Kepu šias skiltis it blynus. Dėl paprastos priežasties. Esu pažadėjęs, kad skaitytojams pateiksiu 666-ias. Gaminu, kad jei kas ir atsitiktų, jos būtų parašytos. Skola būtų nuodėmė. Nuo to ir pradedu.
Pradžia
Jau esu rašęs, kad rimtą konkurenciją mano skaitytojams, iš kurių „pasisrebiu“ minčių savo skilčiai – literatūra. Knygų lentynoje penkios naujos neskaitytos knygos. Ne mažiau ir tų, kurias parsitempiu iš knygų namelių. Na kaip jaunystėje negalėdavau praeiti pro knygyną. Kartais geros literatūros galima aptikti ir gan keistose vietose. Apie tai rašiau. Pasiskolinu ir „Literatūros ir meno“ žurnalų, lankausi spektakliuose „Radviliškio rajono savivaldybės tarybos posėdžiai“. Geranoriškai bendrauju ir su savo Mūza. Štai, visai nesenai, knygų namelyje (ne bibliotekos), aptikau A. Novikovo Pribojaus „Pirmo rango kapitonas“. Kažkas ja atsikratė. Įrašas prieš titulinį lapą skelbia: „Radviliškio II-os vidurinės (dabar V. Kudirkos vardo progimnazija) mokyklos aštuntos klasės mokinei Grigaliūnaitei Neringai už rašinį „Mano mėgstamiausia specialybė“. Dovanojo ir uždėjo spaudą. Radviliškio raj. Liaudies švietimo skyriaus profesinio orientavimo kabinetas 1977.03.13“. Keletą citatų, prisiminęs žilą jaunystę užsirašau: „visas gyvenimas taip supainiotas, kad kai kas nebesupranta, kokia tikroji garbė… Atvirumas – tauriausias žmogaus bruožas“. Nepaprasta knygelė, autorius pakankamai talentingas. Įdomum ar savivaldybės klerkas Linas Garbenis pritartų aukščiau išvardintom mintims-citatoms? Nors koks skirtumas. Jam tik „karštą akmenį duoti“ (Frazeologijos žodynas, 2001 m. Lietuvių kalbos institutas, Vilnius, P.56). Ne tokių „karštų akmenų“ galima rasti ir nūdienos spaudos puslapiuose.
Radiniai
Vartau rugsėjo mėnesio Nr. 960 leidinį „Obzor“ („Apžvalga“). Rašinys „Pats baisiausias padaras – Žemėje“. Tai apie tai, kad Gobio dykumoje, pasak vietos klajoklių mongolų, gyvena į slieką panašus gyvūnas „Olgoi-Charchoi“. Iškart prisimenu profesorių paleontologą, talentingą rašytoją Ivaną Jefromovą ir jo apsakymą apie minėtą padarą. Minėtas autorius ekspeditorius Gobio dykumoje taip pat aprašo šį padarą, vien nuo kurio prisilietimų mirštama. Tai grąžina į vaikystės skaitinius. Beje niekas, niekur šio kirmino pavidalo pabaisos nesugavo, nerado, jo liekanų ar kitų jos egzistavimo įrodymų. Spėju ir neras. Kito straipsnio, tas pats leidinys rašo apie radiacinės genetikos pradininką: zoologą, genetiką, biofiziką, ekologą, filosofą, istorijos žinovą, meno vertintoją N. V. Timofejevą-Resovskį. Jį savo romane (dokumentinėje apysakoje) aprašo garsus rusų rašytojas Daniilas Graninas. Jo opusas „Stumbras“ apie minėtą mokslininką yra išverstas į lietuvių kalbą. Niekaip neįveikiu S. V. Obručevo „Į neištyrinėtus kraštus“ (r. k.). Tokia knyga turėjo pasirodyti serijoje „Horizontai“. Veik įveikęs R. R.Talkieno pasekėją Stiveną Donaldsoną ir jo knygos „Lordo paniekinimas“. Abi paskutinės minėtos knygos rusų k. ir jų laukia – nesulaukia „Knygos namelis“ centriniame miesto parke (man arčiausias), bet… per visą gyvenimą man buvo pasitaikę tik trys knygos, kurias numečiau šalin. Įveiksiu. Bet, kaip žadėjau, Jūsų laukia paskutinė mano pasaka (šiuolaikinė), kuri turėjo išvysti dienos šviesą, bet dabartinės direktorės (bibliotekos) žibutės dėka, buvo numarinta. Teorinė dalis (sutrumpinsiu, supaprastinsiu, dar palauks). Beje pasakos Jus pasiekia, tik gerokai patrumpintos. Tad…
Vėlės medžioklė
Šį Godos pasakojimą užsirašiau rugsėjo 13 d., 13.00 Vilniaus laiku. Baisus skaičius? Mano mėgstama spintelė, kai lankausi pirtyje irgi turėjo 13-tą numerį. Šiaip nuo šio pasakojimo praėjo ne vieni metai. O buvo taip: prasidėjus eiliniams mokslo metams Goda nuobodžiavo. Po Juodosios Kapininkės dovanos ir susitikimo prie geležinkelio pėsčiųjų tilto… Bet nuobodulys turi privalumų. Jis įjungė Godos kompiuterį, esantį tarp dviejų ausų. Ji nusprendė – kerštas, senelės kaimynei raganai. Radviliškio bibliotekoje apsišarvavo specialia literatūra ir pradėjo veikti. Žinoma, kažko ypatingo nepasiėmė, bet sužinojo, jog neverta žiūrėti į sustojusius laikrodžius, nors jie tik blogas ženklas, kad neverta spoksoti į ugneles miškuose, laukuose, nes esą dvasios saugo lobius. T .p. neieškoti „kraujo skalbėjų“, nes jos prašymą išskalbti kaimyno rūbus – baigsis kaimyno mirtimi. Jei manote, kad tai naudingos žinios – prašom, jos nė kiek neblogesnės už mirusiųjų „nuodėmių valgytojus“. Buvo tokia profesija. Taip pat Goda sužinojo, kad galima susikurti dvasią-antrininkę. Geriausia kapinėse, bet reikia kuo skubiau sprukti pro neuždarytus kapinių vartus, nes… Savo ieškojimuose ji atrado ir kitą antrininko gamybos variantą. Po paskutinių pamaldų likti bažnyčioje ir laukti vėlių (tokius smalsuolius itin barė Šv. Tėvas Stanislovas). Tačiau sučiuptos vėlės gali įvykdyti ir tavo pageidavimą. Pasikausčiusi žiniomis Goda ėmėsi veiklos. Pirmiausiai ji sugalvojo, kaip atkeršyti senelės kaimynei. Dvasia vykdydama jos valią, turėtų tai kaimynei įvesti kabošiukų. Tokių variukų, kurie tuštinantis and sėdimos kūno dalies uždeda voratinklį, kurio nenuplėši, na nebent pasėdėtum vonelėje su neskalbtomis vyriškomis kojinėmis.
Kad vienai nebūtų nuobodu, pagalbon pasitelkė draugę Guodą. Kapinėse surinktus kaulus sumalė ir sumaišiusi su kiaulienos inkstais, paruošė vaišes vėlei ir niūriu balsu ėmė skaityti užkeikimą. Kambaryje atšalo ir pro atviras balkono duris skersvėjis užgesino juodą žvakę. Goda pajuto smūgį kakton, o Guoda sužviegė, jog kažkas peša jos kasą. Sureagavęs tėtis paklausė: Na šamanaujate? Geriau pasižiūrėkite į veidrodį. Jos įvertino savo išvaizdą. Godai ant kaktos puikavosi melsvas gumbas. Guodai ant nosies galiuko spalvotas spuogas. – Gal ir gerai kad tik tuom ir baigėsi ir iš balkono švystelėjo laukan jau dvokiančios vaišės vėlei. Iš apačios atsklido keiksmažodžiai, tarp kurių švelniausias „ach tu utėle plaukuota“.
Na dėl „paguodos“ pakeitė planus. Jos nusprendė vėl apsilankyti kapinėse. Nori – nenori, bet esu priverstas pripažinti, kad nūnai mergaitės drąsesnės už „subobėjusius“ vyrukus. Rugsėjį anksti temsta ir herojės patraukė senųjų kapinių alėjomis. Netoli vartų nuo vieno kapo atsklido dejonė ir pasirodė būtybė dvokianti, kažkodėl alkoholiu ir šlapimu pasmirdusi vėlė būtybė. Goda čiupo ją už pakarpos ir pareikalavo, kad ši išpildytų jos norą. Kitą dieną, vienas alaus mėgėjas pasakojo draugams, esą vieną naktį jį apdergė kažkoks paukštis, o kitądien dvasios bandė įtempti į kapą. Vos ne vos pavyko pasprukti.
Tuomet pasakos herojės nenurimo ir pasislėpė bažnyčioje po paskutinių pamaldų. Apie vidurnaktį pasirodė pamėklė, panaši į Godos senelės kaimynę. Ji priėjo prie mergaičių ir paklausė: „Išdykaujate?“. Niekur nedingsite, teks jums pabūti nuodėmių valgytojomis“. Ir iš grindų išaugo stalas panašus į karstą, bei nukrautas įvairiais valgiais, delikatesais ir nealkoholiniais gėrimais: „Kol visko nesuvalgysite, iš čia neišeisite! Vaišių neišsinešite! Juolab tai jūsų chuliganiškos nuodėmės.“ Pasakodama šią istoriją Goda sakė, jog suvalgė ir išgėrė tiek , kad atrodė sprogs skrandis. Ryte, suskambus varpams ir atsivėrus bažnyčios durims, kurias atrakino senelės kaimynė, jos išėjo laukan. Kaimynė paslaptingai nusišypsojo, bet Godai ir Guodai kažkur dingo noras raganauti. Be to mokykloje ji sutiko ir susipažino su berniūkščiu, su kuriuo pasibučiavo prie geležinkelio tilto. Tai buvo „Septynių siaubo naktų“ veikėjas Knygius. Čia ir galima būtų padėti paskutinį pasakos tašką, bet… Goda studentavo, ištekėjo, turi vaikų. Bet yra bet… Jis kaip skilties pabaiga.
Pabaiga
Daugelis vaikų, vienas kitas suaugęs asmuo būtų galėjęs susipažinti su mano pasakomis (jos priedas prie knygelės „Apie socialinio darbo meną ir demonus“). Priverstas priminti, jog knygelė nepasiekė Jūsų dėl naujosios bibliotekos direktorės „ožių“. Šį bei tą ateityje pateiksiu ir iš rimtosios teorinės dalies. Nedidelėmis dozėmis. O dabar sugrįžtu prie kasdienybės siaubo pasakos. Net nežinau, kaip ją pavadinti. Jaunystėje su motociklu po miestą laigė „šiknabirbių“, kai kas sako p… birbiai. Jei matai be apsaugos priemonių lakstantį riedutininką ar dviratininką nesilaikantį vairo, bet riedančio Susivienijimo link, gali daryti prielaidą, jog tai Lizdeikos „ereliai“. Skamba gražiai, bet labai abejoju, jog jie ką nors žino, jog jų mokykla anksčiau turėjo vienos bolševikinės veikėjos Valerijos
Valsiūnienės vardą. Kodėl policija nesutramdo „šiknabirbių“ net neklauskite. Reikia būti tikru angelu sargu, kad už elgetišką atlygį dirbtum policijoje.
Ne veltui, ten personalo stoka. Tačiau sugrįžtu prie „siaubo pasakos“ ir primenu, jog tai tik pasaka. Pasak rusų patarlės: „Pasaka – melas, bet joje užuomina, geriems šaunuoliams pamoka“. Tai štai į mane kreipėsi vienas pilietis, norėjęs patekti pas gydytojus-specialistus. Jis pasiguodė, kad numirs greičiau, nei pas juos pateks, o ligoninės konsultacinė poliklinika, net neturi specialistų. Pasak legendų, čia (apskritai ligoninė) čia reikia, bent dešimt gydytojų specialistų ir apie aštuoniolika med. seselių, tad laidojimo biurai turės klientūros. Na susirgus kai kuriomis ligomis palaukti mėnesius tris–keturis, ypač jei „tiesa“ piniginė privatininkams – realu. Spėsite pasiruošti „grabnyčias“ (yra ir pigesnių variantų, pvz.kremavimas). O dabar apie šunsnukius, kurių dėka Lietuvoje tokia situacija. Pirmas Jo ekscelencija G. N. Jam labiau įdomu Galapagų vėžlių išsaugojimas, ar kiti niekalai. Sveikatos apsaugos ministerijoje vyraujanti religija dzin (ne – dzen budizmas) – normų norma. Radviliškiečiai seimoriai (gink Dieve nerašau liūlioriai), pakankamai jauni ir galvoja, jog sveiki sulauks gyvenimiško finišo. Apie mūsų vietos merą, tarybos narius, savivaldybės gydytoją, ligoninės direktorę tik gerai arba nieko. „Belbiesai“ (stuobriai) visur tik stuobriai. Tad, jei galiu paklausiu, ką apie sveikatos apsaugą provincijoje mano valdžios ir vietinė grietinėlė. Asmeniškai mano nuomonė, jiems vieta tik istorijos sąvartyne, komposte. Manote kitaip? Tai Jūsų teisė, kaip ir mano padėti paskutinį skilties tašką.
2025-10-01
Vytautas Mikalauskis
