Lietuvoje tik nedidelė grupelė žmonių, daugiausiai pensinio amžiaus, jaučiasi nusivylę ir laukia pablogėjimo, vis kartodami, jog seniau viskas buvo geriau ir pigiau. Tokių norisi paklausti: „Tai kiek anksčiau kainavo bilietas į Barseloną?“ – rašytojas, eseistas R. Jakutis. Tai vietoj epigrafo ir skirta skilties pradžiai.
Pradžia
Neseniai į rankas pateko bolševikinio funkcionieriaus, t. p. rašytojo Antano Venclovos knyga: „Apie gyvenimą ir rašytojo darbą: kritikos straipsniai“. Esu pasiruošęs užkamuoti Jus šio rašytojo citatomis. Pradedu. „Kokie juokingi darosi fašistų ir jų klapčiukų svaičiojimai, kad esą tik ginklo vejami raudonarmiečiai kariauja“ (p. 7). Gal jis nežinojo apie saugumiečių „užtveriamuosius būrius“, kurie šaudydavo bandžiusius pabėgti iš mūšio lauko kareivius? Komikas ar parsidavėlis – spręsti ne man. Vėl citata: „Trejetą metų truko neregėto žiaurumo ir brutalumo vokiečių okupacija“. Kaip suprantu, bolševikai, palyginus su fašistais, buvo angelai. Trėmimai, kankinimai, Lietuvos partizanų kūnų niekinimas – nulis (p. 21). Į Sovietijos gilumą spruko mūsų rašytojai, poetai. Nevardinsiu jų, bet, mano nuomone, mūsų kraštietis J. Marcinkevičius būtų ir čia prisitaikęs. Autorius aprašo, kaip per Gudiją traukėsi lietuvių karių korpusas, o apie ten sušaudytus karininkus pagarbiai nutyli (p. 25). „Mums, kurie išaugome uždaroje buržuazinės Lietuvos aplinkoje, tartum iš visų pusių uždarytoje dėžėje, vaizdavomės, kad mes – pasaulio centras“ (p. 37). Tad kiek anuomet kainavo bilietas į Barseloną ar apskritai kur nors už „geležinės užtvaros“? Ir visi rašiniai, na, kritiniai straipsniai, panašūs. Gal todėl minėto autoriaus opusai atsiduria makulatūroje, krosnyse ar pan. Ten jiems ir vieta. Kliedesiai. Tad ar jau autorius galėtų paaiškinti, ko žmonės veržėsi į „supuvusius“ Vakarus? Tad kitas skyrelis apie „nenaudėlius“, kurie teisėtais ir neteisėtais būdais veržėsi į laisvąjį pasaulį.
Veržimasis
Štai pavarčiau „Apžvalgą“ rusų kalba Nr. 47 (p. 16 ir 23). Apie A. ir P. Brazinskus. Jie, sprukdami į laisvę, nušovė stiuardesę, sužeidė lakūnus. KGB buvo duotas nurodymas juos likviduoti. Didvyriai ar nenaudėliai – palieku spręsti skaitytojams. O tokių ar panašių atvejų būta ir daugiau. Tiesa, už KGB dalį darbo atliko P. Brazinsko sūnus, tvojęs per galvą savo tėvui. Pailsėjęs 16 metų „Kalifornijos viešbutyje“, t. y. kalėjime, jis dingo lyg į vandenį. Spėju, jog kam reikia, tas žino, o kai kurias paslaptis JAV moka slėpti. Kas prasidėjo gorbačiovizmo eroje, žino veik visi intelekto nesugadinti asmenys. Beje, kam toli ieškoti – ko gero apie milijonas lietuvių patraukė į Vakarų šalis. Dalis jų ir jų vaikų sugrįžti į gimtinę net neplanuoja. Žmogiška prigimtis verčia ieškotis geresnės gyvenimui vietos. Buvau užmatęs vienos religinės bendruomenės brošiūrėlę: „Kokia ateitis mūsų laukia?“ „Ar sakytume, kad viskas… eis geryn, eis blogyn, liks kaip buvę?“ Necituosiu religinės brošiūros turinio. Kaip bus – pamatysime. Jau dabar pagalba Ukrainai kai kam kelia nerimą. Be abejo, padėti – šventa pareiga, bet išgirdus (perskaičius) apie korupcijos mastą, net Ukrainos prezidento aplinkoje, galimą 100 milijonų „išgaravimą“, nenuostabu, jog Norvegija atsisakė būti Europos Sąjungos kredito Ukrainai garantu. Beje, pagrindinis įtariamasis T. Mindič galimai slepiasi Izraelyje („Apžvalga“, p. 7). Tad galvokite, ką norite, aš po brošiūros prisiminiau, jog pas mane voliojasi bent trijų partijų veikėjų leidinukai. Jie bus įžanga į Radviliškio problemas.
Įžanga
Šiaip jau šis žodis galėtų būti vartojamas vietoj mano pamėgtos „pradžios“. Esmė nuo to nesikeis, bent minėtas žodis man artimesnis. Pradėsiu nuo senienos – Nacionalinio susivienijimo partijos leidinio „Susigrąžinkime valstybę!“. Tik keturi puslapiai, bet tiražas pakankamai solidus – 100 000 egzempliorių. Leidinio kokybė gera. Prasideda nuo Nacionalinio susivienijimo pirmininko, mūsų kraštiečio prof. Vytauto Radvilo straipsnio. Kitų politikų „gyvų“ nemačiau. Straipsniai („ura patriotiniai“). Gal reikėtų rašyti („valio patriotiniai“). Nieko įdomaus – tad į šiukšlinę.
Kitas opusas – „Nemuno Aušra 2025“: „Mus puolė, bet mes atsilaikėme“. Vėlgi aukšta kokybė, tiražas – 400 000 egzempliorių, 12 puslapių. Politikų taip pat nemačiau (nuotraukose, kaip ir „Nacionalinio susivienijimo Susigrąžinkime valstybę!“), neregėjau. Straipsniai pakankamai slidūs. Ar man tas leidinys patiko? Ne – tad taip pat į šiukšlių kibirą. Leidinių datų nerašau. Kam man jos reikalingos. Toliau… o toliau – šlamštelis, autorius kraštietis, popierius, ant kurio išspausdintas, tam tikra prasme „geresnis“. Jį iš bėdos galima panaudoti vietoje tualetinio popieriaus. Pavadinimas, mano nuomone, pernelyg pretenzingas – „Esu Jūsų balsas Seime“. Tai 2025 m. seimūno Sauliaus Luščiko ataskaita. Tiražas – 10 000 egzempliorių. Ir tai daugoka, nes minėtas leidinys mėtosi pakampėse. Mano nuomone, laikraštėlis mažiau intelektualizuotas nei Nacionalinio susivienijimo partijos opusas, pagyrų (ne pagirių) panašiai tiek pat, kaip ir „Nemuno Aušros“ leidinyje, o šiaip kažkuo, bent man taip pat, – rodo, panašūs į mūsų „oficiozą“. Apibendrinant – joks. Jeigu mano nuomonė skiriasi nuo Jūsų, gerbiami skaitytojai, prašau atleisti. Dar geriau, jei patys susidarytumėte savąją. Na, o aš, kaip ir rašiau, sugrįžtu prie Radviliškio problemos.
Problema
Radviliškyje yra ne vienas neįgalių asmenų susivienijimas. Jų nevardinsiu, nebent jų vadovai to pageidautų. Šį rašau dėl asmeninių paskatų. Tai apie neįgaliųjų centrus su itin sudėtingais klientais. Jų aprūpinimas kartais man siejasi su truputį pakeistu Šeduvos miesto pavadinimu. Priminsiu, jog savivaldybės meras ir Radviliškio miesto seniūnas yra šeduviai. Aš taip pat priminsiu, kad merą nustojau įvardinti kaip mitologinį lietuvių meilės dievą, nes jam ne itin įdomios rinkėjų problemos ir jis jų nemyli. Ar tai teisinga, ar ne – palieku spręsti Jums. Mano globotinis lanko vieną tokį centrą. Patenkintas, nes darbuotojos – šventosios. Taip pat – būtent šventosios. Gal ne tokios garsios kaip Motina Teresė, bet mažai kuo skiriasi, na, nebent darbo pobūdžiu. Neįgaliems jų klientams nugabenti į centro patalpas, o vakare grąžinti namo, yra autobusėlis. Tai, be abejo, šaunu, nes minėta transporto priemonė sukaria veik (plius minus) 300 kilometrų. Na, įsivaizduokite – į Kauną ir atgal į Radviliškį. Viskas lyg ir puiku, bet minėtas automobilis nuolat genda ir darbuotojos minėtus asmenis veža nuosavais automobiliais. Įdomu, kas trukdo merui ir jo klapčiukams apsilankyti minėtuose centruose, kitose neįgaliųjų draugijose, susipažinti su veikla, problemomis. Grubiau tariant, susidaro įspūdis, jog jiems į tai gerai atsikrenkšti – nusispjauti. Ką išrinkome – tą ir turime. Tikėtis, kad susipras ir aprūpins centrus naujais patikimais autobusiukais, ko gero, naivu ar net kvailoka. Valdžiažmogių filosofija: kol buvau jaunas – kažką padėjau, o laikui bėgant surambėjau. Čia jau būtų galima pagalvoti apie skilties pabaigą, bet tuomet straipsnis – esė – būtų per menkas. Tad tęsinys.
Tęsinys
Jis iš mano taip ir neišspausdintos knygelės: „Apie socialinio darbo meną ir demonus“.
Esmė – visi esame gavę po solidų nereikalingų žinių bagažą. Štai liaupsinamas rašytojas L. Tolstojus (o jų su tokia pavarde buvo dar du – K. Tolstojus, N. Tolstojus), bet grįžtu prie garbinamo Levo. Žinoma, rašė daug, buvo aristokratas ir mylėjo savo pavaldines. Daugelis įžymių rašytojų neturėjo net pradinio išsilavinimo – M. Gorkis, M. Tvenas, Č. Dikensas ir pan. Keistai teikiama ir Nobelio literatūros premija. Jos kažkodėl negavo H. F. Ibsenas, M. Prustas, Strindbergas, B. Brechtas, S. Moemas ir kt. Savo laiku Lenino žmona N. Krupskaja reikalavo iš bibliotekų išimti pasakas, L. Brežnevo šutvė tą ir padarė su A. Solženicyno „Viena Ivano Denisovičiaus diena“, o rašytoją išgrūdo lauk iš Sovietijos; galime prisiminti ir fašistinės Vokietijos knygų laužus. Inkvizicija buvo sudariusi 4500 knygų sąrašą. Tiesa, šiandien ji vadinasi „Tikėjimo reikalų kongregacija“, o jos vadovas tapo popiežiumi. Daug tautų norėtų užmiršti ne itin malonius istorijos puslapius. Na, pavyzdžiui, JAV sukūrė koncentracijos stovyklas, kur sėkmingai naikino indėnus. Jų patirtį perėmė anglai (anglų – būrai karo metu), vėliau fašistai ir bolševikai. Na, pavyzdžiui, kažkiek prisimenami nacistų sudeginti kaimai, o tremdami čečėnus bolševikai sudegino 700 neįgalių moterų, vaikų, senolių. Iš lenkų nelaisvės po 1919–1920 m. karo iš 146 000 belaisvių mirė 55 tūkstančiai. Be to, juos „geriausia Europos kavalerija“ naudojo it treniruoklius ir girdavosi, kad sugeba belaisvį perkirsti perpus. Po to buvo ir Katynė, o belaisvius tam tikslui savo laiku naudojo bandito G. Kotovskio vadovaujami raudonarmiečiai. Daugelį žydų nuo holokausto buvo galima išgelbėti. Tereikėjo sumokėti išpirką ir važiuok į Palestiną. Tuo pasinaudojo apie 10 proc. Vokietijos žydų – jaunesnių, turtingesnių. O juk buvo „išpirktas“ psichoanalizės tėvas Z. Froidas, vėliau atlikęs su savimi eutanaziją. Jo seserys žuvo holokausto metu. O juk užsienyje buvo pakankamai daug žydų kilmės kapitalistų. Daugelis net nežino, jog A. Hitleris buvo milijardierius, turėjo 6000 paveikslų kolekciją – ne vogtų, konfiskuotų, o nupirktų. Be to, jį 1938 m. „Times“ paskelbė metų žmogumi. Mūsų Bažnyčia taip pat neturėtų didžiuotis šventumu – inkvizicija, naikinant katarus (tokia tikėjimo atšaka), „vadovavosi“ lozungu: „Žudykite visus, Dievas atsirinks teisiuosius“. Beje, Senosios Romos dievų tarpe buvo ir vienas, atsakingas už naujagimių riksmą. Jo vardas – Vatikanas. Tad daugelio dalykų per istorijos pamokas mes nesužinojome. Tačiau aš žinau, kad laikas skilties pabaigai.
Pabaiga
Rašydamas savo knygelę pasinaudojau 76 pavadinimų knygomis. Kai kurių autorių, pvz., J. Zenkovičiaus „Praeinančių amžių paslaptys“ (4 tomai). Didelė dalis knygų – rusų kalba. Rusai yra net išleidę A. Hitlerio „Mein Kampf“. Jei tikėti, tą knygą su komentarais leido ir Izraelyje. Didžiajam skundikui, dirbančiam Radviliškyje, rekomenduočiau perskaityti G. Klimovo „Sovietų išminčių protokolai“ (yra ir lietuvių kalba), V. Deružinsko „Suokalbių teorija. Patys įdomiausi mitai ir mistifikacijos“ (rusų k.). Turėtų patikti – kaip paskutinis skilties taškas.
Vytautas Mikalauskis
