Aš žinau, jog mane kuom nors sunku nustebinti, bet… Tebūnie tai pradžia…
Pradžia
Mūza, Jūsų globėja, gali Jums atsukti plaukuotą užpakalį. Tačiau jai ją gerbi, ji it nepastovios laimės Fortūna. Liaudiškai, „dantų nešiepk ir svetimo gero neliesk“. Nešiepiu, neliečiu, gerbiu, žinau, jog ji it moteris, važiuojanti dešinąja kelio puse, o ne per centrą. Moterys žino, kad…bobos – kvailės. (Žemaitijoje tai netiktų), bet esame Žiemgalos smaigalys ir kvailokų bobų pas mus užtenka. Tai jos eina it erkės (erkės nemato, bet užuodžia), pačiu šaligatvio centru. Joms nusispjauti apie dešinę eismo taisyklę, net gal negirdėjo apie ją“. Bobos ir Afrikoje bobos. Neišnaikinami parazitai. Moterims tai jokiu būdu negali būti taikoma. Taip, ir aš retsykiais važiuoju per pėsčiųjų perėją, bet stengiuosi netrukdyti, kietiems praeiviams pasirinkdamas kelio pusę. Tiesa „durniams“ įstatymai, taisyklės – nulis. Tačiau pasitaiko ir įdomių reiškinių.
Reiškiniai
Šiaip jau gyvenu rutinoje ir labai mažai gali kas nors nustebinti mane. Rytais, tekant saulei aš keliuosi po septynių penkolika, plius-minus. Jei giedras dangus, stebiu lėktuvus velkančius savo uodegas kažkur pietų kryptimi. Spėjimas, kad tai orlaiviai, palikę Rygos aerouosto aerodromo takus, skuba kažkur į pietus, su emigrantais, ir tai tik spėjimas. Dabar saulė teka kažkur Vingėliškio kapinių kryptimi, tad neskubu užtraukti štorų (sunkių užuolaidų, jei kas nežino). Žiemą ji (saulė) pasirodys Naujosios gatvės pradžioje. Dienų rytmečiai šaltėja ir nieko nepadarysi – ruduo, „Krenta lapai auksiniai ir leidžiasi tyliai“… (Š. Mačiulis). Antra mano bėda – neturiu apie ką rašyti! Tačiau mano Mūza turi humoro jausmą, gal už pagarbą jai, o gal it išdykėlė mergelė, „neaišku, kur buvo šią naktelę“, ji dovanoja skilčiai pradžia, kartais ir pabaigą. Ji nenuspėjama. Lyg kažkas su Raseiniais, Zarasais ar vardu Rasa. Tad šįkart apie vieną jos dovaną.
Dovana
Puškuoju iš „Senukų“ su varžteliais – grąžteliais bei šiuo tuo iš „Maximikės“ kasdienei mitybai. Jau minėjau, mane nustebinti sudėtinga, bet… Prie šiukšlių konteinerių išžioju savo žiaunas. Šalia gelumbei, tekstilei ar kitiems medžiaginiams dalykams skirto konteinerio, puikuojasi avalynė, rankinės, padorios kokybės striukės ir pan. Ten pamatau, prisipažinsiu pirmą kartą gyvenime, išverstą pilną kalną knygų. Perdedu. Toli gražu – ne, nes nufotografuoju knygas. Jų per aštuoniasdešimt. Spėju, ir vėl spėjimas, kažkokio rusakalbio darbas. Nevardinsiu garbių sovietmečio autorių. Įspūdį padaro „Pasaulinės literatūros vaikams“ – gausa. Šios serijos, kaip gyvas ko gero nemačiau. Tačiau pirma pabandysiu pagrįsti savo hipotezę – toks knygų kiekis, o aš ne baltarankis, sudėjau į pavyzdingas krūveles ir net devynias knygas priglaudžiau, daugiau nebūtų išlaikęs „Maximos“ maišelis. Literatūra tikrai vertinga, net nevardinsiu autorių. Kodėl manau, kad jas išmetė rusų tautybės žmogus? Iki miesto parko knygų namelio apie penkiasdešimt (plius-minus) metrų. Knygų kokybė puiki. Na, tarkime, skirtos vaikams iliustracijos – spalvotos, atitinkančios knygų turinį. Kokybiškai išlaikytos, gerai parinktos minėtai serijai: L .Kerrol, R. Kipling, A. A.Miln, Dž. Barri (na kas nematė filmo, kad ir apie Piterį Peną). Tačiau kai tempi prekes iš parduotuvės, tenka palikti, kad ir S.Maršaką (ir taip jauko gero per dar dešimt kilogramų). Dabar apie tai, kas nustebino labiausiai. Tarp knygų vaikams ir Šarlis de Kosteras, ypač jo knyga „Legenda apie Ulenšpigelį ir Lamme Gudzaką ir jų drąsius, įdomius ir šlovingus žygius Flamadrijoje ir kitose šalyse“. Prisipažinsiu sąžiningai, aš ko gero neužaugau iki šios knygos giluminės prasmės. O minėtas autoriaus nepaminėtas tarp garsiojo Piterio Boksalio redaguoto opuso „1001 knyga, kurią privalai perskaityti per savo gyvenimą“. Ir nesupratau, ar minėtos knygos autorius P. Boksalis ir jo komanda, ir aš, esu laukinis tundros gyventojas, nemokantis skaityti ir rašyti. Moksliškai – analfabetas (nemokša). Ir nesiimu net svarstyti, ar mano Mūza – išdaigininkė, ar tik išdykėlė, šmaikštuolė. Ko gero tinka visi epitetai, bet dėkui jai už pagalbą. Parašęs šias eilutes susimąsčiau, o ką rašyti toliau? Mūza šyptelėjo ir tarė, o ką skaitytojams „grasinai“ anksčiau. Dar turi dvi neišspausdintas pasakas, tad tęsinys.
Tęsinys
Jums, gerbiami skaitytojai, liks tik viena iš „Septynių siaubo naktų“ tęsinio. Ji vadinasi „Košmarai Godų gatvėje arba svečiuose pas Juodąją kapininkę“. Iškart atsiprašau – Radviliškyje Godų gatvės nėra, bet gal dar bus. Paprasčiausiai taip nuslepiu Godos gyvenamąją vietovę. Tikiuosi, kad ją dar prisimenate? Šiaip vienų gyvenimas būna prėskas kaip avižinė košė be druskos ligoninėse, o kai kurių primena delikatesą. Šiaip jau Goda nebuvo išdykėlė, bet… Buvo tvankus ruduo, dar pakankamai šiltas. Naktimis miestą miegui užklodavo rūkas, o dienomis saulėkaitoje buvo net šiltoka.
Išpyškinę eilę pamokymų Godos gimdytojai iškeliavo pajūrin į draugų gimtadienį. Goda pasistaipė prieš veidrodį ir atsidususi paėmė maišelį su pirkinių sąrašu. „Maximoje“ greit apsipirko, tik vietoj „Vaikiško“ muilo nupirko „žemuoginį“. Prie kasos sutiko savo draugę Guodą. Jos patraukė į Guodos namus arbatėlės. Matote, net jų vardai panašūs. Apie ką jos šnekėjo? Pagal nepatikslintą versiją pabandė parūkyti ir paragavo šio to iš baro (Guodos tėvai, buvo išvykę į laidotuves Kaune). Laisvė! Kai Goda parsirado namo, buvo vėlus vakaras. Pažiūrėjus TV Goda užsnūdo. Taip prasidėjo jos kelionė į košmarų karalystę. Pradėjo lyti, žaibų šviesa nušviesdavo kambarį pamėkliška šviesa. Pirmiausiai susapnavo, kad „žemuoginis“ muilas atskriejo oru ir pradėjo tirpti burnoje. Vėliau iš kažkur atsirado senelės kaimynė, kurią Goda, po įsimintino nuotykio vadino „sena ragana“. Ji tarė – jei būsi gera, aš paseksiu tau baisią istoriją. Tik ne apie juodą kambarį ir juodą ranką. Apie tai girdėjau. „Ne,– atsiliepė senelės kaimynė, – tai bus apie neklaužadą vaiką, kuriam mama, kad nevogtų uogienės, išdūrė akis“. Ir kikendama pridūrė: „O dabar jis nors ir neregys, turi puikią klausą. O tu keliauk į mišką.“ Ir Goda atsidūrė miške.
Pro eglių šakas švietė mėnulis. Laukymėje darbavosi juodai apsirengęs vyras, kasantis duobę, šalia gulėjo į baltą drobulę susuktas ryšulys. Kai mėnulis trumpam dingo už debesų, laukymėje nieko nebuvo. Vidinis balsas paliepė Godai: „Pasižiūrėk, ką ten užkasė“. Goda pasiėmusi paliktą kastuvą, nužėrė ploną žemių sluoksnį. Duobėje sublizgo stiklainių dangteliai. Ištraukusi vieną stiklainį, Goda nustėro. Jis buvo pilnas mažų marinuotų kačiukų. Ją supykino. Išnirusi iš košmaro – atsigėrė. Mintyse save išbarė už cigaretes ir likerį, nusprendusi – viskas, tai paskutinis kartas. Išjungė TV ir vėl iškeliavo į košmatų karalystę. Šįkart atsidūrė prie kapinių vartų, iš kurių išėjo juodai vilkinti dama, panaši į senelės kaimynę, kuri čiupo ją už rankos ir prisistatė: „Esu Juodoji Kapininkė. Eime.“ Jausdama bejėgiškumą nuėjo paskui kapinių prižiūrėtoją. Ši atsikosėjo ir tarė: „Bėgti net nebandyk. Naktinės kapinės mano valdos, čia ir takeliai, kuriais vaikščiojau dar gyva būdama. Dar niekas nuo manęs nepabėgo. Jei nori pasivaikščioti ir pašiurpinti praeivius – prašom. Tiesa, šiandien mano planai – kiti. Skaitysi pasakas mano pavaldiniams.“
Goda atsidūrė rūsyje kur ant karstų sėdėjo patręšę negyvėliai, degė žvakės. Juodoji, Kapininkė pasodino Godą ant iškrypusios kėdutės, įbruko apipelijusią knygą ir paliepė: „Skaityk!“ Goda ilgai skaitė „Lietuvių liaudies pasakas“ savo publikai. Kol išgirdo: „Užteks.“ Numirėliai ėmė rengtis pižamas ir sugulė į karstus. Juodoji Kapinė įbruko Godai pažaliavusią monetą. Šįkart Goda atsibudo išpilta šalto prakaito, nusimaudė po dušu, kažkodėl apsirengė ir išėjo į naktinį miestą. Užkopė ant pėsčiųjų tilto per geležinkelio kelius. Taip ant to, kur pasak gyventojų, rūke dingsta gyvieji. Nulipusi pamatė plikai nusikirpusį berniūkštį. Išsitraukusi nežinia iš kur kišenėje atsiradusį raktą, paklausė:
– Ar ne jo ieškai?
–Taip! Vienas geras bučinys ir jis tavo.
Godai buvo gėda prisipažinti, jog ji niekad nesibučiavo. „Visai nieko vaikėzas, ir šukuosena jam tinka,“ – pagalvojo Goda. Toliau lyg kas būtų ištrynęs atmintį. Ji vėl atsirado namuose. Suskambo telefonas. Verkšlenanti draugė pasiguodė, jog pateko į bėdą. Ją sapne aplankė Juodoji Kapininkė ir pasakė, jog reikės jai tarnauti. Prisiminusi monetą, kurią gavo kapinėse, Goda ją paguodė: „Ryt nuplausime monetą šventintu vandeniu ir vėl užkasime kapinėse. O žinai, aš sutikau tokį dailų berniuką…“
Apie ką dar plepėjo draugės, istorija nutyli, tačiau kantriausius skaitytojus įspėju, niekada, nieko nesineškite namo iš kapinių. Na nebent norite, jog Jus aplankytų Juodoji Kapininkė ir atsikasus lieptų valgyti lavoną ar iškrėstų kokią kitą šunybę. Netikite? Tuomet parsineškite Jums nepriklausantį daiktą iš kapinių. Sėkmės! Na, o man laikas galvoti apie pabaigą.
Pabaiga
Turiu ir malonesnę žinią. Jūs gal ir neskaitėte N.Šundikio „Eikliojo elnio“, J.Rytcheu „Čiukčių sagos“ ir t. t., net užsienio autorių, kurie rašė apie čiukčių giminaičius – eskimus. Tad ir jie nerašė apie šių tautelių ankstesnes laidojimo apeigas. Velionį išveždavo į tundrą ir palikdavo paukščių ir žvėrelių maistui. Šalia palikdavo ir namų apyvokos daiktų. Tarkim šalia mokinukų – sąsiuvinį, rašiklį. Na, rašiklį tam, kad padėtų paskutinį skilties tašką.
2025-09-26
Vytautas Mikalauskis
