Vienądien aš pasišlykštėjau mūsų nacionalinio radijo transliacija. Gal nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Žinau, jog sukelsiu nepasitenkinimo audrą, bet tai mano teisė, privilegija ir pareiga. Skambinę į laidą, sprendžiant iš balsų – senoliai, pensininkai. Kadangi ir aš kopiu į septintąjį dešimtmetį, manau, jog taip pat turiu teisę pasisakyti vienu ar kitu klausimu. Skambinantys, nebūtinai „nušikę“ nuo sveiko proto. Tačiau būkime paprastesni. Daugelis jų užduodamų klausimų, pastebėjimų ir pan. atrodo keistoki, niekam nebereikalingi ir nenaudingi Lietuvai, tautai. Na, pavyzdžiui, „pamižnojimai“ apie menkas pensijas. Tuomet paaiškinkite man, kvailiui, ar ne kiekvienas iš garbingesnio amžiaus piliečių neturi sukaupęs lėšų įkapėms ar pan. Na, gal ne visi, bet kodėl visokie telefoniniai sukčiai išvilioja iš jų dešimtatūkstantines eurų sumas. „Pamižioti“ į radioeterį gražu, bet tokių apgavikų aukų dešimtys tūkstančių, o kiek senolių sukauptų lėšų, net neranda artimieji. Gobšumas, noras padejuoti – suprantami, apie valstybės valdymo ypatumus, švelniai tariant – diletantiški, bet tokie teršia radioeterį niekiniais pliauškalais. Suprantu, jei jie būtų Algirdo Mykolo Dobrovolskio – Tėvo Stanislovo lygio, bet pereikime į kitus lygius.
Kiti lygiai
Pati nepopuliariausia tarp politikų, bent taip spėju, sveikatos apsaugos sistema. Ir tokie „šikniai“, kaip Saulius Luščikas nedaro nieko, absoliučiai nieko, kad situacija pasikeistų į gerąją pusę. Vėlgi „pizdukai“, taip pavadinsiu rajono socdemus ir jų statytinį seimūną, į tai net nekreipia dėmesio. Na, o minėtam seimoriui „ne lygis“ bendrauti su jį išrinkusio rajono žiniasklaida. Tad pasikartosiu, jog mūsų merui Piziui (mitologiniam lietuvių meilės dievui), kaip ir jo pašlemėkams „pizdukams“ į tai visai, visiškai visai nusišikti. Jiems svarbiau lėšų įsisavinimas, kokiuose nors ne itin reikšminguose dviračių takuose. Būtų ekstremalių pojūčių mėgėjai, galėtų (įsikabinę porą pakelių, na, tarkime „Dirol“ kramtomosios gumos, kad dantys neišbarškėtų) pravažiuoti po lietaus vieškeliu Kutiškiai–Dvarininkai iki asfalto į Tyrulius. Beje panorėję nuvykti iš Tyrulių į Rėkyvos–Tytuvėnų kelią jiems prireiktų dar daugiau „kramtoškės“. Žinoma, pasiteisinimus, jie visada suras, na, kaip ūkininkai, tai jiems per drėgna, tai sausra ar pan. Tačiau diagnozė paprastesnė ir įvardinta liaudies išmintyje, jog blogiems šokėjams (vyriškos lyties) visada kliudo sėklidės (liaudiškai – kaušiai). Paprasčiau – nedirbo, nedirbs, o tik reklamuosis oficioze. Gink Dieve, jokio atsako iš jų nelaukiu. Na ką galėtų man papasakoti „karvės blynas“, gulintis ganykloje. Net pumpotaukšlis (liaudyje – „kukurbezdalis“) galėtų paaiškinti daugiau. Arba gal gražiau skambėtų „piemens trydalo neištriedęs“ (Frazeologijos žodynas, P. 518). Analogas „šūdo neiššikęs“, bet metas kitam skyreliui.
Kitas
Aš Jums, gerbiami skaitytojai, nesiruošiu įpiršti Lietuvių kalbos instituto paruošto „Frazeologijos žodyno“. Tai žodynas – plyta, nes ten sukaupta liaudies kūryba užima apie 886 puslapius. Enciklopedinio mąsto, be to ji skirta ne tik frazeologijos tyrinėtojams kalbėti. Perskaitęs ir įsiminęs bent trečdalį, perspjaučiau visus seimūnus, nes kaip senjorai, taip ir dalina „keptą šūdą“. (P. 723). Bet pripažinsiu savo kaltę – aš pernelyg mažai jį naudoju. Pabandysiu pasitaisyti. Be to esu amžinas ir būsiu kol gyvensiu lietuvių kalbos pažeidėjas. Skyrelis turėjo prasidėti nuo epigrafo. Jau ir turėjau jį pasirinkęs iš žurnalo „Oho“ (Galvosūkiai be klausimų, Nr. 7, P. 25). Jis skambėtų… „Jeigu atvirame kosmose du to paties tipo metalai, pavyzdžiui, du aliuminiai šaukštai susilies vienas su kitu, jie sulips visam laikui. Tai vadinama „šalto virinimo efektu“. Gėda, bet veik ketvirtį amžiaus dirbęs suvirintoju apie tai nežinojau. Tas tinka ir mūsų politikams. Tiesa, jie gali šuoliuoti iš partijos į partiją, bet prie politinių bezdalų maišų ir veltėdžiavimo už padorų atlygį prilimpa visam laikui. Ne visi, žinoma, galvoju, jog galimai ir tarp jų esama padorių individų, bet… gaujos instinktas išlieka arba yra stropiai užmaskuojamas. Nesvarbu kas lyderis: S. Smetonienė, R. Gorbačiova, Ž. Pinskuvienė. Fasadas gali būti ir patinas, realybėje….
Realybė
Kažkada, net buvau pasinešęs į poeziją. O ką? Ar šiuolaikinei poezijai reikia talento? Dabar varomoji jėga – reklama. Aš žinau, jog jis tiko „Šeimininkei“ ir vadinosi „Laikrodis“. Už teksto tikslumą visiškai nebegarantuoju. Na maždaug taip: „Prieš vidurnaktį, Begalybės Visatos amžinybėje/Apsivertė/Mūsų gyvenimo smėlio laikrodis/Atgal/Pradėjo byrėti mintys, darbai, jausmai/Iki kito vidurnakčio/ Bet dėl to Begalinės Visatos Amžinybėje/Nesikeičia niekas/Mes nežinome, kas varto/Mūsų gyvenimo smėlio laikrodį“. Rašyta bohemiškais Radviliškio gyvenimo laikais. Neišsaugojau nieko, kur, ką, kada išleidau, leidėjų palaiminimu išspausdino tūkstančius straipsnių, žinučių, nuotraukų, kuriuos kartu su leidiniais patalpinau į popieriaus konteinerius ar šiaip šiukšlines, nes nemačiau tam prasmės. Gal ir be reikalo. Mane labiau jaudino šaldytuvo būklė ir turinys. Kam gali prireikti šios medžiagos – kraštotyrininkams, istorikams, dar kažkam? Būtų keistoka. Šioms mintims mane įtvirtino pro kiemą pravažiavęs (mačiau tik akies krašteliu) juodas limuzinas su užrašu ant borto: „Radviliškio savivaldybės administracija“. Mačiau antrą kartą, tarsi kometą. Žinoma, galiu įtarti, jog ten yra ir kondicionieriaus, ir valdžiažmogių veislės atstovas. Dažniausiai kiemuose (o gyvenu kvartale) regiu Radviliškio r. poliklinikos automobilius, „greitukes“, policijos ekipažus. Pamąstymas itin paprastas: trūksta policijos pareigūnų, gydytojų, med. seselių. Vėl primenu, jog man „slaugytoja“ – šlykštus kalbininkų ir kėdžiažmogių pavadinimas. Man, asmeniškai slaugytojos yra med. seserys, būta ir jų tarpe profesijos aristokračių – felčerių. Ir suprantu, jog angeliškas romumas, Dievo bausmė ar rykštė dar sulaiko minėtos profesijos atstovus nuo spjūvio į politiką už elgetiškus atlyginimus. Ar ne taip, seimoriau S. Luščikai. Tiesa, prisipažinsiu, jog man iki šiol neužtenka fantazijos suteikti Jums, na kokio nors galimo „terbaklynio“ pravardės. Nenusiminkite, Mūza padės, juolab esate visiškas politikos nevėkšla. Kodėl?! Šį kartą su klaustuku ir šauktuku. Tupite seime (seimas man tik iš mažosios raidės) ir dar nepateikėte vietos spaudoje ataskaitos apie nuveiktus darbus, naudingus Lietuvai, Radviliškio rajonui, tik kaip visiškas šnieras (F.Ž. P. 717) – tuščia vieta. Beje toks buvo ir Jūsų kolega, vienas operos dainininkas. Skyrelį baigiau, mintį sau ir kitiems palikau – aš ne K. Donelaitis, kad rašyčiau apie šūdvabalius. Tad galiu skelbti apie eilinės skilties pabaigą.
Pabaiga
Liepos 2 diena, atėjus pabaigai supratau, jog atsidūriau ceitnote, šaškių ar šachmatų partijos padėtyje, kai žaidėjui trūksta laiko ėjimams apgalvoti. Tuomet prisiminiau legendinės grupės „Hiperbolė“ dainos žodžius. „Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko“. Nors… Šiuo atveju. „mielosios pėdsakų ant sniego“ tikrai neužteks. Teks laukti Mūzos malonės. Žinoma, galėjau rašyti apie kažkokius nenaudėlius, kieme, prie daugiabučio subadžiusius bent kelių dviračių padangas. Savo pirmojo dviračio padangą lopiau bent kelias savaitgalio dienas padedamas kaimyno, bet priežastis buvo kita ir nutikusi jau antrą kartą gyvenime. Tai plieninio troso galiukas, keletos milimetrų. Surūdijęs, nematomas iš išorės, bet paspaudus vėl smingantis į kameros kūną, tad kaimyno akylumas, pirštų jautrumas itin pagelbėjo. Dar du dviračiai murkso išleistomis padangomis, vieną susiremontavo kaimynė su meistrų, dirbančių miesto centre, pagalba. Pamoka visiems, įėjimą į rūsį (sandėliukus) būtina rakinti ir nepalikti savo dviratės priemonės nakvoti lauke, prie laiptinės.
Neprisimenu autoriaus(-ių), o ir knygų, apie kurių citatas girdėjau: žmonės būkite budrūs, priešas nesnaudžia, ar skęstančiųjų gelbėjimas, pačių skęstančiųjų reikalas – neskaičiau. Tačiau dėkui Mūzai, leidusiai padėti paskutinįjį skilties tašką.
2025-07-02
Vytautas Mikalauskis
