Nekraukite sau lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagis įsilaužia ir vagia (Mt.6.19). Tai pradžia.
Pradžia
Išgirdęs apie sukčių išviliotas sumas netekau amo. Ir gimė keista asociacija. „Kvailių nereikia nei sėti, tręšti, ravėti, bet kai kas sugeba nusiimti padorų derlių, nes kvailiai auga it piktžolės. Aš neturiu omenyje proto negalios ligonių, ir nemanau, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą. Ko gero, jis pasiskolintas iš kito veikėjo – puolusio angelo Liuciferio, šėtono (jis turi ir kitų vardų). Ir tai nesvarbu, nes esą lietuviai krikščionys ir tiki esant septynias nuodėmes: godumą, puikybę, pavydą, rūstybę, apsirijimą, gašlumą ir tinginystę. Tai tik informacija laisvalaikio mero Tauzylos ir jo ginklanešio Skundeivos pamąstymams. Satanizmas žiūri į tai itin liberaliai. Tarkime, godume nėra nieko smerktino, nes godumas nėra smerktinas, o reiškia tik tai, kad žmogus trokšta daugiau nei turi kiti. Pavydas ir godumas yra gyvenimo varomosios jėgos, be kurių kažin ką ar pasiektume. Nesigilinsiu ir į smulkesnes nuodėmes, tik priminsiu, jog apie pasekmes kalbėjo Jėzus (epigrafas). Norintys gali paskaityti ir šėtono (Satanistinę Bibliją) ar krikščioniškąsias Evangelijas. Ir man absoliučiai negaila kvailių, kurie savo tūkstantines sumas perdavė „žulikams“. Kaip ten dainavo legendinė „Hiperbolė“: „Kaip nieko neturi, tai ir nereikia nieko“.
Galiu priminti ir pagoniškąjį lietuvių tikėjimą (o jis vertas daug daugiau nei manote, nors liko tik nuotrupos, sunaikintos krikščionybės). Tai pasakojimas apie Anapilį, kalną, vedantį į mūsų senojo tikėjimo rojų. Juo lengvai užkopia ne itin turtingi, bet padorūs žmonės. Daug sunkiau, kuriuos atgal traukia turtų našta. Sudėtinga? Tada paskaitykite brolių Grimų pasaką apie brolius, kurie išsipirkę mėnulį dalimis palaidojo jį savo kapuose. Apie rezultatą nerašysiu. Ir net neįsivaizduoju, kiek reikia būti kvailam (ne „durnam“), kad manytum, kad sukauptą turtą (pasiteisinimą kaupimui suranda visi to norintys!). Deja, kaupimo – godumo nuodėmė užvaldo jų protus. O įspėjimų apie pasekmes apstu.
Aš asmeniškai (deja, negaliu) paskelbčiau sukčiams visuotinę amnestiją ir nuodėmių atleidimą, nes niekam dar nepavyko išmokyti kvailių mąstyti – ar tai būtų šventraščiai, ar policijos nuolat pateikiama informacija. Tai tik atpildas arba karma, kaip sakytų rytiečiai. Ir ne įvairių tarnybų (valdžios) pareiga rūpintis kvailiais, nes tai ne sutrikusio intelekto piliečiai, kuriais šventa pareiga rūpintis visuomenei.
Suprantu, vienas kitas tūkstantėlis, kad pasirūpintų tavo pakasynomis – pagarbos vertas, bet… Bet… kažkodėl prisiminiau M. Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“. Ten Šėtono įsikūnijimas realybėje, vardu Volandas, pataria vienam gobšiam buhalteriui, jog nepatartų gulti į kliniką šalia beviltiškų ligonių, o geriau iškelti puotą ir, išgėrus nuodų, iškeliauti apsuptam gražuolių ir draugų.
Na, nebent norite auginti arklius ir pan. bei numarinti juos badu ir blogomis gyvenimo sąlygomis. Necituosiu, perskaitykite patys. Tai, pasak vienos meno ir kultūros veikėjos, nepakenks, ne nuodai. Tačiau šio netikėtai pritvinkusio straipsnelio iliustracijai pateiksiu citatą iš A.S. Kudelino ir A.V. Gerščenkos knygos „Hipnozė: praktiniai nurodymai“, Rostovas prie Dono „Feniksas“, 2003 m. Prisipažinsiu, jau naudojausi „Kartą prie Septintojo Patriarcho priėjo nepažįstamasis ir paprašė parodyti ką nors stebuklingo.
– Kiekvieną rytą teka saulė, rudenį nukrinta lapai nuo medžių, – atsakė Septintasis Patriarchas.
– Mokytojau, aš Jūsų nesuprantu, kas čia stebuklingo?
– Viskas! Ir tai, kad kiekvieną rytą pateka saulė, ir tai, jog rudenį nuo medžių krinta lapai, ir tai, kad tu manęs nesupranti! – sušuko Septintasis Patriarchas“. (P.324).
Ir nieko nepadarysi, nes ir aš nesuprantu, kodėl it grybai po rudeninio lietaus Lietuvoje gausėja kvailių gretos (nors informacijos yra pakankamai), paaukojančių lėšas sukčiams ir kaupiančių didžiules pinigų sumas lyg jos praverstų pragaruose (būtent daugiskaitoje), skaistykloje ar rojuje. Na, aš ne Saliamonas, o tik kuklus savo skilties rašytojas, tad apie ką nors kitą, nors…
Kuom pradėjau, tuom ir turėčiau baigti – lyg apibendrinimu: „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalima tarnauti Dievui ir Mamonai“ (Lk.16,13). Nežinantiems informacija – Mamona – sirų pinigų dievas. Ir tai vėlgi smulkmena, aš niekaip nesuprantu, kam galimai tarnauja Tauzyla ir Skundeiva. Palieku tai nuspręsti Jums, gerbiami skaitytojai. Ir kas jie – satanistai ar krikščionys? Na, bet spręsti ne man. Aš ne šios srities specialistas, bet gerbiu profesionalų nuomonę ir rinkėjų valią. Be to, primenu, jog mano skiltis turi eseistinių ir politinės satyros elementų. Tai draugiška replika mero klapčiukui Skundeivai, nes gali pasitaikyti ir visokių rūšių kvailių. Tarp jų ir aš, eilinę savo skiltį pavertęs veik straipsniu apie gobšumą ir kvailumą išraiška.
Išraiška
Prieš eilę metų, išeidamas į pensiją Radviliškio Psichikos sveikatos centre, palikau 18-iką įvairių padėkos raštų, rekomenduodamas panaudoti rėmelius kaip priedą grupiniams užsiėmimams. Kur „nuganiau“ sovietinius garbės raštus net neprisimenu – popierius buvo netinkamas vietoj tualetinio popieriaus. Aš ne garbėtroška ir laikinų, praeinančių dalykų man nereikia, nors, jei sąžiningai, jų gavimo metu būdavo malonu, jog tave įvertino, pagerbė už niekus. Euforija praeidavo ir sveikas protas visą gyvenimą sugrąžindavo į įprastines kasdienybės ribas.
Be abejo, nesaugau ir nieko iš ne itin malonios tarnystės sovietinėje armijoje. Beje, taip pat su smulkiais pamaloninimais. Bet kai įsėdau į keleivinį traukinį (papildomą – Maskva-Kaliningradas) ir užėjau į vagoną-restoraną su „stroibato“ (statybinio bataliono) emblemomis ir antpečiuose su vyr. seržanto juostelėmis, pajutau savotišką susidomėjimą ir tyloką atmosferą bei vienišą staliuką. Smalsuoliams paaiškinsiu – kodėl? Į statybų batalionus patekdavo ne itin geros kriminalinės reputacijos, politiškai nepatikimi ar smulkesnių psichikos sutrikimų asmenys. Buvo ir išimtys, vienas tarnybos kolega vėliau žaidė itin populiariame sovietmečio laikotarpio žaidime: „Kas, kur, kada?“ ir buvo suvirinimų gaminių genijus (išsilavinimo nežinau, pavardę, jei pamatyčiau TV laidoje, prisiminčiau). Nebuvome bičiuliai, ne tas lygis, bet su gilia pagarba prisimenu vieną Uralo krašto šaltkalvį (vėl nieko neatsimenu, nes praėjo 50-imt metų), genialų ukrainietį, gebėjusį iš armatūros suraityti riestainius, smulkius niekšelius iš Vologdos, Čerepovieco, atlapaširdžius, Riazanės gyventojus, mėšlą iš Mordovijos, inteligentiškus totorius, bet, mūsų, lietuvių, buvo per 150 asmenų. Ir visi „prestižiniuose“ etatuose. Vieni rodė filmus dalinio klube, kiti vežiojo dalinio vadovybę, dirbo virtuvėje ir pan. Lietuvius pagal kažkokius įsitikinimus rusai laikė itin patikimais darbuotojais. Sąžiningais, tvarkingais, patikimais, skirtingai (iškart atsiprašau) nuo Azijos šalių gyventojų, pagautų ganyklose ar kalnuose. Nemeluosiu, nors tai tik mano nuomonė, jokios sovietinės tautų draugystės nebuvo, net tarp ukrainiečių, o juo labiau baltarusių pasitaikydavo daug pašlemėkų, nors ir tarp lietuvių buvo pakankamai daug šūdo. Ypač tarp žemaičių (dzūkų tarpe tokių nesutikau).
Ar ne taip, A. Navickai, jei dar gyvas? Įsijaučiau, šunsnukių yra visur. Buvo ir bus, net ir Žemaitijoje, ne tik tarp kitataučių, bet užteks. Visai, gink Dieve, nenoriu vaizduoti herojaus. Ir visa iliustracija tik tam, kad suprastumėte, kas „stroibate“ gali būti vyr. seržantas, atėjęs į vagoną-restoraną be „išpuoštos“ uniformos ir nesigėdinantis savo identifikacijos ženkliukų. Turintis rublį, kitą. Už sulamdytas vagono duris su palydove atsiskaitėme. Matė ji dar ne tokių, nieko nepadarysi, tai rusės, o ne lietuvaitės. Skelbčiau ir skilties pabaigą, bet vėl neturiu temos. Bet…gyvenimas visada pabaiga.
Pabaiga
Liepos 1 d. iš miesto parko ilgokai sklido kažkas panašaus į gyvačių šnypštimą ir net lyg ir laidotuvių muziką. Nepatingėjau – nupėdinau į miesto parko centrą. Buvo 19.30 val. Kažkokie tipeliai derino aparatūrą. Neabejoju, jog šalia esančių daugiabučių blokams drebinti galimybę suteikė miesto seniūnas ar koks mero Tauzylos klapčiukas. Klausiausi nesąmonių, kurios prasidėjo birželio pabaigoje. Ir kaip rašė G. Martynovas „vėjas pūtė nuo įkaitusio rytų žemyno krantų ir dykumų“… Tiesa, tądien nukrito ir keli lietaus lašai, nesumažinę klaikios kokofonijos.
Durnių laivas buvo pakėlęs inkarą ir linksmino savo kruizo keleivius. Tegul situaciją paaiškina mero klapčiukas Skundeiva „oficiozo“ puslapiuose. Rašyti nepagrįstus skundus lengva. Padoriai paaiškinti, kodėl leidžiamos kvailystės, abejoju, ar sugebės. Ne tas gebėjimų ir norų lygis. Girdėjau, jog yra tokie vabalai – šiknakojai. Ar apie juos girdėjo meras, seniūnas ir jų klapčiukai negaliu spręsti, bet pasitaikius galimybei paklausiu. Juk tai ne koks „Auksinio proto“ žaidimas. Ar valdžiažmogiams rūpi aplinkinių gyventojų poilsis, klausimas dar sudėtingesnis. Į išvardintus politinius šūdžius, net nesikreipsiu, nors… gal ir vertėtų, bet „gyvenimas yra gyventi“, kaip ir užmesti ant popieriaus paskutinį skilties tašką.
Vytautas Mikalauskis
2026-08-13
