Iškart rašau – esu vagis. Štai ir dabar mano stalo paviršių papuošė V. Hauvo pasakų rinkinys „Šaltoji širdis“. Tituliniame lape palinkėjimas: „Sveikinu su gimtadieniu. Tomas – 1994-05-28.“ Leidyklos „Vyturys“ 1989 m. Bet dabar net nesigilinsiu į metus, aš jų nebeatmenu, tad skelbiu skilties pradžią.
Pradžia
Beje, tai ne pirmasis leidimas. Pirmasis pasirodė 1977 m. kai atlikau karinę tarnybą sovietinės armijos gamykloje suvirintoju. Aš nesivadovavau principu, kad netarnavęs kariuomenėje vyras lyg ir ne visai vyras, nors turiu visus vyrui priklausančius reikmenis. Tiesa, su priedėliais būdavo problemų, nes nors ir paklausti komisijos nario – vyro, nuslėpdavo vieną problemą. Kartais suremontuojamą, o kartais… deja. Jų karinėn tarnybon neimdavo. Apgavai šaukimo komisiją – tavo problema. Gultai dviaukščiai. Vieną naktį tu antraaukštis ir šlapiniesi ant apačioje miegančio tarnybos draugo, o kad nesusipratimų ir nedraugiškumų nebūtų, tu persikeli į pirmaaukštį gultą, ir tavo kolega paženklina tave. Ryte, su šlapimu sudrėkintais čiužiniais eini prie tvoros – džiovyklos. Ir ką jie apgaudavo? Patys save, bet dovanų visad gaudavo, tai tarnybos draugų pajuoka. Dievas mato – melas nuodėmė, vengei „remonto“, norėjai būti „tikru vyru“, – mėgaukis. Kitaip sakant, naudokis pasirinkimo laisve, o ji kartais tokia neskani. Tiesa, nelaimėlių „nelupdavo“, bet patyčios buvo šimtaprocentinės. Tai ne operacijos (jei įmanomos) ir tikrai ne psichologinė-psichoterapinė ar psichiatrinė pagalba. Išlipusių iš šios kebeknės – nepažinojau. O juk pulke buvo per 150 lietuvių. Dar vienas pastebėjimas, – lietuvis ir sovietų armijoje lietuvis. Vienas – kitas valgykloje karinio dalinio vadą – pulkininką vežiojo lietuvis, kino mechanikas – lietuvis, kirpėjas – lietuvis, bokštiniame krane – lietuvis ir t. t. Rusakalbiai ir tamsesnio gymio sovietiniai piliečiai netgi burnodavo, kad jiems teks mokytis lietuvių kalbos, užsiminiau, kad mūsų buvo per pusantro šimto, kas dešimtas lietuvis, neskaitant ten patekusių ne ką mažesnio kieko lietuvių. Jie turėjo demobilizuotis, bet vietoj jų atgabeno mus. „Pirkliai“ (karininkai) iš Vilniaus mieliau vežė tarnybon (gamybon) lietuvius. Dėl darbštumo. Nesigirsiu, pusė atvežtųjų buvo Lietuvos kolchozų vaikai, dažniausiai su traktorininko specialybe. Bet ir tai jiems netrukdydavo tapti bent gamyklos vartų sargais. Sukarinta gamykla aptarnavo savo gaminiais ir betonu Maskvos ir aplinkinius miestus. Kai kuriuos objektus šefavo net gerentofilų (senolių) klanas iš Kremliaus. Įsijaučiau, bet pratęsiu. Nemažas būrys aptarnavo ir vaisių-daržovių saugyklą netoli Maskvos, tad pakankamai šviežių daržovių turėjome visus metus. Už viską reikėjo mokėti: patalynę, aprangą, maistą ir t. t. Tačiau gaudavome atlyginimą. Tiesa, į rankas nedaug, viskas buvo kaupiama taupomosios kasos knygelėse ir į rankas patekdavo jau sugrįžus namo (dėl saugumo, nes atsirado šunsnukių kasta, kuri „apšvarindavo“ statybos bataliono karius). Prigirdo, o rytą kišenėse – vėjas.
Įsijaučiau, kartojuosi, bet dar viena pastaba – kartu dirbusių civilių atlygis buvo 4–5 kartus didesnis už kareivio. Detalė – kariniam daliniui aptarnaujančiam kombinatą vadovavo pulkininkas (išverčiu pavardę į lietuvių kalbą – Pilkis), o kombinatui (gamyklai) pulkininkas Juodis. Beje Juodis neoficialiai, o gal ir oficialiai buvo galva aukščiau. Jo pavaldiniai bet kada galėjo užeiti į karinį dalinį, na pasikviesti reikiamą specialistą, užsukti į parduotuves (jos buvo dalinio teritorijoje, bet ne čia esmė.) Pilkis gimtadienio proga suteikė man jaunesniojo seržanto laipsnį, po savaitės Juodis pakėlė į vyr. seržantus, o likus dienai ar dviem iki demobilizacijos „dovanojo“ ir vyr. seržanto laipsnį. Savotiška konkurencija, bet… Juodžiui einant kombinato teritorija, ji apmirdavo. Pastabas išsakydavo valdybos susirinkimuose. Ir tai buvo „Dievo žodis“. Ką, nukankinau? O juk ruošiausi rašyti visai apie kitus dalykus. Tam ir pasitelkiau į pagalbą V. Hausą.
Pagalba
Iš „Pasakos“. „Vienoj gražioj tolimoj karalystėj, apie kurią žmonės pasakoja, kad jos amžinai žaliuose soduose niekuomet nenusileidžianti saulė, viešpatavo karalienė Fantazija. Pilna sauja daug jau amžių gausingai barstė ji valdiniams savo malones, buvo mylima ir gerbiama visų, kas ją pažinojo.“ Štai toks turėjo būti epigrafas. Savaime suprantama, Jūs to negalėjote žinoti, net leidėjui apie tokias smulkmenas nepasakojau. Kas jam, argi turi mažai skundų iš kažkokių puskvailių kompanijos, kuriuos dėl skambesio pavadinsiu mitologiniais lietuvių dievais – Piziumi – meilės dievu ir Vaižgantu (linų dievu). Žinoma, aš galėčiau parašyti, jog linkiu šūvio teniso kamuoliuku į gaubtinę žarną (suprantamiau – šikinžarnę), bet tuomet įtartų ir be jokio abejo kreiptųsi į teisėtvarkos ir teisėsaugos institucijas, kaip vienas kvailelis iš Linų gatvės. Aha! Nėra pavardžių, adresų ir kitų atributų. „Žodis tai šūdo garas“ pritartų man Denis Cosnard. Nesvarbu, kaip pavadino, jo teisė, aš asmeniškai vadinu juos valdžiažmogiais (rašytojas, poetas, fotografas S. Parulskis juos vadina „naujažmogiais“). Nesutinku. Vardai turi prasmę, jei tu šūdvabalis, gal net ir dainuojantis, tai ir būk juo. Virpini orą, o realiai nieko nedarai. Tai Lenkaičių istorija (būtent Lenkaičių, o ne Linkaičių). Na sutikite, turime kasdienę ir standartinę kalbą. Beje, niekas netrukdo „klijuoti“ naujadarus. Istorija apie kurią noriu parašyti paprasta, kaip apšlapinti pirštai (nerašau, kokiu būdu). Mūsų merui kažkodėl užkliuvo Linkaičių sandėliukai. Sutinku visu šimtu procentų. Tai kloaka šalia miesto. Daugybę metų ten klaikumos klaikuma. Kai pirmąkart išvydau … Na, nenuleistas daiktinis unitazas, o gyventojų kultūros lygis… Negi per dešimtmečius vietiniai gyventojai, pasak eksmero V. Simelio „apsišikėliai“, negalėjo sutvarkyti savo teritorijos. Slaviškas palikimas? Taip nerašyčiau, bet leisiu sau pastabą „nieko neveikia tik numirėliai“. Yra seniūnaičiai, seniūnas, meras, dar galintys šį tą nuveikti ir vietos gyventojai. Ir ką? Nepadaryta nieko! Žada (kažkuriame multiplikaciniame sovietiniame filme mačiau Pažaduką). Klausimas į „ragą“? Kas jums trukdė susitvarkyti teritoriją, įteisinti nelegalius statinius? Aš nesakau, kad Jūs rūjojote, bet daugybė metų… Galai nematė anksčiau. Panašių objektų pilna Tyruliuose, Durpyne ir t. t. Gink Dieve, aš nieko nekaltinu noru papildyti mašną (piniginę), bet žabalumu (regėjimo sutrikimu) kaltinu. Paneškite kada nors savo subines nuo V. Kudirkos g. 19 iki Naujosios g. 2. Pėsčiųjų ir dviračių taku. Iš kitos pusės, suprantu, jei teritorija reikalinga kariškiams (nesimato, nesigirdi), pastatykite šiuolaikinius sandėliukus, nuomokite ar parduokite vietos gyventojams. Nepageidaujate? Kodėl? Gal todėl, jog esate meras – pareigybinis impotentas? Tuomet dinkite iš rinkėjų akiračio su savo patarėju, kaip nesugebantys atlikti pareigų. Arba, kaip sako liaudis, (šiek tiek pakeisiu) – „bobos“ iš ratų, ratams lengviau“. Ar ne tiesa? Aš neprieštarauju Jūsų teorijoms apie galimas bombas ar kitus sprogmenis. Gal geriau paieškokite bičių savo klynuose. Radę praneškite ir atiduokite į radinių biurą, jei tokio nerasite – saugumui, policijai, FNTT ir pan. Šią skilties dalį noriu pabaigti savo epigrafu. Pasaulyje yra milijardierių, milijonierių ar panašios veislės brolijos. Turtuoliams nusispjauti (su retomis išimtimis), jog šalia gyvuliuoja (gyvenimu to nepavadinčiau), kurie džiaugiasi turėdami kelis centus ar radę dešimties centų vertės tuščios taros talpyklą. Klausimas visiems net į kaktą. Ar taip gyvenime nebūna?
Būvis
Visai neseniai gavau „Valstybinės duomenų agentūros“ laišką skirtą globotiniui. Dalykiniai paklausimai apie PI informacijų naudojimą, pateikti reikiami duomenys. Tokios apklausos nepakenktų niekam. Priešingai, manau yra naudingos valstybės labui. Paskambinau klausėjai Zofijai Švobienei. Gan maloniai ir dalykiškai pabendravome. Paaiškinau, jog asmuo, kurio vardu gautas apklausos lapas, yra per penkiasdešimt metų sunkaus protinio atsilikimo stadijoje, jis visą gyvenimą liks tik dviejų, na maksimum trijų, metų vaikas (protiniu lygmeniu). Jums, gerbiami skaitytojai, koks gyvenimas po žmonos žūties aiškinti nesiruošiu. Esu teismo pripažintas globėju. Savų vaikų dėl sveikatos sutrikimų neturėjome. Kaip „The Beatles“ melodijoje „Let It Be“. Aš taip pat toli gražu jau ne jaunuolis, po tragiškos žmonos žūties… turintis pakankamai problemų ir pensiją. Vaistams ir už komunalines paslaugas atsiskaitau laiku. Pabendrauti su klausėja Ž. Š. reta šventė. Šiuolaikinėmis dirbtinio intelekto technologijomis iš esmės nesinaudoju. Dulka televizorius, kompiuteris. Tiesa, mano mygtukinė „Nokia“, kaip ir mano kniauklė Pypa – amžini. Juokauju, bet su šiuo telefonu galima įkalti vinį. Mygtukinis, be jokių filmavimo kamerų, jis patikimesnis už vyresnio amžiaus šlapimo pūslės atliekamas funkcijas. Bet todėl dėl sveikatos būklės ir amžiaus, man jo tikrai užteks (galiu išduoti ir paslaptį – yra net nenaudota atsarginė baterija). Ir nesiruošiu Jums pasakoti, kaip „Nokia“ nuo guminių botų gamybos ėmėsi šiuolaikinių technologijų. Ir mano supratimu, gan patikimų. Nereklamuoju, bet dar nė karto nebuvo atsitikimo, kad nesusisiekčiau su bičiuliais. Tad ir jau minėtu atveju, be jokių problemų susisiekiau su korektiška klausėja (turiu įtarimą, ar ji yra labai patyrusi psichologė-psichoterapeutė). Ar tai nors kiek svarbu? Mano nuomone, svarbiausias žmogus laiku ir vietoje mokantis suteikti paguodos žodį, panašiai kaip mano kraštietis radviliškietis Tėvas Stanislovas. Na, o tyrimas, tiesiog tyrimas. Juodas, sunkus, nedėkingas darbas, kuris privertė mane prisiminti perkopusios šešis šimtus mano skilčių „Pastebėjimai ir pamąstymai“, bet metas pabaigai.
Vėl norite Šeduvos miesto pavadinimo liaudiško iššifravimo? Suprantu – tikrai ne. Mūsų valdžiažmogių – naujažmogių grietinės viršūnėlei nesiūlau „Grateful Dead“ (Mirusios galvos) melodijų, bet kai ką parekomenduosiu. „Opus“ – „A Wigh in Vienna“ pradžią. Tai Jums primins apie savus darbus. Jūs turite teisę kategoriškai nesutikti, bet ar tai mano problema? Man patinka, o kaip Jums? Jums iki „Scorpions“ kaip iki Anapilio viršūnės, turėjau omenyje „Wind of Change“. Porą metų veltėdžiavimo ir viskas, o kur konkretūs darbai be reklamos? Labai konkretūs darbai pagal atsilikimo lygį neištraukiantys Radviliškio iš Lietuvos savivaldybių šiknaskylės. Jų nėra, spėju, net tvirtinu – jų nebus, skundų lietus, ne darbas, o tik visuriavimas pasiremiant D. Trampo rinkėjų lygiu. Na lygis ne lygis, bet laikas paskutiniam skilties taškui.
2025-03-24
Vytautas Mikalauskis
