. Janonis, kurio vardu pavadinta ir ši Šiaulių gimnazija. Gal būtų parašęs kokį eilėraštį knygai. Spėju, ne „Ave vita moriturus te salutat“, nors ką nors neskanaus – tikrai. Iš kitos pusės, tikriausiai jis ne iš skurdžių, nes mokslas Šiaulių gimnazijose kainavo ne kapeikas. Bet nuklydau. Tai romantiška knygelė apie XIX a. Olandiją (ne dabartinę) – didžiųjų uostų, kanalų (jie likę), malūnų, raudonųjų žibintų kvartalų, „žolės“ ir eutanazijos ir t. t. šalį. O žadėjau apie moteris, nes, kol pasirodys ši skiltis, ne už kalnų ir kovo 8-oji (Tarptautinė moters diena). Štai kaip aprašo minėtos knygos autorė to meto moteris: „Kuklios mergiūkštės, susirišusios šviesiaplaukes galvas auksiniais kaspinais… moterys su trumpomis garbanomis, užkritusiomis ant kaktos, moterys skustomis galvomis ir glotniai prigludusiais kykais, moterys su dryžuotais sijonais ir kepuraitėmis, panašiomis į vėjo malūnus ir t. t.“ (p. 334). Tai prieš čiuožėjų varžybas. Dar pridursiu nuo savęs, jog man patinka ir garsaus jų dailininko P. Rubenso nutapytos olandės. Gražios moters turi būti daug, o grožio per daug nebūna. Kiek kitaip apie moteris rašo J. Baltušis. Mestelėsiu kelias citatas iš jo opuso „Vietoj dienoraščio 1970–1975“: „Moterys be talento – pakulų maišai šilko užvalkaluose“, „Mes buvom giliai įsitikinę, kad ne vargas, ne skurdas varo į gatves pardavinėti savo kūną, kaip tai tvirtino visokie sociologai, o tiesiog jų, taigi pačių merginų, ištvirkavimas, lengvo gyvenimo ieškojimas, nenoras sunkiau padirbėti, pakovoti.“ (p. 35, 143). Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius, 2019 m. Prie J. Baltušio dienoraščių dar sugrįšiu. Na, tarkime, fraze: „Na čia jau įprastas dalykas rusų moterims. Poilsį sanatorijoje jos supranta kaip privalomą ištvirkavimą su pirmu pasitaikiusiu vyriškiu“ (p. 146). Galbūt, bet mandagiai pasakysiu, tokių moterų, ko gero, esama visose Vakarų šalyse, įskaitant ir Lietuvą. Jeigu viskas būtų taip paprasta… Tad penki faktai apie moteris (sudarytojas V. Matiuchinas, „Apžvalga“, p. 32, Nr. 2): 1. Moterims svarbu, kad vyrai parodytų dėmesį (katėms taip pat, aut. pastaba). 2. Seksas moterims reikalingas, kuomet yra romantika. 3. Moterys laukia, kad vyrai pasidalintų savo problemomis. 4. Vietoj „Kur tu prapuolei?“ išgirsite: „Man neramu, kada tu vėlai pareini“. 5. „Nuovargis nuo vaiko – realybė“. Išvadas darykite patys.
Darymas
Vėl knygų namelis. Mano rankose sąsiuvinis. Na, bent taip pavadintas – „Kalbos kultūros leidinys“ (LTSR Mokslų akademijos, Lietuvių kalbos ir literatūros instituto opusas Nr. 14, Vilnius, 1968 m., „Mintis“). Prisipažinsiu, apie tokį leidinį net negirdėjau, o ir pavadinimas „sąsiuvinis“ man skamba keistokai. Sąsiuviniai man skamba ir atrodo kitaip. Leidinio kaina – 28 kp (kapeikos). Pavarčiau. Aš ne lituanistas ir net nebaigęs žurnalistikos studijų, bet užsiroviau ant man priimtinos temos iš frazeologijos. Tai J. Lipskienės straipsnis apie galvą lietuvių frazeologijoje. Vieną užsirašiau: „Be galvos su kaklu gyventi“ (savo nuomonės neturėti) arba „gyvenam su kaklu, be galvos, diena praeina ir gerai“. Man pasirodė, jog tai puikiai tiktų Tauzylai, nes turi du patarėjus, du pusmerius, būrį klapčiukų, daugumą vietos taryboje, tad „jo galva kaip rėtis, vandens prisemtas“ (p. 71, 75). Nors ar jis vienas toks politikas. Pailiustruosiu. Džiunglėse gyveno du beždžionių klanai. Vienam iš jų vadovavo senstelėjęs „ryžas“ patinas. Kitam – jaunesnis, nuplikęs katinėlis, atsiprašau, klano vadas. Bet štai vieną dieną jie kažko nesutarė, bet vėliau rado bendrą kalbą. Sutarė: „ryžius“ valdys šiaurinę, o „plikius“ – pietinę dalį. Kuom baigėsi istorija – nežinau, o ji gal ir nepasibaigusi. Tad man jau metas į kitą skyrelį, kurį pavadinsiu sutapimais.
Sutapimas
Vėl grįžtu prie J. Baltušio „dienynų“. Man visada patinka, jei randu ką nors apie Radviliškį, tad…
„Kovo 25 d. Sekmadienis. Visą dieną renku žodžius, kaip pasakyti Monikai apie būtinumą išvykti man rytoj į Radviliškį. Pakvietė Komjaunimo CK sekretoriai, atsisakyti negaliu, nes ką tik jie patvirtino Ritos (J. B. duktė) kandidatūrą dirbti „Jaunimo gretų“ redakcijoje. Beje, minėta panelė kažkada rašė ir į Radviliškio bolševikų organą (ne lytinį, aut. pastaba), o laikraštį „Komunizmo aušra“. Kovo 29 d. Pirmadienis (tai apie 1970 m., aut. pastaba). Visą dieną sugaišau Radviliškyje, susitikome abu su Jonu Lapašinsku (tai toks lyg poetas, lyg kultūros veikėjas, apie kurį net negirdėjau, dirbęs ir „Jaunimo gretose“, „Švyturio“ žurnale) (aut. past.). Buvo labai įdomu, bet mirtinai pavargome.“ (p. 284). Jie dar susitiko ir su Šeduvos mokiniais.
Štai ir sutapimas – Rita B. įsidarbina „Jaunimo gretose“. Padirbęs 23 m. suvirintoju, ir aš patekau jau į minėtą organą. Jau privatų ir pakeitusį pavadinimą į „Mūsų kraštas“. Tai yra į laikraštį, kuriame savo praktiką atlikinėjo Rita Baltušytė. Rašė gerai, nors, žinant, kas tėvas, – nenuostabu. Beje, dar vienas J. Baltušio pastebėjimas: „Nemyliu Maskvos, žaviuosi Paryžiumi ir nekenčiu Briuselio, Šiauliai visuomet nupurto šalčiu, taip pat ir Radviliškis…“ (p. 355). Tik štai laimė truko neilgai – tragiškai žuvus leidėjui, laikraštis tapo „Šiaulių krašto“ nuosavybe. Turėjau susirasti kitą darbą. Per 6,5 metų tapau soc. darbo magistru, dar metus pasimokiau šeimos psichoterapijos „Šeimos santykių institute“, Kaune. Dėl platesnio išprusimo. Šiaip su J. Baltušio teiginiu, jog „mano giliu įsitikinimu, galima išmokti gydytojo, inžinieriaus, matematikos specialybės, bet rašytojo – niekad“ (p. 41), nesutinku. Žinoma, neturint muzikinės klausos, muziku netapsi, jei daltonikas – na, kaip čia pasakius – geru dailininku, ko gero, taip pat netapsi. O štai rašyti galima išmokti ir dar daug ko. Sprendžiu pagal save: suvirintojas, korespondentas, soc. darbuotojas, 23 metus pradirbęs Radviliškio Psichikos sveikatos centre, rašęs į bent 12 leidinių bent po straipsnelį, žinutę, dabar pensininkas, rašantis esė stiliaus „Pastebėjimus ir pamąstymus“ kaip skilties rašytojas. Pradžia, be abejo, „Mūsų krašte“. Skiltis (nedidelė) buvo ir „Radviliškio naujienose“ (dar netapusiomis „oficiozu“), „Alio Raseiniai“ taip pat paaukojo man ne vieną puslapį. Dar buvo ir „Visuomenės balse“, ir nuo 2014 m. – „Radviliškio krašte“. Apie metus laiko rašiau ir į „Visuomenės balsą“, ir į „Radviliškio kraštą“. „Visuomenės balsas“, deja, taip pat bankrutavo. Ir visad sakiau – reikia tik noro: raidę pridėti prie raidės – turi žodį. Žodį prie žodžio – sakinį. Sakinį prie sakinio – ir turi eseistinę skiltį ar ką nors kitą. Be abejo, turėjau ir gerus mokytojus: R. Vaitkevičienę, N. Kunkulevičienę, R. Šileiką, S. Juškevičių, A. Jasilionienę, M. Aleksiūną, G. Lipnevičių. Visi gyvi ir sveiki. Prie mokytojų priskirčiau ir skaitytojus, ir redakcijų personalą, knygas, žurnalus, laikraščius, kitas žiniasklaidos priemones, net kai kuriuos kino filmus. Tiesa, pernelyg „pasikėliau“, pažadėjęs skaitytojams 666 skiltis, o jei pasiseks – ir dar daugiau (777-ias). Ir čia prisiminiau vieną nemirtingą M. Bulgakovo frazę, tapusią aforizmu: „Žinoma, žmogus mirtingas, bet tai dar būtų pusė bėdos. Blogai, kad jis kitąsyk miršta ūmai, štai kur visas pokštas.“ („Meistras ir Margarita“, Kaunas, „Jotema“, 2012, p. 16). Visi galime galvoti, kad bėda atsitiks su kuo nors kitu. Vienok kartais verta pagalvoti, jog mirtis gali Jus užklupti bet kurią minutę. Ir nieko pakeisti jau nebegalėsite, kaip ir aš – skilties pabaigos ir paskutiniojo taško.
Pabaiga
Sausio 8 d. startavo smulkiu sniegu. Įdienojus pro debesis prasikalė saulė. Oro temperatūra – minus 10 pagal Celsijų. Žiema. Kai pagalvoji – eilinė diena su savo rutina ir rūpesčiais. Tiesa, rūpesčiai neapsiriboja tik diena – kokia kiaulystė gali pagadinti ir miegą. Na, tarkime, kokia prakiurusi žarna, kai prireikia santechniko, ar liga, kuomet tenka kviestis „greitukę“. Na, daug kas. Gyvename ne Ukrainoje, naktimis į mus nešaudo V. Putino pamišėliai – rusų armija ar taip vadinamų gerai apmokamų galvažudžių gaujos. Jei JAV prezidentas D. Trumpas nebūtų mazgotė, karas Ukrainoje, ko gero, jau būtų pasibaigęs. Tereikėjo duoti ukrainiečiams indėnų karo kirviais pavadintų raketų, ir rusams nebūtų maža, jei viena kita raketa per klaidą pykštelėtų į taikius šalia jų atominių elektrinių objektų. Jie turėtų didesnių rūpesčių nei taikių Ukrainos gyventojų skerdynės. Baigdamas eilinę skiltį rūpesčių neturiu – liko padėti paskutinį tašką.
2026-02-08
Vytautas Mikalauskis
