„Taip pat sendaikčių turguose po truputį perku senus sovietinius rublius. Jaučiu, kad galima suorganizuoti daiktų eksportą iš praeities į dabartį, bet dar nesugalvojau, kokių.“ Eseistas E. Parulskis. Tai – epigrafui ir pradžiai.
Pradžia
Ir iš anksto įspėju: E. Parulskio nepainiokite su poetu, rašytoju S. Parulskiu. O štai kokius dalykus galima eksportuoti iš praeities į dabartį, puikiai sumąstė klubo „Beržė“ nariai. Man susidarė įspūdis, jog straipsnyje „Pasišventusiųjų g.“, surinkę tekstus apie bolševiką V. Bernotėną ir tėvą Stanislovą, jie sukūrė savotišką, bet, mano žiniomis, ne visai tikslią istoriją. Pirmiausia jų minima gatvė vadinosi Lauko g., vėliau – Lauko Naujoji, po to – V. Bernotėno, o vėliau – ir tėvo Stanislovo. Žinoma, jūs galite nesutikti, bet tėvas Stanislovas man visada buvo šventasis.
Žinoma, kuo puikiausiai atsimenu pelkę, ant kurios stovi Radviliškio ligoninė, o už Lauko g. buvo miesto gyventojų daržai, vadinti „kolonijomis“, nes ir plento dar nebuvo. O tų daržų buvo įvairiose vietose. Kelias iš Šeduvos į Šiaulius ėjo Šeduvos g. (dabar Maironio g.) ir Šiaulių g. (dabar Dariaus ir Girėno g.). Jei tikėtume senų radviliškiečių pasakojimais, iš skerdyklos srutos nutekėdavo į pelkės likučius, dabar esančius už „Vynotekos“ ir degalinės. O straipsniu esu nepatenkintas todėl, kad nepaminėti senieji gatvės pavadinimai ir priešistorė. Istoriniams faktams apie bolševiką V. Bernotėną ir tėvą Stanislovą pretenzijų neturiu. Tiesa, pamiršau paminėti, jog už „kolonijų“, tarp pelkių ir kalvelių, buvo ir viena kita sodyba. Gal tiksliau – vienkiemiai, bet tai jau kita istorija.
Kita
Nesijausk gyvenimo „nudrožtas“, nes esi jo dalis. Jei nori būti laimingas – būk, nes niekas tau negali sutrukdyti. Nenori – tavo asmeninis reikalas ir galimas priedas – depresija. V. M.
Tad, kaip destiliuoja savo mintis E. Parulskis (ne Sigitas): „Nesidžiauk radęs iki vieno euro, neverk pametęs nuo vieno iki maždaug dvidešimties eurų. Tad kartais, ką nors radęs ar pametęs, džiaukis arba verk.“ (E. Parulskis, „Lėti nuotykiai“ (esė), 2026 m., „Tyto alba“, p. 191). Įdomus autorius, savotiškas, ne toks kaip literatūros (lietuviškosios) paskutinis mohikanas iš F. Kuperio romano.
Bet… radau kai ką tinkamo arogantiškiausiam Radviliškio krašto garbės piliečiui: „kad šiandieninis ponas labai panašus į sovietinį „draugą“. Taip kreipiamasi tik itin oficialiose situacijose arba suteikiant kreipiniui iškrypusią pagarbos emociją.“ Et, galai nematė – dabar dažnas įsivaizduoja esąs ponas, o ne beždžionė, besimėgaujanti bananais zoologijos sode. Taip, ko gero, mąsto dažnas politikas.
O dabar – pastaba. Anksčiau aš vieną mero klapčiuką pavadinau Trintuku-Tušinuku-Skundeiva. Mano nuomone, jam geriau tiktų Sargio slapyvardis, nes sergsti mero Tauzylos interesus, o apie Radviliškio garbės piliečio V. J. apraiškas „oficioze“ neparašė nė žodžio. Galvoja, jog pasikeitus valdančiajai daugumai tereiks, it sovietiniame filme, persukti kepurėlę ir atsukti sėdmenis pagal vėjo kryptį. Nesmerkiu, kiekvienam savo. Aš spėlioju, rašau, niekam be muilo nelendu į užpakalį, nerašau skundų, už nesąmones esu pasiruošęs bet kada atsiprašyti. Tiesa, esu nekrikščioniškas: jei man vožia antausį, kito skruosto neatsuksiu, o kirsiu atgal. Bet metas ir vieta kitam skyreliui, vėl pasiremsiu E. Parulskiu.
Atrama
„Visa tai, be abejo, liko užprogramuota genuose: akmenų mėtymas į žmones virto ripkos žaidimu, betikslis (o gal medicininis?) svaidymas tapo Lietuvos metikų mokykla ir trimis iš keturių lietuviškais olimpiniais aukso medaliais“ (p. 284). Bet mane labiau sudomino esė „Įgyvendintų svajonių kapinės“.
Visi turime ar turėjome svajonių. Prisimenu savąsias iš piemenystės laikų: laikrodis, dviratis, būstinė. Vėliau – darbas, už kurį gautum lėšų likusioms svajonėms: džinsams, motociklui, palapinei, pripučiamai valčiai ir čiužiniui, magnetofonui, žiūronams ir pan. Jei ko nors labai nori, svajonės išsipildo. Pirmąjį laikrodį padovanojo dėdė (dabar turiu net keturis atsarginius, tarp jų ir legendinį sovietinį „Komandirskije“). Dviračių taip pat buvo ne vienas (vieną dar turiu), žiūronų taip pat turėjau ne vieną ir dabar dar du turiu (vienas iš jų – „naktinio matymo“), bet jais, galima sakyti, nebesinaudoju. Būstinę sandėliukų palėpėje įsirengėme, eglišakių „šalašus“ pakeitė palapinės (bet ir jų šiandien nebereikia). Tad miegmaišiai, kompasai, fotoaparatai, išskyrus knygas, nebereikalingi.
Žinoma, liko sentimentalių prisiminimų, pavyzdžiui, kaip kartą būstinėje (elektros dar nebuvome įvedę) užkandome žalios kiaulienos. Be abejo, ten buvo ir baldų iš griaunamų namų, net veikiančių radijo imtuvų. Motociklo neturėjau, nes dėl regos sutrikimų medikai neleido vairuoti tokios transporto priemonės, bet turėjau motorolerį su kolūkinio traktoriaus numeriu. Kai pagalvoji, E. Parulskis teisus – įgyvendintos svajonės kartais keliauja užmarštin ar į kapines. Arba, kaip rašo minėtas autorius: „pamačius spektaklį, dėl parodos neverkiama“. Beje, vienas žurnalistas, S. Juškevičius, yra mane įvardijęs kaip nuolatinį parodų lankytoją, o dabar ir jų nebelankau. Nes, pasak Ekleziasto, „viskam savo laikas ir vieta po saule“ (už citatos patikimumą negarantuoju, bet dar kartą patvirtinu: taip, įgyvendintos svajonės kartais miršta, kaip ir minkštai virti kiaušiniai). Jos – mūsų gyvenimo skatulos, o kartu ir kvailių motinos.
O dabar – kai kurie paaiškinimai. Šis skyrelis parašytas rugpjūčio 12 d., kuomet nusprendžiau pristabdyti arklius. Be to, Sargiui noriu priminti, kad rašau eseistikos ir politinės satyros hibridą, na, kad neturėtų galimybės eiliniam skundui mano adresu. Suprasti skirtumą tarp pilietiškumo ir paprasto skundo nesudėtinga, bet kai kam tai – aukštoji matematika. Tad matematika nematematiškai.
Matematika nematematiškai
Kai pagalvoju, esame skolingi arabams. Tai iš jų pasiskolinome skaičius, algebrą, algoritmus, zenitą ir t. t. Pavyzdžiui, žodžius: nadyras, alchemija, chemija, šifras, eliksyras, alkoholis… Gal tik reikėtų paaiškinti žodžio „nadyras“ prasmę – tai dangaus sferos taškas, esantis priešais, žemiau horizonto, priešingas zenitui – aukščiausiam taškui. Bet kam mums astronomija? Pasižiūrime į žvaigždes, Mėnulį, Saulę, jei pasiseka – meteorą, kometą. Dvasinius dalykus daugelis vertiname atsainiai. Gal ir teisus buvo F. Nietzsche, skelbęs, jog „Dievas mirė! Dievas nebeprisikels! Ir mes jį nužudėme! Kaip mes paguosime vienas kitą, mes, žudikų žudikai?“. Ar daug mums po to reikia algebros, chemijos? Tai ne alkoholis.
Šios mintys gimė perskaičius D. Browno trilerį „Kilmė“ (Kaunas, „Jotema“, 2026 m.). Maniau, jog minėtas autorius jau išsisėmęs, bet nieko panašaus. Esmė – iš kur atėjome? Kur link judame? Perskaitęs pasidžiaugiau. To negalėčiau pasakyti apie 14-ąjį „Litmenio“ numerį. Tiesa, ten yra S. Parulskio opusas „Laikrodžio viduriuose, dulkių soduose“ (p. 34–37). Ir tai jau gerai. Pavarčiau ir „oficiozą“. Mano nuomone – šlamštas, nes ten nėra nė vieno įdomesnio, originalesnio autorinio straipsnio.
Spėju, jog šis niekinis laikraštis yra dotuojamas ar turi rėmėją. Tiesa, man tokį rėmėją sunku įsivaizduoti, bet… Kiekvienas gali turėti savo nuomonę, skonį, be to, yra ir Konstitucijos garantuota žodžio laisvė. Na, jei žmogus nori, jam patinka, o dėl skonio, nuomonės (-ių), žodžio laisvės net nebandysiu ginčytis, nes filantropas mecenatas (rėmėjas) turi teisę, kaip nori ir gali, patenkinti savo dvasinius-intelektualinius poreikius. Skyrelis parašytas rugpjūčio 14-ąją dieną. Neskubu – o kur? Lauksiu eilinio savivaldybės tarybos posėdžio. Jei galėčiau, įteikčiau Tauzylai ir kai kuriems tarybos nariams pauostyti ar net paragauti Tyrulių vandentiekio produkcijos. Suprantu, jog tai atsiduotų sadizmu, iškrypimu mano adresu. Gal Sargis sugalvotų ir kokį įdomesnį įvardijimą, bet apie tai nieko nerasite „oficiozo“ puslapiuose. Žinoma, tai „kvepia“ linijiniu priežastingumu – mąstymo būdu, ieškant priežasčių kiekvienai pasekmei. Taip siekiama išvengti sudėtingų dalykų. Et, leisiu sau priminti, jog turiu šeimos psichoterapijos „pasagas“, bet todėl ir galvoju, jog Tauzyla ir jo klapčiukas Sargis naudojasi šiuo mąstymo būdu, o „Asilų beretės“ tai veik įpareigoja.
Įpareigojimai
Sėdžiu prie rašomojo stalo. Rytas. Pabundu gerokai anksčiau ir suprantu, jog tai nugyvento amžiaus dovana. Atkreipiu dėmesį į tai, kad apšvietimas parko alėjose išjungiamas anksčiau, o išaušta vėliau. Prisimenu skaitytojų pastebėjimus. Tad gal apie juos.
Pirmasis – besočiai ūkininkai suaria laukus iki pat vieškelio, ir niekas jiems už tai nepastato klizmos. Suprantu, kai kurie ūkininkai – šudros, arba Lietuvos neliečiamųjų kasta. Pagal induizmo religiją, šią žemiausią kastą jų vyriausias dievas Brahma sukūrė iš savo pėdų purvo. Sutramdyti „šudras“ itin paprasta – baudomis, bet turime impotentų valdžią.
Antroji istorija. Viename kaime tūlas veikėjas nupjovė medį su gandralizdžiu šiems dar neišskridus. Iš kur toks skubotumas – neaišku, kaip ir keisti veikėjai, davę leidimą šiam veiksmui. Jų klausti „kodėl?“ nenorėčiau, nes gelbėdami kailį ką nors pameluos ar kitaip „suks uodegą“. Paguodžiau žmogų, primindamas, kas laukia kregždžių lizdų bei gandralizdžių niokotojų, ir, jei Dievas duos, taip atsitiks.
Tad trečia istorija. Vėlgi klausė, kodėl taip reklamuojamas vieškelio Sidabravas–Šiauliai–Panevėžys plento asfaltavimas, o užmirštas asfaltas nuo Kutiškių iki Šilėnų–Tyrulių kelio? Paaiškinau apie galimą lobizmą ir patariau kreiptis į „oficiozą“, tik perspėjau, jog jie, gavę paklausimą, gali ir prisišlapinti į kelnes. Paaiškinau, kodėl – bijos, nes Radviliškyje apstu namų kiuženų, „degėsių“, ir nė vienas, valdant Tauzylai, nebuvo sutvarkytas. Visai neseniai prie jų prisijungė dar vienas „nuodėgulys“ Jaramino g. (buvusi Kauno g., J. Janonio g.).
„Oficiozas“ apie šio neveiklumo priežastis nerašo, bet kartas nuo karto nepamiršta tarybos nario, opozicionieriaus G. Lipnevičiaus priklausomybės automobilių stovėjimo aikštelės. Kas labiau darko miestą? Jei „oficiozas“ vadovautųsi I. Bermano pastebėjimu, kad tiesa ir atvirumas – priimtiniausi metodai, gal kas ir keistųsi. Deja, deja, kol ten galimai kiša savo leteną mero klapčiukas (plačiąja prasme) Sargis, niekas nesikeis. O dabar – pabaiga.
Pabaiga
Pasistengsiu trumpiau. Kol rajonui vadovaus dabartinis meras ir jo klapčiukai, pokyčių nelaukime. Kaip gyvenome išvietėje, taip ir gyvensime. Man teliko padėti paskutinį skilties tašką.
Vytautas Mikalauskis
