Kovo 25 d. stebėdamas parskrendančių paukščių trikampius kažkodėl prisiminiau slidžių turizmą. Tai bus pradžia su kukliu aprašymu.
Pradžia
Iš karto prašau nepainioti žodžiu su Kretingoje gyvenančiu, bent jau tikriausiai gyvenusiu, rašytoju Algiu Kukliu. Prieš daugelį metų mus supažindino poetinis chuliganas, keistenybių rinkėjas, poetas, Ričardas Šileika. Ne kartą pravažiavau ar tuptelėjau ilgesniam laikui Kretingoje. A. K. surengė tokias ekskursijas… Iki šios dienos jos išsigręžusios drevę mano smegenyse. Deja, dabar jau ilgokas laiko tarpas, kuomet šiame mieste nesilankiau. Prisiminimai – liko. Neišduosiu paslapties, nes ji vieša. Anuomet ten buvo dailės dirbinių-reikmenų parduotuvė, Lurdo (šv. Šaltinio brolis). Muziejus kilmingųjų Chodkevičių rūmuose (kiek žinau, nugriovė sovietmečio statinius-šikinykus). Ne be A. K. pastangų atsirado ir moderni biblioteka, pagoniškas kalendorius parke. Ir apskritai, tai puikus miestas, kryžkelė tarp Klaipėdos ir Palangos. Vieną viešnagę atsimenu puikiai, bet kur, kada ir pas ką, smegenų kompiuteris užblokavo. Pafantazuosiu, su A. K. lankėmės pas visų galų meistrą prie Akmenos upės, vėliau vykome į Klaipėdą (kiekvienam savi reikalai). Šiandien, pridėjęs ranką prie maištaujančios širdies drąsiai prisiekiu – trys galingos stiklinės žemaitiško gėrimo suveikė kaip trintukas, o kur „autopilotas“ (linkęs apie tai nutylėti), bet tikslus pasiekėme. Atsiminimai, tik šilta, geranoriškų jausmų jūra. Buvo ir aprašas „Žvilgsnyje“. Tik primenu, jog savo rašinių nesaugau. Manote, skyrelio pabaiga? Nieko panašaus. Palanga, konferencija, kažkas pavėžėjo iki Kretingos, geranoriškas vienuolis dar toliau, kur buvau perimtas Telšių verslininko. Žemaičiai… sužinojau tiek ir pamačiau dar daugiau, nes tokio gido (kelionių vadovo), nė su žiburiu nerasi. Telšiuose nusprendžiau – vaikiškas-paaugliškas periodas baigėsi, be to buvo šaltoka, tad autobusų stotyje palaukiau transporto į Šiaulius. Vėliau „dyzeliukas“, o jų anuomet buvo pakankamai, ir aš Radviliškyje. Kartais net pagalvoju, ar tai mano jaunystės-kvailystės taškas. Ir nė trupučio nesigailiu dėl savo veiksmų, atliktų prieš dvidešimt metų. Nebepakartosiu, galiu prisiminti vieną kitą detalę, vertinti tik kaip Dievo dovaną. Mūza man pašnabždėjo: truputį paišdaigauk! O kodėl ne? Jūs tuoj tapsite vieno rašytinio žodžio aukomis (arba ne).
Pasaulis šiandien panašus į atliekų duobę. TV – karas Ukrainoje, arklių skerdyklos. Teko girdėti, jog ES uždraus, o gal jau ir uždraudė, italams mėgautis jų mėgstamu delikatesu – jau minėta arkliena. Čia ir pagalvojau, o kaip Mongolijoje? Gyvename dirbtinio intelekto amžiuje, veidmainiavimo, kyšininkavimo, vertybių nukainavimo metu. Paprastas patarimas, kuriam jau solidus amžius: „skęstančiųjų gelbėjimas – pačių skęstančiųjų reikalas.“ Tad, jei turite norą nusiskandinti, – pirmyn. Todėl įsisąmoninkite paprastutę gyvenimo taisyklę: niekas Jumis pernelyg nesirūpins, gyvename tik formalių taisyklių deklaracijoje. Tad jeigu žaidime – egzistencija, nėra pagarbos ir padorių susitarimų, gamink ir taikyk juos pats. Rožinius akinius gamina ir politinių bezdalų (kalbų) maišus politikai taiko mums. Tai, taip vadinamų politikų, privilegija. Jie Jums duos rožinius gyvenimo akinius, aš, gink Dieve, nesiūlau visiems politikams iš eilės dovanoti koalos, pandos ir pan., akinių. Sau, gerai „priliuobę“ alkoholio – galite. Jei bučiuodami sieną taip išreiškiate meilę įvairiems kampams, Jūsų asmeninė teisė. Beje, niekas nedraudžia nusiimti rožinių akinių, kad pamatytumėte ir realų, neišgalvotą pasaulį, darbą kokiuose nors „Medeliuose“, profesiją. Tiesa, turiu patarimą, nors nusiimti rožinius akinius sudėtinga, galite stoti į kokių nors „krikdemų“ ar „socdemų“ gretas. Būti buku – įstatymai taip pat nedraudžia. Bet… yra vaistų, tai intelektualinis chuliganizmas. Jį drąsiai gali taikyti meno žmonės, modernių technologijų meistrai. Net jei to nesugebate – tai galite miegoti ir prie šiukšlių konteinerių ar pan. Galite tapti ir žodiniais kūrėjais, na paprasčiau – kepti skundus ar kitokius menkaverčius „blynus“. Žodis chuliganas – anglų išradimas, jais vadinami vagys, plėšikai, padegėjai (padegėjų buvo užsiveisę ir Radviliškyje), kitokių chuliganų stokos taip pat nestokojo. Už tai, jei pakliūsite, galite sulaukti ir nemalonumų, na pavyzdžiui stebėti saulę, paukščius, gal dar ką nors tik per grotuotą langą. Kaip muziejuose, su užrašais „eksponatų liesti rankomis negalima.“ Kurti meną ant svetimos odos vadinama tatuiruotėmis – lyg ir kategoriškai nedraudžiama. Jei į valdžios viršūnėles sugrįžtų Stalinas, Hitleris (na ką aš apie senienas), šiuolaikiniai diktatoriai, kur nors Rusijoje, Šiaurės Korėjoje, kitur, Jūsų viršutinę kūno dalį pritaikytų ir praktinėms reikmėms. Tarkime stalinių lempų gaubtams, kitai bižuterijai. Konditerijai žmogaus dalis iš trijų raidžių pritaikyti sudėtingiau. Ne kiekvienas norės tokio „čiulpinuko“ ar „kramtomosios gumos“. Apie ką rašysiu toliau? Paaiškinsiu eksperimento esmę. Esu ne kartą rašęs, jog savo kūrybos nekaupiu, bet per ilgus metus prisikaupė kitokio niekalo. Štai atsikratydamas juo radau ir aplanką su šusnimi švaraus popieriaus ir susegtą, kažkokios skilties dalimi. Manote, atsimenu, kur ir ką, kada rašiau? Deja. Bet… gobšumas sunkiai įveikiama yda, tad savo rašliavą perdirbau (šiek tiek) ir gavau, ir gavau eilinį skilties skyrelį.
Keistokas eksperimentas, bet pravertė, kaip išmatos ekologiniuose kinų ūkiuose, ar „kovidiniuose“ eksperimentuose. Tačiau gyvenime visuomet atsiranda dalykų, kuriems žodius keistas, įmantrus, originalus, prašmatnus, ekscentriškas, nei šioks nei toks, ne taip paprasta pritaikyti. Tad kitą skyrelį pavadinsiu keistenybėmis.
Keistenybės
Gal už šį žodį kalbininkai ir nudirtų man kailį (odą)… bet ką jie parašytų (pasakytų), jei vietoje žodžio kiaušinis, panaudočiau žodžius: paūtas, kiaušis. Manau, nieko įdomaus. Ir koks gyvenimas be įdomybių. Na niekas nedraudžia skaityti oficiozo ir skaičiuoti mero pavardės paminėjimų ir nuotraukų. Man labiau patinka kitos keistenybės. Pavardinsiu. Ponas A. N., mėgstantis pavograuti per Lietuvos radiją, kaip kadais darė Angelė A. ne visai keistenybė. Užkalbino gatvėje (malonu) ir ne tik pritarė mano mintims apie Respublikinę Šiaulių ligoninę, bet ir patvirtino – tiesai nenusižengiau. Jis pats ten pabuvojo prieš ketverius metus ir netgi pasidžiaugė, jog apie tai parašiau. Jis esą supratęs, jog pasaulyje esama ir pastovių dalykų. Padėkojau. Maloniai atsisveikinome. Kitą pašnekovą sutikau klibinkščiuojantį su lazdele. Prisipažinsiu, esu jo neetatinis paštininkas. Kartas nuo karto patalpinu į jo pašto dėžutę „Radviliškio kraštą“. Apie tragediją prie Rainių kaimo esu skaitęs. Savo laiku dr. A. Stančikas ir R. Petrikas man surengė nepamirštamą ekskursiją: Alsėdžiai, Plateliai, Rainių memorialas, Telšiai, Lieplaukė, berods ir Šatrija. Atleiskite, bet mano mąstyklė ne kompiuteris. Nuo įspūdžių – persikrovė, o juk buvo ir V. Mačernio (poeto) gimtinė, bei pokalbis su dar gyvu giminaičiu, berods Kražiai, Kelmė, Lieplaukė. Net liko saugomų nuotraukų albumuose. Vėliau skambutis, Dievas mato, nesitikėjau, skambino dukart eksmeras, aktyvus sąjūdžio veikėjas Vytautas S. Net pasimečiau, o jis priminė, kad balandžio 29 d. 14 val. savivaldybėje įvyks pirmasis, jau atgavusios nepriklausomybę Lietuvos rajono tarybos deputatų susirinkimas. Vėl malonu, kad dar neužkasti istorijos sąvartyne. Net senąjį tarybos nario ženklelį „nusikniaukiau“ ir net domėjausi, kur jis turi būti segamas. Kairėje, kaip L. Leonhardo (vokiečių rašytojas) romane „Kairėje, kur plaka širdis“. Ir vėl atsiprašau – atmintis jau ne tokia, kokios norėtųsi. Gal suklydau, bet ne čia esmė. Iš knygų namelio, veik „bankinio“ lygio parsinešiau Franses Jeits knygą (rusų k.) „Rozenkreicerių švietimas“. Ir vėl, gal ne taip išverčiau, bet… Siaubingai nuobodžiu stiliumi parašyta, minėtos damos knyga, tikrai turi kažką mistiško. Net neperskaitęs nė pusės tris kartus užsnūdau. Ir kam man tuomet reikalingi antidepresantai ir migdomieji? Šiaip, kai pagalvoji – gyvenimas įdomi kiaulystė. Turėjau jaunystės bičiulio telefono numerį – „nuganiau“. Nuganiau ir penkias pirštines, rūsio raktus, tam tikrą sumą lėšų ir kitų smulkmenų. Net Mūzą – nebesilanko, o širdis kartas nuo karto dirba kaip arbatinukas. Tenka pasikviesti „greitukę“, o skubios pagalbos skyriaus specialistai, ačiū Dievui, pas kuriuos patenku, o ne „šundaktariai“, grąžina atgal į gyvenimą. Tad dar negalėdamas veikti ką nors naudingo – rašinėju. Paskutinė išlaida: A. Tapino „Šmėklų mėnuo“. Tai trečioji fantastinės trilogijos „Vilko valandos“ ir „Maro dienos“ dalis. Nuo jų išleidimo praėjo dešimtmetis ir pagaliau – tęsinys. Ir dar koks. Tačiau laikas pabaigai.
Pabaiga
Va ką daro atmintis. Parašiau apie susitikimą su R. Petriku, fotografu, rašytoju, žurnalistu. Buvau įdėjęs į jo pašto dėžutę paskutinius „RK“ numerius. Gavo paskutinį. Gal surasiu redakcijos užkampiuose, o kai pašto dėžučių raktai vienodi, galima tik padėkoti kai kuriems kaimynams. O šiaip manęs vėl laukia „rozenkreiceriai“. Pradėjęs darbą privalau jį ir užbaigti. Tad skiltį taip pat užbaigiu paskutiniuoju skilties tašku.
2025-03-29
Vytautas Mikalauskis
