Žmonės,dažnai painiojo tiesą su savo nuomone. „Savaitė“(numerio neatsimenu,puslapių t.p.). Toks galingas autorių, darbuotojų kolektyvas gali išties daug, net visos šalies mastu. Tad pasiskolinau šį puikų aforizmą skilties pradžiai. Vietoj epigrafo. Bet pradedam.
Pradžia
Ilsiuosi, o ką daugiau daryti pensininkui. Į poilsio meniu įeina kryžiažodžiai, knygos (dar turiu net pusantros neperskaitytos). Mėgaujuosi ir pūslelinės teikiamais malonumais. Nežinantiems paaiškinu, kad tai užkrečiama virusinė liga su smulkių pūslelių išbėrimais (herpes).Veido, lūpų ar pan. Gydymas ambulatorinis, nedrėkinti jos ploto vandeniu, dezinfekcijai vartoti spiritą, suvalgyti bent penkias tabletes dienai (pagal nuostabios specialistės dermatovenerologės Ritos Sesickienės rekomendacijas ir nurodymus). Velniai nematė, jei ji liga būtų kurioje nors kitoje kūno dalyje, bet ji padalino mano fizionomiją ir plikę į dvi dalis. Net filmuose apie „gyvuosius numirelius“ galėčiau vaidinti be grimo. Žinau, praeis, bet kam man šiurpinti padorius radviliškiečius? Iš kitos pusės, tai patirtis (su pūsleline nebuvau niekad susidūręs). Kam tokia patirtis man, net neįsivaizduoju. Na nebent sutemus, kai miesto parke išjungiami žibintai, išeiti gąsdinti vienišų praeivių. Juo labiau, kad dabar skaitau Chris Carter trilerį „Stebintis mirtį“. Iš kitos pusės, vėl prisimenu minėtos „Savaitės“anekdotą. „Numirė skilties rašytojas. Angelai jį atskraidino į rojų (neklauskite už kokius nuopelnus). Prie vartų stovi apaštalas Petras ir klausia angelų: „Ką atnešėte?“. „Skilties rašytoją“, – atsako šie. „Jokiu būdu! Ne, ne, ne! Skilties rašytojų nepriimame.“ Skilties rašytojas įsidrąsina ir sako šv. Petrui: „O štai aš matau, kad pas jus rojuje vienas skilties rašytojas vaikšto!…“. „Kas? Štai tas? Na koks jis skilties rašytojas?!“. Anekdotą šiek tiek perfrazavau, bet iš esmės jis teisingas. Į rojų nepriima taip vadinamų publicistų, rašytojų, poetų, kurie dar gyvi būdami puikavosi šiais vardais.Tiesa, pūslelinės aukos gal ir pasigailėtų pažvelgę į gyvenimo knygą.
Knyga
JI neprašyta, nes nėra paskutinio taško, kurį padeda mirtis. Be abejo, šis skyrelis turėjo teisėtą reikalavimą: pradėjus užrašyti, bet Mūza, nužvelgusi mano klaiką fizionomiją, tyliai, ramiai pasišalino. Prisiminiau mokslinį keiksmažodį „apofenija“, kuris „nusako žmonių polinkį įžvelgti sąsajas ten, kur jų nėra, nesvarbu ar kalbėtum apie vaizdus, situacijas, žodžius…bet ką. Man priimtinesnis žodis intuicija, kurios „padas“ žmogaus gebėjimas, numatyti ką nors konkretaus. Tiesa, visa tai įrodoma tik turint faktus (jų likučius). Na, o „apofenija“ kažkuom panaši į mano vaikystę. Drybsau kieme, po ranka „Antikos mitologija“. Mėgaujuosi sovietine „soc. dešra“ ir debesų konfiguracijoje įžvelgiu kažką tokio, ko realiai nėra. Ir ryšio su nūdienos realybe t.p. Tad iš vaikystės iš liko pomėgis: pievutė, „šlapianka“ ir visai kiti pasauliai. Na, kaip minėjau, „apofeniją“ įžvelgti debesyse, ar pan. įžvelgti tai, kas nematoma realiai ir nėra sąryšio su realybe. Iš vaikystės perkopę „Radviliškio sviesto gamyklos“ tvorą, jie virsdavo realiomis morkomis ir t.t. Ir apramdydavo laikiną alkį. Tų dienų didvyrė buvo Albina. Pavardės inicialų „neatsimenu“ bei mano a.a. sesuo. Gyvenimo instinktas buvo svarbus kaip ir supratingų Radviliškio duonos kombinato šiltos duonos gaminiai. Žmonės anuomet buvo sąlyginai supratingesni. Kaip ir tie, kurie kraudavo kopūstų galvas į vagonus ir „nematydavo“, kaip nukritusias gūžes nusitempia nepilnamečiai. Tad buvo sovietmečio rojus, kuriame nesiautėjo ir galbūt neturėjo tiek galių, kiek dabar visokios vaiko teisių apsaugos tarnybos. Prisimenu ir kitą miesto šaltinį. Šalia buvo „Zagotzerno“. Na grūdų saugykla, kurios elevatoriuose likdavo nemenki grūdų, pačių įvairiausių, kiekiai. Mokykloje buvo priešpiečių talonai, prailgintoje dienos grupėje – pietūs ir pavakariai. Lyg ir neblogai, bet prisimenu, jog vienas treneris (jo šviesios atminties nejudinsiu), atkreipė dėmesį į mano sesers sveikatos būklę ir net skirdavo jai papildomą maisto davinį iš savų lėšų.
Tad sulaukęs 15-os metų ir gavęs visus leidimus, pradėjau dirbti. O kas tuo laiku nenorėjo turėti savo laikrodį, kostiumą ir pan. Bet pinigai turi ir kitą galią. Jų gavęs į mokslą spjauni. Proftechninė – ne prestižas, patyrusio meistro mokinys – kas kita. Ir atlyginimas kitas. Apie savo darbinius kelius ir klystkelius dar parašysiu. Skyrelio esmės pagrindas – sesuo. Jos nuomone, gana „vailotis po „aukštąsias materijas“, na retkarčiais skaitytojams patiktų realios asmeninio gyvenimo istorijos parašytos paprastai ir suprantamai. „Sekančio (kito) vizito metu sesuo pasidomėjo apie ką rašau. Trumpai atsakydamas ir vėl gavau pastabą: „Žinau, jog tau patinka nedidukės moterys, bet galėjau pridurti, kad apvalios“. Atsakiau, jog tai tiesa. Gražios moters turi būti daug, nes „grožio pertekliaus moterims nebūna“. Na kartais būna ir perviršis, bet tai greičiausiai dėl kokio nors sveikatos sutrikimo. Gyvenimas yra gyventi pagal jau minėtą „Opus“ dainą. Vienas šviesios atminties bičiulis norėjo, kad būtų sugrota prie jos kapo. Ir apie tai jau rašiau. Sesuo norėtų „Juodos orchidėjos“, aš „Tekančios saulės namų“. Kiekvienam savo,o kad pasikartoju, suprantama,tai berods 617-oji mano skiltis, o aš ir nepretenduoju į lietuvių dešimtuką, įkopsiu į aukščiausią planetos kalną – Everestą (Džomolungmą). Laukiu sugrįžtančios Mūzos, gal mestelis kito skyrelio temą.
Sugrįžimas
Mūzai, be abejo, nemalonu „veizėti“ į pūslelinės apdovanotą mano viršutinę galvos dalį. Tikėtina, jog greitai nesugrįš, nors ką gali žinoti. Dabar roplinėju savo gyvenimo pakraščiais. Štai atsivertęs 2025-05-30d. savaitraštį „Etaplius“, sužinau apie sunykusį šio laikraščio tiražą (mano supratimu,bent tris kartus), jog jie kaip ir „Šiaulių naujienos“ traukiasi į elektroninį pogrindį. Mąstau, ar su savo 20-ies metų „švilpyne“, „Nokia 3100“ (jei neapsirinku), ir man ne laikas pasitraukti iš šių paslaugų teikėjo klientų. Na bent kainą turėtų sumažinti, juolab aš naudotis jų naujovėmis nebeturėsiu galimybės.Viskas tuštybių tuštybė, kitame vertime: „Rūkų rūkai“, nes jei už paslaugas (kainoraštį gaudavau pašte voke kas mėnesį) teks atsiskaityti skaitmeniniu būdu.Vėlgi tai niekai, na kaip pavyzdžiui „Telia“paslaugos. Lupa ne paskutinį kailį, bet nesigailėdami.Turiu netgi kažkokią jų „auksinę“ atskaitymų (ar dar kažkam skirtą) kortelę. Į paslaugas įskaitomi visokie gigabaitai ir pan.Bet mano garbaus amžiaus mobilusis telefonas net nesugeba jais „maitintis“.Tingiu, bet reikės susirasti sutartį, kai ji baigsis, jei pasipinigiautojų apetitas nesumažės, teks atsisakyti jų paslaugų ir pasiieškoti kito ryšio operatoriaus. Telefono keisti net nemanau. Taip tai relikvija, kuria galima kalti vinis, bet kodėl aš turėčiau „įskilti“ į naujesnius, taip vadinamus išmanius telefonus? Man to nereikia, nes aš būdamas solidesnio amžiaus pensininkas noriu pastovumo, šiame beprotišku tempu šuoliuojančiame pasaulyje. Apgailestauju, suprantama, ir suprantu šiuolaikinius vadybininkus, mūsų vertybės ir poreikiai yra pernelyg skirtingi. Aš matau žmones, jie, deja, tik pelną. Užduosiu Jums, gerbiami skaitytojai, vaikišką klausimą: „Ar manote, jog kai kuriems Lietuvos (tarptautiniams) buržujams ką nors reiškia Jūsų nuomonė?“ Na tarkime ar kas nors domėjosi, pavyzdžiui manęs, ką aš galvoju apie „Telia“paslaugų tarifo padidinimus… Vyko – įvyks. Jiems, naujiesiems buržujams, į mūsų poreikius riebiai tariant nusišikti. Tiesa, yra pasirinkimo laisvė – atsisakyti paslaugų ir ieškoti lankstesnio ir protingesnio teikėjo.
Et, pamirškime gyvenimo smulkmenas. Geriau pagalvokime apie keturių komunarų sušaudymą Kaune. Vizualizuokime, ką norėtume matyti jų vietoje. Galima sau užduoti ir paprastutį klausimą, kodėl 100-joje Lietuvos dainų šventėje buvo populiariausias S. Nėries eilėraštis-daina „Mūsų dienos kaip šventės“. Dalį atsakymo galiu duoti, net ne atsakymo, o pamąstymo. Mano nuomonė, esama parazitų, dėl kurių dalis Lietuvos gyventojų sutiks rusų tankistus su gėlėmis. Netikite? Tuomet paklauskite didžiausio Lietuvos bezdalų maišų pūtėjo. Nevadinsiu titulu prezidento G. Nausėdos. Tegul „peza“ kaip širdis geidžia. Jo teisė rinktis pliurpalus ir dalykiškus darbus. Tad pabaigai pasirinkimas.
Pabaiga
Gyvenime viskas kinta. Dar prieš kelis metus Radviliškio Paplentės sodų bendrija būvo apsaugota aukšta gyvatvore. Kvartalai turėjo mąstančius brigadininkus. Buvo būdėjimai nuo niekdarių (tam atvejui buvau net susimontavęs modernų ,,morgenšteiną“. Na ant kuokos koto sumontuotą, keliomis grandinėmis sumontuota spygliuotų rutulių grandines. Į galvą vagišiui geriau netaikyti, pasisekus įkalinimo terminas visapusiškai garantuotas. Sodai seno, senosios kartos atstovai nyko, ir ,,Paplentės‘‘ sodai virto padugnių landynėmis, mėgstančiais dergti ir deginti sodų namelius. Tokie laikai ir žaismingi papročiai. Taip ir turėjo būti. Kita būtis – atsikratyti savo nekilnojamuoju turtu, kur net cukinijas sukapodavo ,,Šiaip sau, iš durnumo‘‘. Gerbiu įstatymus ir tiems veikėjams galvu negenėju. Ir štai nauji laikai. Vienu momentu kažkas išpirko didžiulius sodų plotus. Jie virto kažkokiomis milžiniškomis, stadionų dydžio, statybvietėmis. Čia be komentarų, taip ir turi būti. Atgyvenomis metas šliaužti į paskutinį skilties tašką.
Dabar roplinėju savo gyvenimo pakraščiais. Apie savo darbinius kelius ir klystkelius dar parašysiu.
Vytautas Mikalauskis
2025-06-03 Nr. 618
