Ar bijome mirties, ar niekiname ją, ar ne – vis dėl to einame į ją. Jai reikia būti visada pasiruošus, vadinasi reikia išsaugoti švarią sąžinę. Mirtis tada baisi, kai tu gėdingai užmerki akis dėl tuščiai praleistų metų – besivaikydamas šlovės, turtų.
Daniilas Graninas
Gal čia tebūnie pradžia.
Pradžia
Originale, jei neapgauna atmintis, jis Daniilas Graninas, bet aš ne vertėjas ir net nebandysiu įrodinėti, jog jis ne Daniilas (rusų k. originale). Tai apie jo grožinę apysaką apie talentingą rusų mokslininką, vieną iš radiacinės genetikos pradininkų N. Timofejevą-Resovskį pravarde Stumbras (prašau nepainioti su mano bendraklasiu, kurio pavardė buvo taip pat Stumbras – aistringu balandžių augintoju, geležinio kumščio savininku, geros širdies žmogumi, gebančio susipilti į save bent vieną litrą degtinės be jokių pasekmių). Tad apie pavasarį, jau nustojus lėkti būriams paukščių. Naktis tarp kovo 30–31 d. Eilinį maištą pakėlė širdis su sutrikusiu ritmu (taip buvo berods ir lapkričio 4 d.). „Greitukė“ pristato į Radviliškio skubios pagalbos ir priėmimo skyrių. Budintis eskulapas siūlo susimokėti už išblaivinimą (kaip ir lapkritį, nors alkotesterio duomenys 0,00). Po pirmo atvejo aš pavadinau jį pravarde „taip vadinamas šundaktaris“. Pirmą kartą gaunu tabletę ir pasiūlymą pėdinti namo, antrąkart taip pat, ir iš ryto kulniuoti pas šeimos gydytoją. Pėdinu. Šeimos gydytoja priims tik nuo 11 val. Ją pavaduoja gydytoja I. Tubienė. Atlikusi reikiamus tyrimus siunčia į ligoninės dienos stacionarą su reikiamais nurodymais. Šiek tiek nustembu, bet vėliau dėkingai įvertinu. Lašelinė ir penkios ampulės. Vėl susitinku „šundaktarį“. Jis stebi mane lyg atvykėlį iš Marso. Jo teisė „šundaktaris“ ir kitoje planetoje, ne tik Radviliškio ligoninės dienos stacionare, tik minėtas šundaktaris. Negeras įtarimas, kad med. seselės žino geriau ko reikia ligoniui nei kai kurie taip vadinami daktarai. Po lapkričio buvo skilčių serija ne itin malonių atsiliepimų apie ligoninės direktorę, savivaldybės gydytoją ir „Taip vadinamą šundaktarį“. Seriją „gerų“ atsiliepimų nusprendžiau nutraukti, kai maloniai iš mirties nagų ištraukė rusakalbis gydytojas. Net nuosavos „grabnyčios“ skirtos tam reikalui asmeniškai neprireikė, o kadangi buvo glūdi naktis, leido net pasnausti iki brėkštos. Čia gal pertrauka.
Pertrauka
Jau minėta data kovo ir balandžio paribyje. Tabletė, pasiūlymas sumokėti už išblaivinimą (su tuo pačiu rezultatu 0,00). Pirmadienis ir dienos stacionaras. Užsuki valandėlei kitai. Lašelinė, ampulė ir vėl galima pensininkui gyventi. Gyvenu paslaugių, malonių med. slaugytojų injekcijomis. Jų dėka jaučiuosi it A. Čechovas, manęs, jog jo kūrinius skaitys neilgai. Vėl citata iš „Stumbro“: „Pavyzdžiui Čechovas nuoširdžiai tikėjo, kad jį skaitys ne ilgiau, kaip aštuonerius metus.“ (P. 198). Aš asmeniškai tikiu, jog mano „Pastebėjimus ir pamąstymus“ skaitys tik vieną einamąjį numerį. Po to laikraštį panaudos kitoms reikmėms. Pasakas „Elelekfišką biblioterapija“ – na metus, kitus. Kaip sako liaudis, viena kregždė dar ne pavasaris, o gaidys ryto neprišaukia (bet, tai ryto ženklas). Ir šiuolaikinis medicinos mokslas man greičiau primena alkoholizmą. Geri, nes negali negerti. Atsisakyti nėra jėgų. Geri – ir bjauru, bet negerti bjauriau, ypač, jei už nieko neveikimą gauni padorius pinigus. Manau, jog 90 procentų med. seselių nė trupučio ne blogiau tvarkytųsi už „šundaktarius“, ne tik blogiau, bet ir ženkliai geriau, bet „durniai“ sveikatos apsaugos sistemoje to pajėgti nesugeba (pabandytų kur nors Norvegijoje!). Ir nieko nepadarysi, kaip sako D. G. Herojus „Stumbras“: „Mes abu nuoširdžiai tikintys, – šnekėjo Stumbras. Tiktai mus nuo to skiria tai, kad aš tikiu, jog yra aukštosios jėgos, o tu manai, kad jų nėra. Savo tezės nei tu, nei aš, niekas negali įrodyti.“ Ar reikia?
Reikalingumas
Kaip genys, aš eilę laikraščių numerių į valdžiažmogių galvas kaliau, jog pats metas atsikratyti „šundaktariais“. Prižadu, o daugelis laiko mane žodžio žmogumi, jog dar kartą pabandysiu patekti į skubios pagalbos ir priėmimo skyrių, būtent pas „šundaktarį“. Prižadu skaitytojams, kad straipsniai tikrai nukeliaus į „Sveikatos apsaugos ministeriją“. Tai joks grasinimas. Jei nereaguoja į kritiką nei ligoninės direktorė ar savivaldybės gydytoja, turėkime vilties, jog sureaguos bent ten, mero „pochujizmas“ čia niekuo dėtas. „Radviliškio krašte“ kaip publicistas (eseistas) rašiau apie tai, kas dedasi Šiaulių Respublikinėje ligoninėje (straipsnis „Radviliškio krašto“ Nr. 3-9-12 (549) P. 3. Išsamus, dalykiškas, koketiškai mandagus direktoriaus M. Pauliuko atsakas „Radviliškio kraštui“. Konkretus, kritiškas, tolerantiškas su dalykiniais ateities planais. Parašiau ne vieną skiltį apie skubios pagalbos ir priėmimo skyrių Radviliškio ligoninėje (beje, paaiškėjo, jog net nežinojau, jog ten yra ir dienos stacionaras). Jokios mero, savivaldybės gydytojos, ligoninės direktorės reakcijos spaudoje. Matyt, ta tema jiems neįdomi, kaip ir taip vadinamo „šundaktario“ veiksmai. Nieko nepadarysi, aš tik publicistas, o ne žurnalistas, – ką matau, girdžiu, tą ir rašau. Paklausimų pateikti minėtiems oficialiems asmenims neturiu teisės, tad kaip Sokratas „Žinau, kad nieko nežinau“. Ir tarsi Diogenas vidurdienyje ieškau žmonių tarp žmonių. Net neabejokite, randu. Jų daug. Tik, ko gero priešingai nei amerikiečiai, jie nebūtų balsavę už D. Trumpą. Tad gal apie pasirinkimą.
Pasirinkimas
Gyvenimas viską keičia ir viską pabaigia. Gali paaiškėti, jog med. seselė, kurią laikei „laume ragana gauruota“ – nuostabi specialistė ir profesionalė, žavi moteris ir pacientų sielų vadybininkė-psichologė. Vyrams, ypatingai gydytojams-patinams patapti pačiu savimi kur kas sudėtingiau. Tai jau, ko gero, kolektyvinės, tautos ar specialybės pasąmonės lygmuo. Ar įmanoma su tuo nors kaip susitvarkyti kasdienybėje, kaip „Stumbro“ ar jo autoriaus pastebėjime: „geri ir bjauru, bet negerti bjauriau“. Tebūnie tai metafora. Papildysiu bestselerių rašytojos R. Yarros pastebėjimu: „– Tai, kuo tu nori būti, nekeičia to, kas tu esi. Tad pasistenk pasikeisti.“ (P. 551) „Geležinė liepsna“ (2025., Vilnius „Alma littera“). Gal geriau būtų, jei pailiustruočiau tai kasdieninėmis istorijomis. Pirmoji. Gerokai prieš trisdešimt metų. Vyksta darbai prie suvirinamo objekto. Kur buvęs, kur nebuvęs prisistato veršelis ir spokso į suvirinimo ugnies lanką. Darbininkai ir gražiuoju bando jį nuginti šalin, net suradę virvagalį pririša. Tik kas iš to. Veršelis vėl prisistato ir spokso. Šeimininko nei kvapo, spėju būtų užuodusi brigada. Kiek žinau, tądien veršelis pastipo taip ir neperpratęs suvirinimo paslapčių. Nežinantiems, paaiškinu – elektros lanko suvirinimo metu išsiskiria ultravioletiniai, infraraudonieji ir šiek tiek radioaktyvių spindulių. Jie išdegina akis. Gal manėte, jog apsaugos priemones suvirintojai naudoja tik dėl įvaizdžio? Nesigilinsime, kas norės, susiras suvirintojo vadovėlį, žinyną, ar žvilgtels į internetą. Be to, sovietmečiu suvirintojai anksčiau eidavo į pensiją, o sunkiųjų metalų pašalinimui iš organizmo kasdien gaudavo puslitrį… pieno.
Antroji istorija. V. Kudirkos g. statybininkai stato pastolius būsimai namo renovacijai. Apačioje, savo palangės darželyje, kapstosi garbaus amžiaus dama. Aš negaliu Jums nurodyti nei namo numerio, nei ponios pavardės, nes esu tik publicistas-eseistas. Būsiu sąžiningas, esė, miniatiūros žanrus jau palikau praeityje, liko tik skiltis. Bet… prie močiutės prieina, na tarkime, darbų vykdytojas (kaip dabar jie vadinasi, nežinau, bet akivaizdžiai ne eilinis statybininkų brigados darbininkas). Tai net jaučiasi per atstumą. Jis mandagiai prašo senolės palikti statybų aikštelę, paaiškina apie galimus pavojus ir pataria išsikasti augalus, kai statybininkai baigs darbus. Vakarop ši gal ir paklauso ir darbų vykdytojui nuėjus toliau, vėl griebiasi savo veiklos. Vykdytojas sugrįžta ir vėl maloniai paprašo senutės, kad ši paliktų pavojingą zoną ir jam nereiktų organizuoti priverstinės išvesdinimo veiklos. Keli netoliese dirbę darbininkai pateikia savo darbininkišką komentarą, bet juos įspėja ir greitai nutildo žmogus, mano pavadintas darbų vykdytojas. Incidentas baigiasi. Dabar prisiminkime smalsuolį veršelį ir pagalvokime apie tai, ar mes visada vykdome vertingus nurodymus, pvz., med. seselių, kitų medikų. Įdedame į skiltį šiek tiek dramatizmo. Jei senutę būtų pritvojusi kokia išsprūdusi pastolių detalė, už ją organizacijai tektų atsakyti, kaip už jauną žmogų. Tiesa, esu bent kiek cinikas, tad manau, jei būtų priploję letaliai, „Sodra“ neliūdėtų. Ko jau ko, o pensininkų (tarp jų ir aš) bei neįgaliųjų Lietuvoje yra. Tarkime grubiai – milijonas. O pinigai iš iždo labiau reikalingi Krašto apsaugos ministerijai. Ginklams. Ne pensininkams, ligoninių aprūpinimui, ypač mitybos srityje pagerinimui ir pan. Ginklai, kaip dovana, tiks rusų okupacinei armijai, kaip 1940 m. Nesutinkate? Tuomet pabaiga.
Pabaiga
Viskas turi pradžią ir pabaigą, tik amžinybė ir begalybė neturi šių atributų. Balandžio pradžioje vėl su sniegu pažaidė žiema. Įvyko ir malonesnis dalykas, – gavai kvietimą į renginį, skirtą paminėti 35 metų sukaktį nuo pirmojo Radviliškio rajono tarybos deputatų posėdžio. Patikslinu, jau atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Malonu, ir to neslepiu. Tik pasvarstau, kiek mūsų, buvusiųjų pirmųjų deputatų dar trypiame šią nuodėmių pakalnę? Kitas dalykas ne toks malonus. Kol rašau apie vieną gydytoją liedamas emocijas per pastebėjimus ir pamąstymus, sustreikavo net trys rašikliai. Vienas po kito. Du iš jų jau šiukšlyne. Vienam užteko tik naujo kasečių rinkinio (apsidrausdamas nusipirkau ir atsarginį rašiklį). Na šiaip, ar taip, kad sustreikuotų iškart trys rašaliniai rašikliai dar nėra buvę, bet pasitaiko ir keistesnių dalykų išskyrus vieną. Dar nė viena skiltis neišėjo be paskutiniojo taško.
Vytautas Mikalauskis
