Tikiuosi, jog dėmesingesni skaitytojai atkreipia dėmesį, jog skilties pabaigoje nurodytas jos parašymo laikas. Štai ir dabar „Radviliškio krašto“ administratorė atkreipė dėmesį, jog pateiktos produkcijos užteks iki rugsėjo vidurio. Gal čia ir pradėsiu.
Pradžia
Aš neprieštaraučiau raginimui „pristabdyti arklius“, bet bijau, jog Mūza įsižeis ir aš liksiu „ant ledo“. Iš kitos pusės, kai prikepi šimtus tokių ar panašaus formato rašinių „Mūsų krašte“, „Radviliškio naujienose“, „Alio, Raseiniuose“, „Visuomenės balse“, „Radviliškio krašte“, o jų skaičius persirita per 620 vienetų, Mūzos kerštas gali būti baisus. Aš, apimtas kvailumo, pažadėjau skaitytojams 666 skiltis (jei būsiu gyvas) ir pabandysiu it koks alpinistas „Sniegynų leopardo“ titulu įkopti į 777 vieną skiltį. Dažnokai jaučiuosi išsisėmęs. Na, kiek galima? Iš kitos pusės, jei neužrašysių užbėgdamas „arkliams iš priekio“, apskritai nieko nebeparašysiu, nors… kai kas tam visai neprieštarautų.
Beje, dėti po dvi skiltis į „Radviliškio kraštą“ būtų per žiauru skaitytojų atžvilgiu. Na prieš keletą metų rašydavau po dvi skiltis, skirtingas. Vieną „Visuomenės balsui“, kitą „Radviliškio kraštui“. Dabar abejoju ar taip sugebėčiau. Be to „Visuomenės balsas“ mirė ir tikrai neprisikels Paskutiniojo teismo dienai. Rašyti „ofiziozui“ būtų dar didesnė nesąmonė ir mano siaubas. Man visa šio organo šutvė primena „siaubą-baubą“ iš vienos pasakėčios. Pritaikytų cenzūrą ir suėstų gyvą su visu šūdu. Be to, vieną iš šio leidinio dirigentų, galimų, tariamų ar tikrų iškviečiau į dvikovą. Lai jis oficiozui rašo savo skiltis. Skaitytojai įvertins ir paskelbs nuosprendį. Na, o dabar pereikime prie kasdienybės. Skyrelį pavadinau – žole.
Žolė
Aš ir sesuo, mitologinio lietuvių pragaro dievo žmonos vardu, pėdinome centro link pro baseiną. Ant šaligatvio prie V. Kudirkos 2A gulėjo kuokštai nupjautos žolės. Sesuo nustebusi pasidomėjo, kodėl aplinkos niekas netvarko. Pasakiau, kad miesto seniūnas tvirtins, jog nėra lėšų, darbininkų ir t. t. Suprantu, jog nėra, nors turėtų būti. Ir sprendimas labai paprastas. Kodėl savivaldybės merui, miesto seniūnui, aukštiems valdžiažmogiams nepasiėmus šluotų, grėblių į nagus ir nepadarius tvarkos? Tegul padirba miesto labui. Paradui galėtų vadovauti Vaižgantas Pakulnis, tik spėju, jog jis nežino kur šluotos kotas ar už kurio galo laikyti. Bet štai vadovauti, rašyti skundus tikrai puikiai moka. Netgi savotiška manija. Tad ir kitas skyrelis bus taip pavadintas.
Manija
Ją įžvelgiau knygų namelių turinyje. Paskutiniu metu mane stebina literatūros rusų kalba gausa. Puikios būklės raštai nuo A. Diuma iki N. S. Leskovo. Spėju, jog mirė rusakalbis bibliofilas, turėjęs puikią asmeninę bibliotekėlę ir artimieji surado būdą, kaip kultūringai jos atsisakyti. Prisipažinsiu, jei savo lentynose turėčiau pakankamai vietos, šias knygas priglobčiau. Deja, esu apribotas jų pločio. Išvada paprasta – ženkliai sumažėjo mokančių rusų kalbą, kaip ir gyventojų apskritai. Sovietmečiu, norint gauti šiuos leidinius, reikėjo neeilinių pažinčių knygynuose ar leidyklose. Ir dabar kai kam atrodys pokrypis, bet… Pagal Rytų horoskopą esu šuo, pagal Vakarų – liūtas. Charakteristikų nepateiksiu, kas norės ir jomis tikės, lai pasidomi patys. Tad nesistebėkite, jei tikite horoskopais, suprasti, kodėl šiuolaikinę valdžiažmogių (aukštųjų) valdžią puolu it šuva ir skiltyse riaumoju it liūtas. Na koks liūtas neriaumoja apskelbdamas savo teritorijos ribas, ir koks šuo neloja, norėdamas apsaugoti šeimininko, savininko, globėjo? Nesulauksite niekada, bet apie gyvūnus man lemta parašyti. Suprantama, kambarinius ir naminius. Bet būtų neįdomu, jei kalbėčiau vien apie katinus. Trumpas intarpas nepakenks skilčiai.
Intarpas
Bet jis taip pat „katininis“, nesibaiminkite nedaug. Kartą katinas „Mersas“ (toks jo vardas) padėjo skersą ant Radviliškio savivaldybės ir jos rinkėjų (piliečių) ir nusprendė, jog pelės, paukščiukai – skaniau. Ką apie tai mano Radviliškio rajono meras Pizius, Jums ir man visai neįdomu. Smalsaujate? Klauskite mero. Jis Jums paaiškins išsamiai ir aiškiai. Nesuprasite, yra ir jo klapčiukai. Na tokie pataikūnai, besąlygiškai klusnūs, kurie turi iš to naudos ar jos siekia. Jei dar neaišku, kreipkitės į mero patarėją Liną Garbenį. Jis šiuo atveju būtų „Supermersedesas“. Mano klausimas merui ir jo šutvei būtų kuklus ir paprastas. Kodėl Radviliškio rajonas velkasi Lietuvos savivaldybių pasturgalyje? Atsakymo nesitikiu. Jei jis ir būtų, tai tik vaikiškos pasakėles piliečiams. O dabar apie realybę.
Realybė
Pažįstu damą, kuri dvasiniais reikalais kas savaitę suvažinėja autobusais apie penkis šimtus kilometrų. Spėju, jog pagal atstumą. Man tai būtų sudėtinga dėl sveikatos būklės. O šiaip – kasdienybė. Voskoniuose, jei tai gandai, sudegė ūkininko sandėliai. Nuostoliai – milžiniški. Iš kitos pusės, esu gerokai išsisėmęs. Na netgi rašysi, jog ko gero išskrido čiurliai, kad varnos rytais skrenda pietų kryptimi/gal žiemoti į Paryžių? Naktimis danguje karaliauja Plejados žvaigždynas (liaudyje septyni šienpjoviai). Kartais pro langą pažvelgia ir mėnulis. Katė įprato naktinėti, gal peliauja? Šiaip kai pagalvoji apie katinus, jie itin panašūs į žmones. Turi uodegą (žmonės jos rudimentus). Knarkia, perdžia, sapnuoja košmarus (na tai dėl ko naktį krūpteli ir sukniaukia). Mėgsta joms prieinamą maisto įvairovę. Net sukūrė savo kalbą. Kniaukimu jos bendrauja su žmonėmis, o ne tarpusavyje. Gyvenimas – įvairus. Nuo paukščių apgyvendintos kiemo eglės iki megapolių apgyvendintų dvikojų (Niujorkas, Tokijas ir t. t.). O ir gyvūnai artėja prie žmonių (lyg žmogus ne gyvūnas arba kaip rašo mokslininkas Desmone D. Moris „Plikoji beždžionėlė“). Nesutinkate? Tai ne mano mintis, paskaitykite minėto autoriaus kūrinius. Na, pavyzdžiui, „Nuogas vyras“, „Nuoga moteris“. Ar jos išverstos į lietuvių kalbą – nežinau, bet daugėja mokančių rusų, anglų kalbas. Yra ir internetas, išmanieji telefonai. Tad jei smalsaujate, susipažinkite su minėto autoriaus kūryba. Ir neklauskite manęs, ar verta keliauti į dvasines keliones. Mano nuomone – būtina, privaloma kaip mano skilties pabaiga ir paskutinis jos taškas.
Kai mirusieji neturėjo ką pasakyti, pakilo į orą tarsi savo bandą naktyje prižiūrinčio piemens laužo dūmai.
C .G. Jungas.
Tai iš mano minėtos, bet pasaulio neišvydusios knygelės „Apie socialinio darbo meną ir demonus“. Ji buvo paruošta prieš dešimtmetį, bet dabartinės viešosios bibliotekos V. Š. dėka taip ir neišvydusi dienos šviesos. Daug kas, išskyrus šiuolaikines pasakas, paseno. Gal per vėlai prisiminiau Radviliškio r. savivaldybės deputato (nario) pasiūlymą ir spausdinti ją palaipsniui, „Radviliškio krašte“, bet geriau vėliau nei niekada. Šį kartą tai baigiamasis žodis. „Maniau, kol baigsiu šią knygelę, ateis žiema. Vidury laukų murksos šiaudų atliekos pervertos ventiliacijos angų. Šaltis kaustys arimus, vėjas sės sniego kruopas. Po šiaudų piramidėmis girdėsis vėjo ošimas, bet viduje bus šilta, nes tokiose vietose mėgsta palaukti savo laiko vasara. Lediniame stikle įšals žolė. Susikabinę, apsinuoginę, medžiai mylėsis šakomis.
Palaukėse prigludę rieduliai, pasimels už pasaulio išlikimą. Paskui mėnulis nugriaus ant žemės šešėlius. Po balkonais įsikūrę keturkojai šildys vienas kitą savo kailiais ir širdimis. Ką veiks dvikojai išmetę juos laukan?
Nieko, nes jie man amžinybės požiūriu bereikšmiai.“
Tokie, kaip dviračių takai į Aukštelkus, atnaujintas Antaniškių miškas-parkas. Jie tikriausiai beviltiškai tušti, bedvasiai, kuriems vietoj sąžinės auga pinigai, puikybė, susireikšminimas. Širdyje aš pritariu Didžiosios Britanijos premjerui V. Čeriliui, kuris šunis mylėjo labiau nei kai kuriuos žmones. Galbūt aš esu ne tas, kuriam rūpi, kad kaimynų termometrai penktame aukšte atsisukti į išorę, bet aš tas, kuris žino, kad duodamas kažko gauni. „Egoistai nekuria. Tiktai tarnaujantys kuria“ – tvirtino Tėvas Stanislovas. Nevardinsiu šaltinių, kuriais rašydamas šią knygelę rėmiausi. Jų itin daug. Lietuvių, kt. kalbomis. Tik žinau, kad aukštesnieji mūsų valdžiažmogiai nepadarys nieko, kad Radviliškio savivaldybę pakeltų į aukštesnį lygį. Jiems ir skiriu paskutinį skilties tašką.
2025-08-20
Vytautas Mikalauskis
