Jau rašiau, kad istorijos entuziastų būrelis gana teisingai aprašė faktus apie mūšį su bermontininkais. Tai gerbtina, kad tiesa skverbiasi į mūsų nuodėmingąjį pasaulį, bet skelbiu skilties pradžią.
Pradžia
Kaip jau ir rašiau, gerbiu minėtus istorijos entuziastus, teisingai parašiusius, jog Basanavičiaus g. malūnas yra tik kliedesiai, nes ten buvo tik bermontininkų stebėjimo punktas. Dabar apie žuvusiuosius – „Smetoninės“ spekuliacijas apie šimtus žuvusių bermontininkų ir keliolika Lietuvos savanorių kategoriškai atmetu. Kodėl? Tegul istorijos entuziastai tiksliai nurodo, kur konkrečiai palaidoti žuvę lietuviai savanoriai bei dešimtys (šimtai) žuvusių bermontininkų. Be faktų istorija – tik pastumdėlė. Dalis nutylėtos tiesos – melas, tarsi triperis nesaugios sueities metu. Pateikite daiktinius įrodymus, kad ir gautus ekshumacijos metu su ekspertų išvadomis.
Suprantu, tai ne Jūsų sritis, bet pateiksiu paprastą palyginimą. Poliklinikos procedūriniame kabinete medicinos seselė Danutė suleido injekciją. Liko tik menkas taškelis, o kažkada, kitame ligoninės skyriuje, po injekcijos pagalvojau, jog tapsiu mėlynodis it koks aštuonkojis. Ir apskritai… Gal geriau be komentaro, ten dirba nuostabios darbuotojos, pradedant valytojomis ir baigiant kitomis medikėmis nuo registratūros, jau nekalbant apie daktarus. Tai kažkas fantastiško, bet… aš pasigendu nepamainomos administratorės vardu Jūratė. Be abejo, skaitytojai pripratę, jog perėjimai iš skyrelio į skyrelį būtų sklandūs, o kartais ir žaismingi, tad tebūnie žaismingas.
Žaismingas
Neatsitiktinai parašytą skyrelį (pradžią) baigiau Jūratės vardo paminėjimu. Tad apie moteris. Jų tarpe esama „peniūkšlių“ – jei dėl ligos, atleistina. Bet ir tokios turi galimybę susirasti patinėlį, kuris džiaugtųsi jų kūno formomis, tarsi mašalas ropinėdamas, ir mėgautųsi filosofija: „Nejaugi čia viskas mano?“ Man asmeniškai patinka „skanios“, apvalios damos. Mano nuomone, gražios moters turi būti daug, o grožio moterims niekada nebūna per daug. Trečias variantas – džiūsnelės (jei dėl ligos – suprantama), bet ir vyrijos tarpe yra kaulų mėgėjų (kaip kai kurių lojančių keturkojų).
O dabar apie tai, kodėl rašiau šia tema. Paaiškinsiu. Daugelis pasaulio valstybių lietuvių kalboje yra moteriškos giminės. Na, pradedant kaimynėmis: Lenkija, Latvija, Estija, Suomija, Švedija, Norvegija ir t. t. Be abejo, yra ir valstybių, turinčių vyriškas pavardes, jų nedaug, tad laikykime jas gėjais (Liuksemburgas, Lichtenšteinas, Monakas ir pan.). Ir moteriškų vardų valstybės man panašios į išvardytus moterų tipus. Štai Rusija – „peniūkšlė“, neseniai kibo į plaukus „skanaus“ sudėjimo Ukrainai. Negi manote, kad valstybės – šventosios karvės? Ir jų tarpe esama šunsnukių, o gal tiksliau – isterikių, turinčių banditizmo polinkį. Viena iš jų – Rusija. Ir valstybių „gėjų“ tarpe pasitaiko konfliktų, tarkime, tarp Izraelio ir Libano. Kartais valstybės „peniūkšlės“ užpuola ir „gėjų“ valstybes, kaip JAV – Iraną. Toks jau gyvenimas, bet visose valstybėse gyvena žmonės.
Ir užbaigsiu skyrelį rašytojo D. Brown pastaba: „Iš kur mes atėjome? Kur link judame? Kad ir kas esate. Kad ir kuo tikite. Viskas tuojau pasikeis“. Ir patikėkite – keičiasi. Nuo klimato iki madų. Tad apie pokyčius.
Pokyčiai
Pokyčius stebiu it „Laiko mašinos“ dainoje, kur yra žodžiai: „Kas dieną keičiasi mados…“ Jos ir keičiasi, bet jei pradėjau moteriška tema, ją ir pratęsiu. Rytais ir popiet, laukdamas „Vilties sodų“ mikroautobuso savo globotiniui, stebiu pro šalį praeinančias gražiosios lyties atstoves ir „gaminu“ savo pastebėjimus bei pamąstymus. Vienąkart sesuo, pastebėjusi, jog priguliau, pasiūlė pailsėti ar net pasnausti. Paaiškinau, jog negaliu, nes rašau. Tekstai, kuriuos skaitote, pirmiausia „rašomi“ galvos smegenyse.
Tai štai pro šalį praeina šiknakelnių nešiotojos. Geras variantas klišakojėms, sveikatos sugadintomis kojomis ar turinčioms perdėtą „celiulito“ kiekį. Bet praeina ir itin gražių kojų atstovės, dėvinčios superšortus (šortai – vasarinės, sportinės kelnės), kurių neįmanoma atskirti nuo apatinių kelnaičių. Įvairių modifikacijų, spalvų ar pan. Ar tai blogai? Jokiu būdu ne – pasaulyje ir pas mus grožio pertekliaus nėra. Sąlyga viena: dėvėtoja turi turėti dailias kojas, o ne būti panaši į mongolų raitelius, t. y. kreivakojė ar turinti neestetiškų kojų defektų. Tuomet geriau tebūnie maksi sijonai ar „šiknakelnės“. Žinoma, kam nors iškils klausimas: o kokios kojos ir jų pateikimo būdas patinka šių eilučių autoriui? Apie grožį jau rašiau. Man labiausiai patinka mini sijonėlius seginčios, juodas kojines ar pėdkelnes su siūle ir klasikinius aukštakulnius avinčios ponios (panelės), neatsižvelgiant į amžių, ir savo dekoltė parodančios amžiną vyrų svajonę.
Būdamas kiužena, na, senolis, drąsiai rašau apie tai. Kodėl? Nes žinau, jog už mano nugaros, kairėje, stovi Giltinė. Vieną dieną ji paplekšnos per petį ir tars: „Metas paskutinei injekcijai“. Po to sugels. Tai optimistinis variantas, gali būti ir ne tokių gerų. Vėlgi galvoju, jog Giltinei esu juokingas, o atsipalaiduoti nori visi, tad ji kartas nuo karto prie manęs geranoriškai praleidžia Mūzą. Ir už tai dėkoju.
Padėkos
Jų savo adresu radau ir „Radviliškio krašte“, ir iš kitų šaltinių. Žinau, jog buvo ir soc. tinkluose, o dabar iškrypimas – nukrypimas. Tai, ką rašau dabar, datuotina rugpjūčio 4 d. Neskubu. Žinau, jog skilčių it „naliesnikų“ prikepiau iki rugsėjo. Skaitytojui galiu paaiškinti paprastai. Jei ką nors duoda Mūza – imk. Žinoma, jei ignoruoji, mintys nuplaukia į nežinomybę ir Beržės upę. Tad geriausia jas užrašyti. Kai kurias mintis-faktus gali sukurti ir pats, bet ar tai tiks skaitytojui, o ne smalsuoliui?
Na, pavyzdžiui, nuo rugpjūčio 3-ios dienos, gimtadienio (o gimiau 1958 m. sekmadienio naktį, geležinkelininkų – jokiu būdu ne gelžkeliečių ar geležinkeliečių – šventės išvakarėse), sulaukiau net šešių sveikinimų. Iš a. a. šviesios atminties žmonos draugės, kaimynų, vėliau – vienos iš seserų (kitos trys… na, be komentarų). Jau vėliau – iš tarybos nario G. Lipnevičiaus su priedu (latvišku suvenyru). Dar vėliau – iš vieno žurnalisto M. A., o dar vėliau – ir iš šiauliečio poeto, jaunystės bičiulio Vytauto Butvilo-Mažylio. Savaime suprantama, ne mero Tauzylos ar jo klapčiuko – Propagandono (atsiprašau – Skundeivos). Štai čia ir gimė mintis, jog moterys yra it katės, lenkiančios katinus.
Gal skyrelio pabaigai tiktų anekdotas: „Liudininkė sako: aš visai nepažįstu jaunikio ir todėl negaliu pasveikinti nuotakos. Bet aš labai gerai pažįstu nuotaką, todėl negaliu pasveikinti jaunojo“. Ir vėl užsikirtau, o rašiau, jog paminėsiu moteris-kates.
Katės
Žinoma, ne iš L. Vėberio roko operos (tiksliau, miuziklo) „Katės“. Tiesiog palyginimui, kad ir alegoriniam, su dailiosios lyties atstovėmis. Kačių nagai neleidžia joms iškristi iš medžio. Katės turi bent šimtą garsų, reiškiančių įvairias emocijas, dalis kačių smegenų funkcionuoja it žmogaus. Na, katės gali padaryti stulbinančių šuolių, plius-minus savo ūgio ar bent penkis kartus didesnių. Jos turi itin lankstų stuburą ir dėl anatominių ypatumų gali pralysti ir ten, kur pralenda jų galva. Jų aukštai pakelta uodega reiškia pasitenkinimą arba yra jų vėliava, herbas ir himnas. Jos visada mato toliau nei arti, be to, turi lokatorius – ūsus.
Spėju, jog mano pažįstamas poetas, liaudies menininkas ir gana talentingas, pareikštų man pastabą: „Argi galima šitaip rašyti apie moteris?“ Nežinau, tikrai nežinau, nors ir mano intelekto koeficientas didesnis už vidutinį, to nežinau. Be to, intelektas turi eilę sudedamųjų dalių, o kurios nors detalės gali ir neturėti. Kompensuoji kažkuo kitu. Kad ir rašiniu su moterišku leitmotyvu (šiuo atveju – dažnai kartojama ir pabrėžiama mintis). Ją „apvoliodamas“ atėjau į skilties pabaigą.
Pabaiga
Kažkodėl iš lengviausios dalies tapusi problematiškiausia. Pokalbyje su V. B. Mažyliu išgirdau pastebėjimą, kad nors ir prirašiau jų šimtus, nebijočiau eksperimentuoti, išsaugodamas skilties karkasą. Pasakiau, jog tai ne problema, nes yra amžina ir nekintama detalė – paskutinis skilties taškas.
P.S. Po to redakcijoje išgirdau vieno gyventojo skundą, esą, netoli miesto bibliotekos užsiveisė savotiškas narkomanų lizdas. Jis nesikreipė raštu į policiją. Mano nuomone, bailys ir pašlemėkas, norintis žarstyti žarijas svetimomis rankomis. Nors netikiu, jog naivuolis nežinantis, kad policija itin saugo pranešėjų konfidencialumą. Tik deja, nebuvo galimybės pasidomėti, ar ten lankosi ir komercinio sekso darbuotojos.
Vytautas Mikalauskis
