Aš, kaip ir vienas mano plunksnos kolega, rašytojas – eseistas Ričardas Jakutis – nepažįstami. Juo labiau aš ir nesiruošiau lygintis savo gebėjimais. Mums abiems svarbus, mano nuomone, geriausias lietuviškas kino filmas „Birželio, vasaros pradžia‘‘. Sovietuose plačiai nerodytas. Tai mano nuomonė. Jūs turite savo. Bet nuo čia pradėsiu eilinę 619-ąją savo skiltį.
Pradžia
Man malonu, jog dar gyvų savaitraščių tarpe esama ir dar daugiau plunksnos brolių. Nemalonu, kad tradiciniai popieriniai laikraščiai menksta ir keliauja į skaitmeninę erdvę. Deja, ne vienetais. Aš iš tų, kuriems spausdintas žodis – aukštuma. Iš pradžių į skaitmeninį mauzoliejų pasitraukė „Šiaulių diena“. Netrukus jos pavyzdžiu ruošiasi keliauti ir savaitraštis „Etaplius“. Jų teisė rinktis. Tiesa, tokių kaip aš nuomone niekas nesidomi, ar tai mums priimtina. „Mūsų krašte“ sugebėdavau užimti net ne vieną puslapį. Straipsnelius sugebėjau patalpinti bent į 12 laikraščių, žurnalų, net rusiškų. Nuo 2014 m. atsirado galimybė turėti savo puslapį „Radviliškio krašte“. Aš tuo didžiuojuosi? Nė trupučio, gal kiek uodegą pakėliau „įlipęs į didžiausią Lietuvos savaitraštį „Alio, Raseiniai“. Ir taip prisidėjau prie mūsų pasaulio dvasios kūrimo. Neabejokite, klystu, bet savo galimybių ribose pasitaikius galimybei krimsteliu į mūsų valdžiažmogių pasturgalį. Turiu, kaip ir visi, derintis prie leidėjų nuomonės, bet man esmė – žodis laisvė. Deja, tapusi kompiuterine, ji ne visiems prieinama. Tad ir aš būsiu priverstas atsisakyti „Etaplius“. Ne man bučiuoti į spygliuoto ežio užpakalį. Jis turi daug slapyvardžių. Dirbtinis intelektas, šiuolaikinės technologijos ir pan. Be to visi žino mano liberalių požiūrį – norite, bučiuokite.
Bučiniai
Tiesa, aš dar nenusiritau iki dogmų ir konservatizmo. Pasaulis keisis ir be abejo šiuolaikinė civilizacija baigsis. Pasak vieno šaltinio apie 2100- sius metus. Žmonių prisidaugins tiek, jog stovės miniose vienas šalia kito, o planetos resursai išseks, bet… Yra karai, kosmosas, visokių Covid-19 gamyba ir t. t., bet norime to ar nenorime, kaip A. Azimovo apsakyme „Užslinks naktis“. Žinoma, civilizuotuose kraštuose, mirštamumas 2–3 kartus viršija gimstamumą. Mūsų rajone taip pat, bet šventos vietos tuščios nebūna. Esama tautų, kurios vadovaujasi bibline nuostata, tiksliai necituosiu. Esmė: „ veiskitės ir dauginkite, ir užvaldykite žemę.“ Kodėl ne? Pirmyn. Mažus judesius šia linkme matau. Na, pavyzdžiui, „Paplentės sodų bendrija“. Kažkada jos teritorija juosė solidi gyvatvorė, kaip apsauga nuo plentovėžių teršalų, čia laisvalaikį leido ir apsirūpindavo maistu per 220 sodų sklypų savininkų. Ji išnyko. Buvo ir kūdros, kuriose veisėsi suvalgomos žuvys (varlės t. p.). Paplentės g. Nr.1 ir 2 buvo prižiūrimos, sodai suskirstyti į kvartalus. Kvartalai suskirstyti ir turėjo taip vadinamus brigadininkus, buvo ir viskam vadovaujantis pirmininkas, mokesčius tvarkanti buhalterė. Tiesa, civilizacijos ten nebuvo nei vandens, nei kanalizacijos, nei elektros ar pan. Namelių (kapitalių) t. p. niekas statyti neleido. Visa tai niekai. Pvz., aš turėjau du normalius šiltnamius, nameliuką 1,80 x 180, rūsį, vaismedžių, vaiskrūmių braškyną, malonius ir ne itin kaimynus. Technika žemei įdirbti – arkliuku traukiamas plūgas. Tarkime taip – sportas natūralioje gamtoje. Nauda minimali, užimtumas garantuotas ir net vakaronės prie šašlykinės. Ką matau šiandien pro savo langą?
Kalnus sustumtų žemių, ruošiamus statyboms sklypus, į kuriuos įsikels komerciniai objektai. Gaila? Nė trupučio, laikai keitės ir keisis, kiekvienas su savo reikalavimais, poreikiais. Tarkime, per mano sodo sklypą bus nutiestas kelias. Gal sutvarkys Paplentės gatves. Ar tai tragedija? Tragedija prasidės tuomet, kai niekam to nebereikės. Nors… Radviliškio „bomžams“ (išverčiu – žmogus be pastovios gyvenamosios vietos) gal bus liūdnoka . Narcicizmo kamuojamas meras Pizius (lietuvių meilės dievas) ir jo šutvininkas Vaižgantas (Linų dievas) iki šiol nepasirūpino jų mityba (nakvyne lyg ir …). Jiems, mano nuomone, jie panašūs į akmens amžiaus žmones. Deja, sąlygos nebe tos, bet kas jiems? Nusišikti į šią problemą storai ir riebiai. Tad nieko blogo neatsitiks jei jie ir toliau taip galvos. Mėšlas perpūna ir su žaliena virsta kompostu. Panašiai kaip metiniai prezidento (be jo ekscelencijos ir pavadinimo iš didžiosios raidės). Na kas niekalą gali įvardinti kalbos tikriniu vardu, tačiau noriu pratęsti apie pokyčius.
Pokyčiai
Juos galima pastebėti, ar nesąmoningai užfiksuoti tik per eilę metų. Jie akivaizdūs, bet ar Jūs atkreipiate dėmesį? Buitis dažnai užgožia būtį. Ypač didmiesčiuose. Dangoraižiai, net sovietų fantastikoje – tik pasakos jaunimui. Jų nauda net neabejoju: mąstykite, darykite, nebijokite suklysti, siekite savo. Žinoma, neišvengiami ir kuriozai. Na, tarkime A. ir B. Strugackių komunistinėje utopijoje: „Vidurdienis, XXII amžius“. Šiaip šis opusas parašytas 1967 m., į lietuvių kalbą išverstas 1972 m.(leidykla „Vaga“). Nesigilinsiu, kas norės perskaitys kaip humoristinę apysaką. Atkreipsiu tik dėmesį į vieną epizodą. Du kaimynai užsisako skalbimo mašiną (vienas), o kitas savotišką maisto gaminimo aparatą. Pristatymo tarnyba supainioja adresatus. Vienas skalbimo mašinoje bando išsivirti barščių, kitas maisto gaminimo agregate išsiskalbti rūbus. Vėliau nesusipratimas išaiškėja. Na jei jau nukrypau į sovietinę fantastiką, tai geriausius minėtų autorių kūrinius laikau „Piknikas šalikelėje“ ir „Nevilties miestą“. Neteiksiu jų duomenų, norėsite pasiieškosite bibliotekose. Asmeniškai man „Nevilties miestas“ – šedevras, bet… kiekvienam savo. Kodėl rašau apie pokyčius, kurių nepastebime? Taip Radviliškyje dar apstu neasfaltuotų gatvelių, namų vaiduoklių, nes tariant liaudiškai „mero kiaušiai per skysti“. Nors kai kam patinka tik minkšti kiaušiniai. Skonio reikalas, net nebandau ginčytis. Tačiau ar pastebėjote, kaip modernėja kai kurie silikatiniai sovietiniai bastionai? Apie vidaus įrangą nerašysiu. Ar pastebėjote, jog nuolat modernėja, naujinasi automobilių parkas? Ir net darželinukai naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis. Visa tai puiku, be pabaigai duosiu skaitytojams paprastutę užduotį. Pamąstykite, kuo visa tai baigsis. Aš asmeniškai nežinau ir nepajėgus nuspėti. Gal komunizmu? Štai tokias liūdnokas mintis straipsneliui atnešė birželio pradžios liūtys, priminusios filmą „Šerburo skėčiai“ su nepakartojama M. Legrand daina. Na ne „Zonetalio lietsargiai“ ar kaip ten vadinosi ši komedija, iš kurios supratau, jog ir vokiečių moterys nebūtinai atletiškos ir sportiškos. Jų tarpe taip pat esama „skanių ir apvalių“. Na, o man apie šiuos delikatesus užteks galvoti. Aš ne žmogėdra, žinantis kaip tinkamai paruošti subtilių formų damas. Neteko – žinote. Žinau vieną man, metas galvoti apie pabaigą. Skilties, ne pasaulio.
Pabaiga
Veik atsikratęs pūslelinės, grįžau prie senojo gyvenimo būdo. Žinau, jog atsirado modernūs metalų suvirinimo būdai. Dokumentinėse „Diskoveri“ laidose dirba šimtatonių mazgų suvirinimo specialistai ar geriausi pasaulyje (bent taip teigiama) „Ferrari“ suvirinimo meistrai. Net neabejoju, jog jų filosofija ir technika man būtų įveikiama, nors… Dirbdamas Radviliškio žemės ūkio mašinų gamykloje ir dalyvaudamas konkursuose jau tada puikiai suvokiau, jog nebūdamas nei komjaunuoliu, nei komunistu (bolševiku), prizinių vietų niekada neužimsiu. Na, nebent niekuom neįpareigojančią trečiąją vietą. Ir tikėkite – netikėkite niekad dėl šios priežasties nenugrybavau į narcisizmą. Visad jaučiau, kad Lietuvoje, likusioje sovietų sąjungoje, jau nekalbant apie Vakarų ar kitą civilizuotą pasaulį, esama, daug „kietiesnių“ suvirintojų. Beje, suvirintojas dujomis, esu nulinis, elektrodais – pliusas, o štai pusautomatis – mano arkliukas, kuris suprato „kokia sunki žmogaus dalia ir žirgas jį lydės kare“. Persilaužimo metai, berods vienas Sąjūdžio grupės įkūrėjų ir statytinių, tapau ir veik vienintelis Radviliškis rajono Tarybos deputatas, atstovaujantis proletariatą. „Čekiukų“ istorijos man taip pat ne naujiena. Aš pats noriai naudojausi deputato mandatu, leidžiančiu nemokamai naudotis miesto transportu. Per vieną dieną sutaupydavau net 8-ias kapeikas vykdamas į darbą MP6 (Mechanizacijos priemonių gamyklą). Per mėnesį rublį ir 60 dešimt kapeikų. Per metus aštuoniolika rublių, (atostogas atidedu). Palyginus su mūsų „čekiukininkų“ tūkstančiais – smulkmė. Ir jei neapgauna atmintis, nepraleidau nė vienos sesijos. Skirtingai nuo dabartinių tarybos narių (rusiškai „člien“), nes buvau deputatas, o ne narys. Beje „člien“ verčiamas ir kaip organas. Tačiau šiam organui (skilčiai) užteks. Metas paskutiniam jos taškui.
2025-06-07
Vytautas Mikalauskis
