Ar žinote, kaip kartais lengva „nušokti“ nuo proto? Kai tik pasijuntu geriau, iškart, poilsio valandėlėmis, tarp skaitymo ir rašymo, sprendžiu kryžiažodžius. Buitis su rutina niekur nepabėga, bet kaip pensininkas, laisvo laiko randu daugiau nei dirbantysis. Nuo to ir pradėsiu.
Pradžia
Antradienis. Į „Radviliškio viltį“ išleidžiu globotinį. Pamaitinu, aprengiu (padedu apsirengti) ir, tarkime, nuo devintos valandos ryto iki septynioliktos vakarop, užsiimu jau minėtomis veiklomis. Tad antradienis, balandžio pradžia. Redakcijoje palieku eilinę skiltį, bibliotekai grąžinu knygą, patiki du paskutinius „Literatūros ir meno“ žurnalus. Dar užmetu akį į knygų namelius. Na, turiu silpnybę nurašytom knygom, kol dar netapo šiukšlėmis. Tualetiniu popieriumi, kartonu (jei pasiseks) ar kuru. Labai abejoju, ar jos, kaip laukan išmesti gyvūnai, kuriuos draudžia maitinti meras, sulauks kito šeimininko. Šiuo požiūriu jis man kažkuom primena JAV prezidentą D. Trumpą. Kartais šiek tiek nustembu. Pavyzdžiui, buvo tokia (o gal dar ir gyva) „Žaltvykslės“ leidykla. Girdėjau, bet pamatę užrašą „Žaltvykslės kolekcija“, suprantu, kiek mažai žinau. Knyga W. Scott „Lamermuro sužadėtinė“ išleista 2007 m. Vilniuje. Būklė – pavyzdinė. Kažkokios Ingridos dovana tūlai Oksanai. Iš to amžiaus, kai skaitydavau W. Scotto kūrybą, išaugau. Apskritai, knygos mano amžiaus žmogui, neturinčiam papildomų pajamų, jau prabanga. Penkiasdešimt eurų – ne riba. Pasiskolinu kitą. Kai parašysiu, kas autorius, turėtumėte nustebti Jūs, o man ir vėl nežinoma leidykla, t. y. ji puikiai žinoma – tai „Vaga“, bet leidybos iniciatoriai: „Partijos istorijos institutas prie Lietuvos KP CK Marksizmo-leninizmo instituto prie TS KP CK filialas. Ne antikvarinė. 1987 m laidos. Autorius Justas Paleckis. Pavadinimas: „Ieškojome kelių tikrų“. Taip pat tas pats, kuris įteikė prašymą bolševikams, kad Lietuvos Respubliką priimtų į Sovietų Sąjungą. Apie jo probolševikinį vaikaitį, be abejo, esate girdėję. Knyga veik dvigubai storesnė už vadovėlį, iš kurio mokiausi Lietuvos istoriją. Paklausite manęs, kam man šito „brudo“ šlamštas? Atsakau labai paprastai, tai publicistinių darbų rinkinys, apimantis 1919–1945 m. Tikiuosi rasti ką nors pritaikomo savo skilčiai.
Šiaip Radviliškio viešojoje bibliotekoje veikia rašytojo Broniaus Radzevičiaus leidinių parodėlė. Radviliškietis šaknimis, bet man negėda parašyti, jog nė vienos jo knygos neskaičiau. Nors ir Jūs suprantate, kad atsikąsti neįkandamo neįmanoma. Čia tik tam, kad žinotumėte, jog iš Radviliškio ne tik rašytojas Jonas Marcinkevičius. Gal yra ir daugiau – nežinau, bet bent jau šių dviejų minėtų autorių kūrybą esu matęs knygų nameliuose. Ir ko čia stebėtis, jei net W. Scott‘as ten jau atsidūrė. O dabar vėlus vakaras. Kryžiažodžiams pravartesnė šviesesnė galva. Man pavakaroti užteks Paolos Barbato romano „Paskutinis svečias“ (bent kvepia mistika: „Apleistas senas namas, paslaptingi užkampiai, nematomos sieninės spintos, girgždančios grindlentės, vėjo gūsiai ir užsitrenkiančios durys. Čia nieko nėra. Arba gali būti bet kas.“).
Bet kas gali pasiimti tokio bolševikinio šulo opusą, ir jei ne analfabetas (beraštis) perskaityti. Kodėl? Pacituosiu jau iš minėto autoriaus rinkinio pratarmės: „Pažangių visuomenės veikėjų, aktyvių socialistinės visuomenės kūrėjų literatūrinis palikimas turi svarbią mokslinę, pažintinę ir auklėjamąją vertę. Jis turtina socialistinę kultūrą (na, pvz. Šiaurės Korėjoje, Kinijoje, Kuboje, kt. aut. past.), padeda ugdyti marksisitinę-lenininę pasaulėžiūrą, komunistinius įsitikinimus. Tokio pobūdžio leidiniams priklauso J. Paleckio (1899–1980) publicistikos rinktinė. Rašau, jog kartais man ne viskas tvarkoje su mąstykle, pastoviai su širdimi, bet ir Jūs, gerbiami skaitytojai, tokiais pasijusite, jei pabandysite perskaityti minėtą publicistikos rinktinę. Klausimą, kas per vaisus buvo šis bolševikinis veikėjas, iškart atmetu. Skaitydamas panašias knygas turiu kelis pagrindinius uždavinius – rasti ką nors apie Radviliškį, antra – ką nors „prisabačyti“ (pritaikyti) savo skilčiai. Tam naudoju įvairius šaltinius, žurnalus, knygas ir t. t. Be to, tai puiki proga dalį darbo atlikti išėjusiems Anapilin. Palyginti tai, ką jie rašė su nūdienos aktualijomis. Ir prisipažinsiu, tai ne itin maloni veikla. Tad nesitikėkite darnaus teksto. Bus kratinys, iš kurio galbūt surasite kuom papildyti (paneigti) savo žinias, ar šiaip pamąstyti. Pradžiai straipsnis apie Praną Vaičaitį (autorių jau minėjau), tad kadais Radviliškio pakraštys buvo šio anksti mirusio minėto pavadinimo gatvė. Du namai, iš jų vienas namas – vaiduoklis (namų mažiau nei Varpo gatvėje). Citatų pabaigoje pateiksiu J. P. straipsnio gimimo metus. Tai 1926 m. Įdomūs metai, bet patrumpinsiu straipsnelį.
Įdomūs metai
1926 m. vadovaujami organizatoriaus P. Plechavičiaus, kuris į valdžią atvedė profašistą A. Smetoną ir už tai gavo dovanų: generolo laipsnį, solidžią pensiją dvarą ir geležinkelio stotį šalia Tyrulių. Jei tikėti panašiomis į J. P. veikėjų legendomis, pats asmeniškai sušaudė apie devyniasdešimt įtariamų bolševikine veikla. Manote Lietuva aprimo ir visa tapo batlaižiais it mero avyno K. Račkauskio patarėjais? Nieko panašaus, storai pašikę ant eksprezidentui K. Griniui duotų pažadų laikytis Konstitucijos, ėmėsi teroro, sušaudymų, trėmimų, įkalinimų. 1927 m. dėl įtarimų išformuotas techniškasis batalionas, o Radviliškyje – geležinkelio batalionas. Visai tikėtina, bet mūsų istorikai vietoje to, kad viešintų panašius faktus straipsniuose, paskaitose provincijoje ir pan., žaidžia žaidimą (rusų k. ačko žium žium). Moksliškai – užspaudžia sfinkterį, liaudiškai – šiknažarnį. Beje, tuo pat metu klesti ir oficiozai iš anksto viską suderinę su cenzūra (Iš 1927 m.). 1928 m. Seimui paskiriama 900 000 litų, bet Seimo nėra. Vartoti paskirtas lėšas reikia! Bus statomi kalėjimai. Greičiau nei naujasis Šiaulių 1929 m. Marijampolės apskrityje maištai dėl malkų. 1931 m. Lietuvos banko statybai Kaune išleista 8 mln. litų. Teko ne kartą praeiti. Įspūdingas statinys to meto beraštei ar mažaraštei, padorių mokyklų neturinčiai, Lietuvai. Tai oficialiai ne taip skubu. Žinoma, aš praleidžiu operas, teatrus, ditirambus sovietams (įdomu vis tik, kiek J. P. gaudavo į kišenę iš bolševikų?). Juokauju. Bet knygoje yra visai dalykiškas straipsnis apie Lietuvos fašistų darbus. Dalykiškas. Kiek ištremta iš Lietuvos, kiek sušaudyta (apie dujų kameras J. P. ko gero ir nežinojo), kiek įkalintų. Neįdomios man ir sovietų žurnalistų viešnagės Lietuvoje, bet… Radviliškis taip pat garsėjo. Na menkokai, bet… nužudęs tarnybos draugą vienas, berods Joniškio gyventojas, ir pasisavinęs jo lėšas buvo sušaudytas ir palaidotas Durpyno (Poligono) miškelio kampe, šalia buvusio TSO (Tarpkolūkinės statybos organizacijos) ir Dariaus ir Girėno Gatvės kampo. Oficialiai vieta buvo slapta, bet artimieji lankė, įkūrė improvizuotą kapelį. Knygoje yra vietos ir lietuvių gėdai. Lenkijos reikalavimui užmegzti diplomatinius santykius (užmezgė), Vokietijos reikalavimui atiduoti Klaipėdos kraštą (tiesa, su simboliniu pasipriešinimu). Na, lenkai, o tiksliau jų vadžia, gavo keršto Katynėje (nors tai be abejo buvo nežmogiška). Tačiau kvailam teiginiui, jog neturėjome mobilizacinių galimybių, ginklų (kažkodėl pamirštas Linkaičių ginklų fabrikas Radviliškio rajone – nutylima). Turėjome apie 10 tūkst. šaulių, ulonų ir tikrai būtume vožę į dantis lenkams, vokiečiams, rusams. Be abejo, būtume gal ir pralaimėję, bet ar tai svarbu? Suomiai paaukojo per 12 tūkstančių savo karių, o milijono žuvusių bolševikų rusai nepasiima iki šiol. Et, ką ten. Vokiečių nacistai nugalabijo apie 370 tūkstančių lietuvių, bolševikai – ne mažiau. Esama ir melo (vėl akmuo į mūsų istorikų nieko neveikimo daržą), esą nebuvo lietuvių dalinių, tarnavusių vokiečių kariuomenėje. Gal ir patikėčiau, bet kai pamačiau nuotraukas supratau – ne viskas taip paprasta. Ir rusų pusėje kariavusių divizijose lietuvių tebuvo apie trisdešimt procentų. Tad melas, pastatytas ant melo kojų, – tik melas. Priminsiu tik nuobodžius skaičius, gaila neišsaugojau, o tai buvo beviltiškai seniai straipsnio iš populiaraus rusų dienraščio. Kai ką prisimenu ir iš kitų šaltinių. Faktai, vokiečių lakūnas (?) sutvatino 354 rusų lėktuvus, rusų – 66. Vienam vokiečių kareiviui teko pribaigti vidutiniškai penkis rusų kareivius. Karo pradžioje J. P. šiuo atveju „gamina“ – „žium žium“. Gaila, neturiu kitų duomenų, bet priverstas pripažinti, vokiečiai mokėjo kariauti geriau. Mitingų, pasisakymų per radiją ištraukas, straipsnius praleidžiu tam, kad galėčiau skelbti pabaigą.
Pabaiga
Ar verta skaityti bolševikines nesąmones ieškant tiesos grūdo? Verta. Arba pasak rašytojo Dž. Konrado: ar verta keliauti aplink pasaulį, kad suskaičiuotum, kiek kačių yra Zanzibare (Zanzibaras – sala netoli Madagaskaro, Afrika)? Ir pats atsako, jog tikrai verta. Ir bolševikinius veikėjus skaityti taip pat verta. Dėl paprastos priežasties. Palyginęs kelis, o dar geriau keliolika šaltinių prisikapstyti arčiau tiesos grūdo. Kitas klausimas, ne mažiau svarbus, o kas Jums iš to? Faktiškai nieko, bet… Gyventi melu, melo apsuptyje, reiškia būti kvailiu. Sužinoję tiesą gal ir pajusite tikro gyvenimo skonį, o gal ir ne (užsiblokuosite). Esmė – gyventi tiesoje sunkiau, bet mele maloniau. Pasirinkimas tarp tiesos ir melo visada Jūsų rankose. Ypač žinant, ko verti taip vadinamų istorikų darbai. Vieni iš jų liaupsina A. Smetoną, kiti jo bendravardį A. Sniečkų ir už tai gauna (arba ne?) atlygį. Jūsų atlygis pasinaudoti Erazmo Roterdamiečio knyga „Pagiriamasis žodis kvailybei“. Mano – padėti paskutinį tašką eilinei skilčiai.
2025-04-10
Vytautas Mikalauskis
