Lapkričio 12 d. sutiko rūko saliutu. Ir tai visai nesvarbu. Skambutis, telefono numeris lyg nematytas (akinių po ranka neradau). Pranešė dalykišką informaciją, jog viena senolė į knygų namelį patalpino kelis aplankus ir fotoalbumą. Tai tik keisto nuotykio pradžia ir apskritai skilties pradžia.
Pradžia
Murksojau it persiėdęs katinas, svarstydamas – vemti dabar ar palaukti. Naujai skilčiai idėjų nulis. Skaitinėju, spręsti kryžiažodį nėra noro. O čia skambutis ir naivi viltis, kad rasiu tarpukario spaudos leidinių, nuotraukų. Deja, deja. Fotoalbumas tuščias, o likusiuose aplankuose – 99,9 % šlamštas. Vien pirmos atrankos metu pripildžiau 40 litrų talpos maišą ir dar pusę tiek. Tačiau kai kas sudomino. „Valstiečių laikraštis“, Kristaus amžiaus skelbė apie genseką, kad 1982 m. lapkričio 10 d., 8 val. 30 min., staiga mirė TSKP Centro Komiteto generalinis sekretorius, TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Leonidas Brežnevas (sovietinės stagnacijos autorius ir pagrindinio vaidmens atlikėjas, aut. pastaba). Medicininėje išvadoje rašoma: dėl aterosklerozės, išeminės širdies ligos su ritmo sutrikimais (na, kas yra ritmo sutrikimas, žinau praktiškai, nes vieną dieną atsidūriau reanimacijoje), randiniais miokardo pakitimais po patirtų infarktų. „Nevardinsiu autorių, kurie pasirašė po mirties išvada. Nuvertęs „Nikitą Kūkūruzinį“ (N. Chruščiovą), jis užėmė aukščiausią šalies valdžią. Bet apie mirusiuosius – tiktai gerai arba nieko. Buvo šūdinas deficito laikotarpis, „geležinė uždanga“ svetur ir nieko gero, bet gensekas nebuvo toks žiaurus kaip J. Stalino ir L. Berijos duetas. Mus, Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklos dirbančiuosius, suvarė į mechaninį cechą, ant laiptų pastatė televizorių ir liepė spoksoti, kaip gensekas kartais su trenksmu „įsipaišė“ į kapo duobę šalia Kremliaus. Gedulingos kalbos autorius Jurijus Andropovas tapo lyg ir vado įpėdiniu, nors vadovavo šaliai iš Kremliaus ligoninės palatos. Beje, mano nuomone, jis bandė sugrąžinti stalininį režimą. 1984 m. vasario 9 d., 16 val. 50 min., kėgėbistas nugaišo. Šuniui šuniška mirtis. Kodėl taip rašau? Prisiminiau vieną bukaprotį, kuris apkaltino mane antisemitizmu. Beje, pykti ant jo negalima – tamsuolis, neišprusęs žmogus, kuris nežinojo apie plk. P. Raslaną, Rainių žudynių organizatorių, KGB Kauno apsk. viršininką, arba tūlą Nachmaną Dušanskį, kuris buvo aršus KGBistas, nukankinęs Lietuvos partizaną (su adata išbadė akis ir replėmis sutraiškė lytinius organus). Nors įrodymų pakanka, Izraelio valdžia jo neperdavė Lietuvos teisingumo organams. Šiaip tai kitas reikalas – mūsų meras, pasirinkdamas klapčiukus prie juokdario kepurės arba asilo baretės, nusipelnė ir varpelių. Iš kitos pusės kėgėbistai nūnai įslaptinti, o anksčiau pateikta informacija iš knygos „Berija ir jo parankiniai Lietuvoje“ (Lietuvos nepriklausomų žurnalistų sąjunga, Kaunas, 1999 m., p. 165–166). Laimė, pasak paskalų, mūsų vietiniai valdžiažmogiai „Radviliškio krašto“ neskaito, nors žino, apie ką ten rašoma. Tai gerai, o tai dar sumanytų įsižeisti. Ir aš „oficiozo“ neskaitau, tik praverčiu. Iš baimės – jei skaitysiu, ištiks vidurių užkietėjimas (arba priešingai). Bet metas sugrįžti prie „mūsų avinų“.
Sugrįžimas
J. Andropovui atidavus galus, į jo vietą skiriamas Konstantinas Černenka, man kažkodėl primenantis JAV prezidentą Džo Baideną. Ir, kaip sakė velionis: „Partija veda (na ir vestuvės, aut. past.) tarybinę liaudį į naujus laimėjimus moksliškai patikrintu kursu – lenininiu kursu“. Ir 1984 m. vasario 13 d. (ačiū Dievui ne 16-ą) K. Černenka tampa naujuoju Sovietų Sąjungos vadu. Deja, neilgam. 1985 m. kovo 10 d., 19 val. 20 min., K. Černenka stojo prieš aukščiausiąjį teismą. Gal Dievo, o gal šėtono – ar tai svarbu? 1985 m. kovo 11 d. naujuoju sovietų fiureriu (vadu) išrenkamas Michailas Gorbačiovas: „Glasnost“, „Perestroika“ ir sovietinės sistemos sugriovimo autorius. Gerbti jį verta vien už tai, kad atvėrė vartus ir Lietuvos Sąjūdžiui. Peikti reikia už Sausio 13 d. įvykius, bet, kaip kartais pasitaiko, išnešė sveiką užpakalį. Beje, jei neapgauna atmintis, 1985-03-12 Kauno „Žalgiris“ tapo sovietų krepšinio čempionais, perlaužęs stuburą Centriniam armijos sporto klubui (CASK). Medžiaga šiems skyreliams paimta iš Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos organo „Tiesa“ 1984–1985 m. Žinoma, aš pagarbiai aplenkiau numerį, kur vedamajame straipsnyje – mūsų šalies ir bolševikų vaduko P. Griškevičiaus (atsiprašau – „draugo“) kalba. Nors, kai pagalvoji, panašios kalbos tiktų recidyvistams. Tiesa, yra tikimybė, jog būtume apkaltinti sadizmu. Taip, bet juk kažkas rinko, išsaugojo panašią medžiagą net 33 metus. Pagirtina, bet aš norėčiau šį skyrelį baigti poeto Charles Simic eilėraščiu „Istorijos pamoka“: „Tarakonai atrodo lyg / komiški netašyti kaimiečiai / rimtoj dramoj“. (L. ir M. Nr. 19, p. 46). Paklausite – kodėl. Na, ir aš noriu pademonstruoti, jog kažką skaitau. Kitas klausimas – kodėl išmečiau? Tiek medžiagos! Tai pagrinde tik iškarpos. Nei leidimo metų, nei pavadinimo (leidinio), nei puslapio numerio, nors pasitaikė visus rekvizitus turinčios iškarpos. Jokios komplektacijos. Tad istoriniu požiūriu tai beveik šlamštas, makulatūra, kurios brukti skaitytojams negaliu. Tiesa (ne laikraštis), kai kuriuos fragmentus pateiksiu.
Pateikimas
Jūs žinote, kad paėmęs bet kurį leidinį džiaugiuosi, ką nors radęs apie Radviliškį. Tas džiaugsmas kartais virsta farsu. „Ūkininko patarėjas“ (iškarpa) – nei numerio, nei puslapio numerio, bet viršuje užrašas „Pas radviliškiečius“. Apie Radviliškį – nulis informacijos, iškirpta tik skiltis „Dėdė Juozas pataria“. Straipsnelis po juo „Neišmesk – pravers darže!“ apie daržų tręšimą. Viskas. Nekrologas kažkokiam Anicetui Onaičiui, partijos funkcionieriui iš Mažaičių k., Aukštelkų sen. Pagal šifrą – „Komunizmo aušra“ ir tik tiek (1977-01-26 d., Nr. 4, p. 12). „Trepsutis“, „Gyvenimas ir mintys“. „Pastebėjimų ir pamąstymų“ prototipas. Autorė V. B. (?) 1987 m., tas pats laikraštis. Jau minėto a. a. A. Onaičio straipsnis „Į kalną“, Jono Jovaišos opusas „Veiksnys, užtikrinantis užduočių įvykdymą“ (apie „Radviliškio žemės ūkio mašinų gamyklą“). Atrodo, t. p. a. a. „Ką“ redaktoriaus puslapinis straipsnis su tęsiniu „Rajonas, kuriame gyvename“. T. p. a. a. – šiaip visus „Komunizmo aušros“ aprašus jau esu pateikęs. Ir jauniausias leidinys – vieno spaudos lanko, 4 puslapių – „Radviliškio gimtadienis 2006“. Tik po vieną mero Antano Čepanonio ir seniūno Leono Grigaliūno nuotrauką. Spėju, dabartinio mero Kazimiero Račkauskio leidinys būtų ne vieno lanko, o su dešimtimis jo nuotraukų. Klapčiukai tikrai pasistengtų. Visų kitų duomenų, išskyrus puslapių skaičių, nerasta, bet yra šis tas įdomaus. Tai straipsnis „Radviliškio istorija datomis“. Prisipažinsiu – ir aš padariau savotišką šunybę. Iškirpau minėtą straipsnelį. Jei redaktorė ir leidėjas panorės, galės įdėti jį prie skilties.
Įdėjimas
Egzotika. Radviliškio 3-iosios mokyklos, nūnai Vaižganto mokyklos, leidinys „Akimirkos“. Su epigrafu (autorių): „Mokykla – tai pasaulis, kuriame mes kiekvienas praleidžiame savo būties dalį“. Taip, tai tiesa, bet Lietuvoje tūkstančiai tų, kurie, kaip minėjau jubiliejiniame 1993 m. leidinyje, to padaryti negali. Aš galėjau, bet buvau prastas mokinys. Taip, padirbėjau prie vidaus darbų, baldų surinkimo, medelių sodinimo, bet mokytis nepatiko. Gal aš buvau bukas it Sibiro veltinis, gal nepakankamai gabūs dėstytojai. Sunku pasakyti, tad sulaukęs 15 m. vasaros atostogų metu pradėjau dirbti, o vėliau perėjau į vakarinę mokyklą. Čia ir sutikau pirmąją mokytoją – genijų. Net tokiems bukiams, kaip aš, V. Čižikienė sugebėjo mane išmokyti matematikos ir daug ko reikalingo praktiniame gyvenime. Anglų kalbą dėstė mokyklos direktorius B. Žibaitis, ir net bendraklasiai prašydavo išversti ne pačius sudėtingiausius tekstus iš anglų į lietuvių kalbą. To net ir norėdamas apie 3-iosios vidurinės mokyklos pedagogus pasakyti nenorėčiau ir negalėčiau. Baigiau vakarinę solidžiais pažymiais. Galvojate – nusišneku? Nieko panašaus, gavau plienines mokslo pasagas. Bakalauro studijas baigiau perkopęs 8-uko pažymį, magistro – 9-uko, Vytauto Didžiojo universitete. Vadinasi, nebuvau visai kvailas, o tik 3-iosios vidurinės mokyklos mokytojai… Čia norimą žodį parinkite patys. O leidinys, kaip minėjau, – raritetas. Tiražas 1500 egz., spaudė Radviliškio UAB „Litera“. Tad negalvokite, jog šį leidinį saugosiu. Leidinys – klasika, bet aš nemėgau mokyklos pedagogų. Po to – 23 metai suvirintoju, laimingiausias pusmetinio periodo darbas – korespondentu, mokslai: kursai, seminarai, universitetai, ir aš dar 23 metus – Radviliškio Psichikos sveikatos centro socialinis darbuotojas, socialinio darbo magistras. Kiek po to atšuoliavo pensija. Bet man metas pagalvoti apie skilties pabaigą.
Pabaiga
Rastame „knygų namelio turinyje“ – „Mūsų skaitytojui“ – „Jaunimo gretų“ periodas. Kas prisimena ir skaitė šį solidų žurnalą? „Šeimininkė“ – jos miniatiūrų konkurse tapau laureatu. Pigus „geltonosios“ spaudos leidinys „Dvidešimt kapeikų“ – ypač norintiems pasižiūrėti į pusnuoges damas. „Meisteris“ – nagingiems vyrams ir ponioms. „Verta žinoti“ – ne tik vyrams, bet daugiau moterims. Galima lyg ir apgailestauti, jog panašūs leidiniai iškeliavo amžinybėn. Ir įdomiausias šios „maišalienės“ radinys – „Garbės raštas“ (rusų k.). Juo apdovanojamas J. V. M. už sąžiningą tarnybą ir discipliną kariniame dalinyje Nr. 41767, įteiktas 1962-11-08 d. Ir nieko nepadarysi – pagal „Opus“ dainą „Gyvenimas yra gyventi“, o kas laikina – miršta. Ar žinote ką nors daugiau bent už porą Dievo požymių – „Amžinybė ir Begalybė“? Aš nežinau ir su tuo seniai susitaikęs. Taika su pačiu savimi leidžia padėti paskutinį skilties tašką.
2025-11-13
Vytautas Mikalauskis
