Ar Jūs kada nors pasijutote išprievartautas ne fizine, proto ar dvasine esme. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Pradžiai – amžina tiesa. Žmogus, kuriam jaučiatės pagelbėjęs, niekada nesijaus Jums dėkingas. Priešingai. Ar Jums to reikia? Bet įdomiais žmonėmis žemė puošiasi. Štai perskaičiau, kad kažkas iš parduotuvės „nušvilpė“ per penkiasdešimt dešinės kojos batų. Kur kairiuosius dės parduotuvės šeimininkas, jei ne juokdarys? Dabar sugrįžtu prie pradinės temos. O ji apie socialinį darbą, tarkime, galimai, Vilniaus universitetas ruošia geriausius soc. darbuotojus, pagal klasikines šio darbo dogmas. Mane, Vytauto Didžiojo universitete, Kaune, mokė laisvo nuo dogmų mąstymo. Arba dirbk savo galva, prisilaikydamas Respublikos įstatymų, arba, jei nori, būk dogmatikas. Dabar brėžiu liniją. Suprimintyvintą. Kartą, Šiauliuose, kol dar nebuvau pensininkas, mokymus vedė Vilniaus universiteto parengta specialistė ir turėjau galimybę palyginti mokymus. Lyginti neetiška ir ne mano kompetencija (kurios aukštosios mokyklos specialistai geresni), bet Jūs turite galimybę pagalvoti. Kiekvienas soc. darbuotojas turi nematomą medalioną. Vienoje pusėje įrašas: „Aš jums galiu padėti, kitoje – „atleiskite, bet aš Jums padėti negaliu.“ Ir dabar uždavinys skaitytojui. Ar galima lyginti soc. darbuotojų padėjėjus su socialinio darbo magistrais (ir nesvarbu, kur jie mokės). Galima, bet klausimo esmė visai ne čia. Klausimas paprastas: ar galima primygtinai siūlyti pagalbą žmogui, kuris problemas sprendžia ir gali išspręsti pats, be jokios pagalbos? Jei kreipiasi, žinant kad genys yra margas, o pasaulis dar margesnis, o „gyvos garbanos, frazeologijos žodyne“ labai menkas, liesas (P. 210), kažo gero tikėtis tikrai neverta. Ten, išskyrus politikų bezdalų maišus (kalbų) nieko konkretaus nėra, nebuvo ir nebus. Tik tuščios kalbos, jau minėti politinių bezdalų maišai.
Tikėjimas
Apie tikėjimą žmonių padorumu aš išgirdau eilėje. Esą kažkas kapinėse „nušvilpė“ padoriai brangoką kapo krepšelį. Nekeista. Naujose miesto kapinėse šaltuoju metų laiku užklysta stirnos… Apgraužia žalumynus ir kaip dovaną palieka – savo spyras. Tai vėlgi visiškai suprantama. Paaiškinimo net neverta kreiptis į Radviliškio soc. paslaugų centro vadovę P. Vilimaitę. Vietoj to mano išversta iš rusų kalbos miniatiūra – ne miniatiūra. Autorius A. Kotliarovas. Pavadinimas „Autostopu“. Ir iškart įspėju, kai ką iš savo knygelės, kurios neišleido Radviliškio Viešoji biblioteka – panaudosiu dar kartą. Ačiū poniai Šukaitienei, bet tai išimta iš knygelės konteksto (turinio). „Vyras, apie kurį kalbėsiu, buvo darbštus ir gabus. Juo didžiavosi tėvai“ (deja jų nebeturiu, tik galiu pridurti, jog tėvas buvo partizanas „Šiaudas“, politinis kalinys ir tremtinys). Bet pratęskime: „Jį vertino darbdaviai. Apie jį svajojo panelės (man tai negalioja). Jis turėjo svajonę. Vyras daug dirbo ir pagaliau nusipirko naują, galingą automobilį. Automobilis stovėjo saulėkaitoje, blizgėdamas chromuotomis detalėmis. Vyras įsėdo į jį pasimėgaudamas ir įkvėpdamas naujo automobilio salono kvapu. Tik išvažiavęs į autostradą pajuto, jog automobilis tapo jo dalimi. Automobilis lengvai pakluso, dovanodamas greičio ir jėgos pojūtį. Vyras buvo laimingas. Mergina stovėjo šalikelėje, tingiai kramtydama „Orbit“. Jos ranka buvo ištiesta ir rodė autostopo ženklą. Jis eilinį kartą važiavo autostrados žiedu. Jo sieloje jau pjovėsi katės. Jam atsibodo mašina. Jis nežinojo, ko nori. Nenaudojama gaudė jo vidinė jėga. Jis nedvejodamas pasodino merginą į priekinę sėdynę. Ji visada žinojo, kur jai reikia ir ko ji nori. Ji pasiekė tikslą. Mergina vardu „Noriu“ visada pasiekia savo, padedama vyruko vardu „Galiu“. Tai iš mano knygelės „Apie socialinio darbo meną ir demonus“. Aš nežinau, kodėl naujoji Viešosios bibliotekos direktorė „sušiko“ šį mano opusą. Ir tai visai, nesvarbu. Tačiau prisimenu „Mūsų“ – atsiprašau „Radviliškio krašto“ leidėjo G .Lipnevičiaus suteiktą galimybę šį kūrinį išspausdinti laikraščio puslapiuose. Tuom ir pasinaudosiu. Gal per vėlai, bet geriau nei niekada. Ir dar kartą ačiū V. Šukaitienei, šiandienos bibliotekos direktorei. Užbaigęs eilinį savo skilties skyrelį, kažkodėl pagalvojau „čiučiundros“ ir Afrikoje „čiučiundros“. Tik, gink Viešpatie, to netaikau bibliotekos direktorei.
Netaikymas
Jis be taikiklio. Vienądien vienai gydytojai pasiūliau išrašyti piliulių, kurios grąžintų mane, bent keturiasdešimt metų atgalios, kad ji galėtų pagimdyti minimum trynukus. Gydytoja nusišypsojo, net jos rūsčios išvaizdos seselė netgi šyptelėjo. Suprantu, stebuklų nebūna, bet labai norėtųsi. Juo labiau, jog daktarė ne džiūsna, skeletas ar pan., bet atitinka mano moteriškumo grožio supratimą. Suprantu – fantazija. Tačiau galime fantazuoti toliau. Fantazijų vieškeliai beribiai. Prieš kelias dienas gavęs penktąjį „piršlybos“ atmetimą supratau, čia reikalinga pasaka. Iš tų, kurias numarino Radviliškio viešosios bibliotekos direktorė. Nors ji nenorėjo, kad mano knygelė išvystų dienos šviesą, aš pateiksiu eilinę pasaką iš šio rinkinio. Ir pažadu, skaitytojams skolingas tikrai neliksiu. Palengva pateiksiu kai ką iš savo opuso. Palengva pateiksiu jį visą. Direktorei – mirusieji neprisikelia, o į politiką nebenoriu, nors, kaip Heraklis, turėčiau išmėžti karaliaus Augėjo tvarus ir atlikti kitus Antikos herojaus darbus. Na, aš pernelyg silpnakinkis. Tad vietoje Heraklio žygių, pateiksiu „Šiurpes“.
„Viename dideliame name. Gyveno mažos šiurpės. Jos buvo tokios baikščios, kad niekada nevaikščiojo dieną. Šiurpės, atėjus nakčiai, kai tik visi gyventojai nueidavo miegoti išlįsdavo iš savo slėptuvių ir prasiskverbdavo į vaikų kambarius, kad galėtų pažaisti su žaislais. Jos stengdavosi būti tylios. Pasiklausydavo į garsus. Jeigu kambaryje pasigirsdavo koks nors šnaresys, jos pasiruošusios sprukti bet kurią minutę.“ Palyginkite su mūsų politikais! Bet laikas judėti į skilties pabaigą.
Pabaiga
Gerbiami skaitytojai, aš nesiruošiu Jūsų pribaigti savo kūryba ar jos skoliniais. Tiesiog dar vienas pasakojimas iš neišleistos knygelės, kuri Radviliškio viešosios bibliotekos direktorės dėka neišvydo dienos šviesos. Beje, ar atkreipėte dėmesį, jog ji (biblioteka) neturi „vardo“. Raseiniuose pvz., tai M. Martinaičio poeto, intelektualinio chuligano vardą turinti. Mūsų pašlemėkai galėtų ją pavadinti šalia gyvenusio, garsaus Lietuvos veikėjo „Tėvo Stanislovo“, kurį pasirinkau eilinės skilties pabaigai (vadinasi „Pasirinkimas“). Tai iš sufijų kūrybos. Sufijai – musulmonų vienuoliai, dar vadinami dervišais.Tačiau negaiškime laiko. Sufijus Abu Bakras po mirties sapne pasirodė vienam iš savo bičiulių. „Kaip Dievas pasielgė su tavimi?“ – „Kai aš stojau prieš Jo sostą, Jis paklausė manęs: „Žinai, kodėl aš tau atleidžiu?“ – „Dėl mano gerų darbų?“ Ir Dievas pasakė: „Ne.“ Tada aš Dievo paklausiau: „Už mano nuoširdžią pagarbą? Dėl piligrimystės, ieškant žinių?“ Ir Dievas atsakė: „Ne už tai.“ Tada aš paklausiau Viešpaties: „Kodėl Tu man atleidai?“ Ir šis atsakė: „Tu atsimeni šaltą dieną, kai vaikščiojai Bagdado gatvėmis ir pamatei kačiuką, kuris ieškojo apsaugos nuo ledinio vėjo, ir tu jo pasigailėjai bei parsinešei namo?“ Aš atsakiau: „Taip, Viešpatie, atsimenu.“ Ir Dievas tarė: „Kadangi tu buvai geras tam kačiukui, Abu Bakrai, aš tau atleidžiu.“
Na, o man dar anksti prašyti atleidimo. Nežinau ir nespėlioju, kuo prieš Aukščiausiojo sostą teisinsis mūsų Valdžiažmogiai, bet jam as esu dėkingas, kad leido pradėti 68-ius gyvenimo metus. Sveikata jau…, bet kol galiu rašinėsiu ir padėsiu eilinės skilties tašką.
2025-08-09
Vytautas Mikalauskis
