Aš visad maniau, kad neprastai moku rusų kalbą. Kai prireikė išversti į lietuvių kalbą: „Jokarnyj babai“, ar M. Berneco „Bendiužniki“, susidūriau su problema, bet nuo jos ir pradėsiu.
Pradžia
Nors turiu net penkis rusų-lietuvių kalbos žodynus, praskridau. „Jokarnyj babai“ – panašiai kaip mūsų pyst. Tiesiog jaustukas – „o povelniais ar pan.“. Iš M. Berneso „bendiužniki“ irgi ne ką išpešiau – artimiausia prasmė „patvorinis“, nes konteinerių šiukšlėms anuomet ir nebuvo. Taigi teko nusivilti ir savo rusų kalbos žinojimu. Iš kitos pusės anaiptol ar visos žinios naudingos? Man algebra, trigonometrija, logoritminės liniuotės ir pan. reikalingos it šuniui penkta koja. Tiesa, jei būtų šešios, kaip skandinavų dievo Odino Žirgas, berods slepniras, gal ir nieko. Tiesa, turiu pripažinti, jog kai kurios nenaudingos žinios teikia tam tikrą malonumą žinojimui. Na, pavyzdžiui, kad ir Bernesas, legendinės „Odesos“ autorius ir atlikėjas, buvo visai ne bernesas (jei įvardinsiu tikrąją pavardę ir tautybę, galiu sulaukti eilinio L. Garbenio skundo dėl antisemizmo ar pan.). Daugelis net nesusimąsto, o kokia legendinės dainos, D.Tuchmanovo „Pergalės diena“, tautybė. Ir ar tai – svarbu? Na nebent L. G. raitant eilinį niekšišką skundelį. Gaila, kiti laikai, kiti įstatymai, kitas garbės supratimas, net laisvas žodis, be cenzūros, leistų paklausti ar karvės mėšlas t. p. turi teisę skundams. Aš čia tarp kitko. Mėšlas, kad ir dramblio, Afrikoje tik galima trąša. Kaip įvardinti bendrijos pirmininką, nesugebantį sutvarkyti šaligatvio šalia namo – būvį, net nežinau. Štai ir prisiminiau „jokarnyj babaj“ su atviru klausimu – gal užteks „klijuoti durnių“ ir imtis realios veiklos? Žolės pjovimą galima patikėti ir kitoms firmoms, o šaligatvių ir namo pamatus dengiančiomis plokštėms yra ir lėšų, bet nėra noro dirbti. Supratimo, mano nuomone, t. p. Tad vėl sugrįžtu prie trąšų. Jos organinės, autorius žinomas, net turintis supratimą apie Lietuvos teisę. Šaunu. O jeigu dar ir dirbtų, būtų visai – „valio“! Nors kartais ir kai kurie darbai nėra itin reikalingi.
Reikalingumas
Turėčiau skilties skaitytojams kai ką paaiškinti. Jos pabaigoje matote parašymo datą. Realybė kiek kitokia. Pavyzdžiui, šios skilties pradžią parašiau rugpjūčio 22 d. Kada bus parašyti kiti, iš anksto nežinau. Dažniausiai nežinau. Dažnas skaitytojas reikalauja „ko nors gražaus“, o kas tas „gražus“, paaiškinti negali, tad rašau taip kaip rašau, nes įtikti visiems neįmanoma. Čia tiktų ir legendinis užrašas Laukinių Vakarų salūne: „Į muzikantą nešaudyti, groja taip, kaip moka“. Sugrįžtu prie savo knygelės „Apie socialinio darbo meną ir demonus“. Ją leidėjo leidimu publikuosiu savo skiltyje. Žinoma, nekankinsiu pateikdamas turinį, literatūros sąrašą, bet prisiminsiu, jog ji susideda iš pagrindinės, teorinės dalies ir priedų. Priedai, tai pasakos, kai kurios turėjo tapti „Septynių siaubo naktų“ tęsiniu, kai kurios tiesiog mano laisvalaikio „žaidimai“ ir be abejo jos šiuolaikinės. Tad dar vieną iš „žaidiminių“ pateikiama Jūsų teismui. Tad…
Viena avytės Onos diena
Kažkada avytė Ona išbėgo į pavasarinę ganyklą pasidžiaugti saulėta diena ir nuraminti praalkusį skrandį sodriais žolynais. Avytė Ona ėjo nuo vieno dobilėlio prie kito ir mėgavosi baltais, rausvais ir raudonais jų žiedais. Po to įniko į pienes iki nosies galiuko pageltonavimo, paragavo smilgų ir pasisotinusi nusprendė ištirti aplinkinį pasaulį. Pažvelgė į vienišus purius debesėlius, pasiklausė vieversių čirenimo ir patraukė link tolumoje dunksančio ąžuolo. Pakeliui pavaikė margaspalvius drugelius ir bites, dirbančias savo darbą, stebėjo storą, plaukuotai dryžuotą šimtakojį ir nusprendė, kad jei ji turėtų šimtą kojų ir jas reikėtų depiliuoti, kiek nagų reikėtų lakuoti, kiek kojinių ir batelių… Staiga jos dėmesį patraukė kažkoks judėjimas ankstyvųjų bulvių lauke ir ji pakeitė kelionės kryptį. Lauke aplink dygstančias bulves susėdę dryžuotais kostiumais vilkintys kolorado vabalai mušė tamtamus, skatindami savo mėgstamo patiekalo augimą.
– Atleiskite, o kam jūs tvatinate šiuos egzotiškus afrikietiškus instrumentus?
– Cha, dabar, jau ir darželinukai žino apie muzikos poveikį augalams, taip mes paspartiname jų augimą ir kokybinius rodiklius, – pasigirdo atsakymas.
– Bet paklausykite, o jeigu tai genetiškai modifikuotas, iš prigimties sugadintas produktas? Pasigirdo vabalų kikenimas.
– O mes nė trupučio nebijome, nieko baisaus, jei vietoj dryžuotos aprangos tapsime languotais it škotiškais kiltais. Ir atleiskite, gerbiamoji, ritmo vyrai yra ritmo. Lydima garsų, kaip kokia automobilinių „bumčikų“ mėgėja avytė patraukė link ąžuolo.
Pasikasė kailinį šoną į medžio žievę ir nusprendė atsipūsti. Po to ėmė stebėti pilką katę prie kurmiarausio, kuri medžiojo, o po nesėkmės apdergė kurmiarausio angą ir po gamtinių reikalų ėmėsi jį užkasinėti. Pajutusi, jog stebima, priėjo prie avytės Onos. Pirmoji prisistatė avytė:
– Katė pilkė, nors tėtis katinas dabartinių feminisčių dėka vadinuosi Pilke.
-Oho, – tarė avytė. -Gal ir man į jus reikėtų kreiptis kaip nors ypatingai?
– Nebūtinai, vadink mane Pilke, tai tik mano mama sako, kad visi vyrai – avinai.
– Matai ten toliau, po karklais yra upelis, ten galėsime atsigerti.
Ir jos vaikydamos visokias kamanes pasiekė upelį. Upelyje vandens srovė kedeno dugno žoles, besiraitančias siurbėles, mažas žuveles. Draugės palakė ir neskubėdamos patraukė kito ganyklos krašto link, kol vėl išgirdo įtartinus balsus: „Tss – tarė Pilkė, – aš einu į žvalgybą, o tu tyliai pabūk čia.“
Avytė Ona mielai užleido žvalgo pareigas savo gracingai kailiniuotai draugei, kuri be garso dingo žolėje. Ši po kurio laiko sugrįžo ir raportavo:
– Ten prisirūkę „žolės“ ir alaus pripampę vilkai, sulaukėję šuns Sargio giminaičiai. Iš jų pokalbio supratau, kad laukia sėbro, kuris išėjo į kaimo parduotuvę alaus.
– Jie tikriausiai negražūs kaip spuoguoti paaugliai ir gali mus nuskriausti? – Paklausė avytė Ona.
– Ir dar kokie negražūs! Prasmirdę tabako dūmais, alumi, kaip kai kurios šiukšlių dėžės, o atrodo it Egipto mumijos, – pritarė jai Pilkė. -Geriau eime namų link.
Pakeliui pavaikė drugelius ir bites, klausėsi paukščių, mėgavosi saulės šiluma ir gėlių spalvomis. Eidamos pasisveikino su karve Stase ir arkliu Martynu, pranešdamos apie, pakaušusius vilkus. Po to išsiskyrė, susitarusios susitikti kitą dieną. Prieš užmigdama avytė Ona mąstė apie pasaulio įvairovę, savo vietą jame, naują draugę, rytojaus pasimatymą, o užmigusi sapnavo, kaip vaikė netikėlius vilkus.
Ši pasaka, kaip ir visos mano pasektos ir užrašytos, neturi pabaigos, o tik pradžią. Tai, ką toliau veikė avytė Ona, katytė Pilkė, turėsite sugalvoti patys, ir tai jau bus Jūsų sugalvotos istorijos turinys. Na, o man metas galvoti apie skilties pabaigą.
Liko dar trys minėtos mano knygelėje pasakos. Teorija niekur nepabėgs. Dievas duos, perskaitykite ir likusias pasakas. Beje, ši sutrumpinta, teks adaptuoti ir teorinės dalies skyrius. Argi aš kaltas, kad Viešosios Radviliškio bibliotekos direktorės V. Š. dėka neišėjo visa 90-ies lapų knygelė, kurios išleidimą būčiau apmokėjęs. Tarp kitko, spėju, jog vieniems šis tas būtų įdomu, kitiems nuobodu, o dar kitiems visiškai nusispjauti. Ir man šiandien daugiau rūpi kasdienės realijos.
Na, pavyzdžiui, tragedija Voskonių kaime. Nesveikas miesčioniškas smalsumas, padiktuotas žiniasklaidos. Ar buvo priešgaisrinė apsauga? Kur buvo ūkininkas, nespėjęs išleisti laukan jaučio, kuris užduso dūmuose ir pan.? Galų gale, ar turtas buvo apdraustas? Ir tarp kitko, šis skyrelis buvo pradėtas rašyti rugpjūčio 23 d. Pratęstas rugpjūčio 25 d. Ir ji (pabaiga) baigiasi kasdienybe. Savaitgalį prie šiukšlių konteinerių (netoli baseino) mačiau įspūdingą kalną dėvėtų kiek senoviškos, bet geros kokybės, baldų. Antradienį jų jau neliko nė pėdsakų. Kodėl jie ten atsidūrė, sužinojau iš kaimynės. Jų savininkė mirė. Jos palikimas, išskyrus parduodamą butą, nesudomino nieko. Net mūsų laiptinėje, bent trys nuomojami butai, o vienas, trijų kambarių, stovi be naudos jau eilę metų. Sutikęs pažįstamą iš Voskonių, garbią vienos įstaigos sekretorę (buvusią), sužinojau, jog tragiškos nelaimės Voskoniuose, šeimininkas gyveno(-a) mieste. Tad pradėti gaisro gesinimą jis negalėjo, nors kai pagalvoji – būtų priešgaisrinė apsauga su vandens sistema… O kas iš rajono ūkininkų ją turi? O ir atstumas iki Voskonių ne Singapūran – 8–10km. Žiūrint iš kurios miesto vietos. Tai normalu. Apsilankiau pas jaunystės bičiulį. Jo vaistinėlė, ko gero, pranoksta ir manąją. Optimistas, buitinis psichoterapeutas. Pabendravęs ir aš pasijutau geriau. Perfrazuosiu legendinę(-į) pasakymą apie praeinančio gyvenimo šlovę. Išmesiu iš šio posakio žodį „šlovė“ ir liks padėti tik paskutinį skilties tašką.
2025-08-26
Vytautas Mikalauskis
