Bus ir mano adaptuotas (pritaikytas) epigrafas. Esą Evangeliniais laikais žydai sumanę pasityčioti iš Kristaus, statine apvožę moterį su vaikais ir pasidomėjo Mesijo: „Jei esi tas, kuriuo skelbiesi esąs, pasakyk, kas, po šia statine?“. Kristus atsakęs, jog ten politinės prostitutės, kiaulės su paršeliais ir pan. Visi pasijuokė, bet atvožus statinę juokas nutilo. Ten buvo meras Tauzyla, jo klapčiukas Skundeiva, viršaitis Basonas ir kiti. Kiaulės su paršeliais nebuvo, gal todėl ir šiandien musulmonai irgi žydai, nevartoja kiaulienos maistui. Bet pradedu eilinę skiltį.
Pradžia
Logiškai pagalvojus ten turėjo būti kiaulė su paršeliais, kaip mūsų politikų tarpe. Beje, ne į temą, kodėl nutiko tūlo Skvernelio perdimas, ar pranyko žiedadulkės aplink jo aureolę. Vėl subinlaižių žaidimai – tyrimas tęsiamas, informacijos paviešinti šiuo metu negalima. It lytinis organas man atsistojo klausimas – kas ta švarko (kitos aprangos dalis) apie kurią nekalbama?! Bijomasi, kad paviešins informaciją „neskanią“ valdantiesiems.
Skonis
Nors galėčiau rašyti primityvas. Tai apie miesto seniūno veiklą. Suprantu, kad seniūnas stengiasi norėdamas „iš š….o, išsunkti vašką“. Pagirtina, bet jeigu vietoj centrinio miesto parko būtų pasirinkęs „myžalkę“ Eibariškių parką ar mero Tauzylos renovuotą Antaniškių mišką-parką, viskas būtų paprasčiau. Ir labai norėčiau sužinoti, koks kvailys (norite „durnius“) leido koncertuoti miesto parke, kai nuo garso it kylančio naikintuvo gausmas. Ir dar šū…as ir parke tik „š…“. Gerai suprantu, jog valdžiažmogiai (politikai, beždžionžmogiai – nuo žodžio bezdėti, nori, kad jų organizuotus koncertus girdėtų didesnė miesto dalis. (Net „Maximoje“ girdėjosi, kažkokių veikėjų atliekama muzika. Tik apie vieną stebuklingai paprastą klausimą, kažkokie pašlemėkai nepagalvojo (o gal jiems į tai „nu…ti“. Aplink namai, pensininkai, neįgalieji, vaikai. Na, koks asilas sutrukdė apriboti taip vadinamus koncertų garsus, nuo kurių dreba net daugiabučio blokai. Iš kitos pusės, kas miesto seniūnui Basonui ar merui Tauzylai – jie gyvena kažkur Šeduvos mieste. Ten gyventojai apsaugoti nuo akustinio šlamšto. Kaip rašė S.Parulskis (toks nacionalinės premijos laureatas): „Bailumas, susilaikymas rašytojui yra nuodėmė. Nors jis atsako už tai, privalo sakyti, ką mano iš tikrųjų, tad rašytojams negalima teikti lengvatų, nes jie gali pasakyti per daug tiesos“. Ir pabrėžia jog, gavęs lengvatų, apskritai užmirštų, ką jie gali pasakyti. Kadangi jokiomis lengvatomis nesinaudoju, rašau savo kuklioje skiltyje apie tai, kas mano nuomone yra „durnizmas“. Tai iš S.Parulskio knygos „Nuogi drabužiai“ („Alma litera“, Vilnius, 215, P.73-74). Bėda ta, kad į šiuos pastebėjimus neatsižvelgs nei Baronas, nei Tauzyla ir net klapčiukas Skundeiva. Ir galai jų nematė! Bet, klausytiskakofonijos… (nuo žodžio „kaka“) jau ir yra išbandymas. Paburnojau mintyse, nes katei to nepaaiškinsi. Tad dabar, kai kurie pasiaiškinimai.
Pasiaiškinimai
Gal pradėsiu nuo pačių kvailiausių. Viena kaimynė, net paklausė, šalia kokios damos aš nufotografuotas su odine striuke. Neatsimenu, nei kas fotografavo, nei kada, o ir striukė dirbtinės odos. Be to, esu to amžiaus, kuomet moterys, man ne itin aktualu. Tiesa, draugės norėčiau, su kuria galima išgerti kavos, arbatos su Kuršėnų legendiniu vyniotiniu. Pasikalbėti apie šį bei tą. Na ne anekdotinėje situacijoje, kai jaunas patinėlis prieš pakviesdamas į svečius ponią sutvarko savo gyvenamąjį būstą pats. Seni patinai, tokie kaip aš, gali pakviesti į svečius patelę, kuri sutvarkytų jo kambarius. /Deja, deja – rašysiu apie kitus dalykus. Gal net labai nemėgstamus, kai kurių skaitytojų. „Literatūrmenyje“ perskaičiau, jog vėl ruošiamas S.Parulskio eseistinis rinkinys „Nuogi drabužiai“. Tai „Alma litteros“. Vilnius, 2013 m. rinkinys. Lentynoje tarp kitų knygų dar dūlėjo „Amerikietiška fantastika“ parnešta iš knygų namelio, bet autoriai: R.Bredberis, A.E. Van Vogtas, K.Saimakas, R.Šeklis, U.K. Le Kvin, H.Harisonas ir t.t. Suprantama – senienos, bet… Tai jų Amerikos, „aukso amžiaus“ fantastika. Ir nustebau aptikęs tokį dalyką. Tai ankstyvieji autorių kūriniai patapę timtesnių opusų „šaknimis“. Esu tinginys, nes ant rašomojo stalo J.Baltušio „Vietoj dienoraščių“. Medžiagos nors samčiu srėbk. Na, tarkime ką mūsų liaudies rašytojas mąstė ir rašė apie rusų tautą (Skundeivai rekomenduočiau perskaityti, jei pajėgs). Jei potencijos neužteks, ne mano reikalas. Ir visą tai rašau, dėl paprasto dalyko: nebūtina pirkti į kosmines aukštumas užkopusias knygas. Štai ir dabar laukia D.Brauno „Inferno“, pirktas su padoria nuolaida „Maximoje“. Pavadinimą, kei kas nesidomi galima išversti pagal D.Aligjero „Pragaras“. Ir tai suprantama ne viskas gyvenime taip skanu it „Kuršėnų varškės vyniotinis“. Be to ir pasaulinės literatūros klasikas vietoj žodžio „pragarai“ panaudojo žodį „pragaras“ , bet sugebėjo jį suskirstyti į devynis ratus. O kur Jūs norėtumėte? Beje, kuriems domisi šia tema rekomenduočiau D.Andrejo knygą „Roza mira“. Rusų k., nes vertimo į lietuvių kalbą lyg ir nėra. Suprantama, jog „roza“ (rožė), o štai su antruoju žodžiu „mir“, man problema, nes žodis „mir“ rusų kalba turi gausybę vertinių. Pasirinkite patys. Įdomu tai, kad bičiulis (a.a. pavardės, vardo neminėsiu), mano prašymu iš Rusijos parvežė šią knygą. Neturėdamas ką veikti, traukinio kupe, jis pabandė ją skaityti. Atsiliepimas – „N.. ir N..“. Tad nusiteikite. O aš ne profesionalus vertėjas. Bet verta parašyti apie įdomesnius dalykus.
Įdomybės
Kartą nugirdau dviejų kolegių pokalbį. Man tai atrodė gan įdomu.
Viena kolegė pareiškė, jog bet kuri normali moteris moka groti fleita. Jai paantrino ir kita kolegė: „Be abejo, bet jei anksčiau fleitai paruošti užtekdavo trijų minučių ir galėjai groti bent pusvalandį, na o dabar fleitai paruošti reikia, bent pusvalandžio, o ji groja tik tris minutes. Nerašysiu apie kokį grojimą filosofavo kolegės. Protingi vyrai ar moterys tą puikiai supras. Nesupratusiems tik mano užuojauta, bet man tai buvo gan įdomu, nes buvau gerokai jaunesnis ir fleitos metafora, buvo daugiau nei aiškesnė. Kodėl apie tai parašiau? Sekmadienį, liepos 5 d. parko estradą okupavo kažkokie „fleitistai“. Muzika girdėjosi ir net itin garsiai, bet jiems pritariantis vokalas buvo itin „skystas“. Tai tik mano nuomonė, lankytojai – klausytojai, gali ir, net privalo, turėti savo nuomonę. Kadangi atlikėjos buvo gražiosios lyties atstovės gal joms reikėjo atlikti mano vaikystės dainelę: „Kadais buvau maža mergaitė…‘ Gaila, bet toliau ir neatsimenu. Nieko nepadarysi, kartais išeinu iš namų neužrakinęs durų, palieku piniginę parduotuvėje ir pan. Tiesa – įsivedžiau sau geležinę taisyklę. Du kartus patikrinti ar išjungiau dujinę ar elektros prietaisus. Kadangi už padarytas bėdas neturėčiau kuom atlyginti nuostolius kaimynams. Štai taip palengva „atšliaužiau iki skilties pabaigos“. Sesers artėjančio gimtadienio proga prašysiu, kad padovanotų, nuo triukšmo saugančias ausines ar bent ausų kištukų. Bet pas mus deja, nėra medžioklinių ar kitų ginklų parduotuvės. Ir galai nematė, kaip nors išgyvensiu, o jei „atiduosiu galus“ (nuskriaustų tam tikra prasme), liks tik mano skilties skaitytojai. O gyvenimas šuoliuoja, tai gilioje vaikystėje ir paauglystėje jis galėjo atrodyti – begalinis, bet… Išmokstame gaminti viską iš nieko, ir nieką iš visko.
Pabaiga
Pamiršau pridurti, kad viskio iš nieko nepaversi, tai išskirtinis produktas, sukeliantis apsvaigimą ir malonių gomurio pojūčių. Ir nesvarbu, ar gertum jį (viskį) su ledukais ar atšaldyto akmens kubeliai (tik nesakykite, jog nežinojote tokios galimybės). Kita įdomi detalė, sužinojau net artimesniuose nuo miestelių, kaimų produkcija ženkliai pigesnė. Produkcija brangesnė nei „Maximoje“ (kituose prekybos centruose nesilankau). Pasak vienos kaimietės, gyvenančios Šiaulių rajono pakraštyje, margarinas du kartus brangesnis, nei „Maximoje“, o senų bulvių kilogramas kainuoja apie 90 eurocentų, o ir tos bulvės ne itin geros kokybės. Nesiruošiu reklamuoti nei vienų, nei kitų. Gabenimas neturėtų sudaryti jokių ženklių kainų skirtumo. Patarimas verslininkams – susimažinkite pelno apetitą. Kitas patarimas – kaimų gyventojams. Kol verslininkams niekas neuždėjo ienų važiuokite į miestą – transportas yra nemokamas. Kitiems priminsiu pasakėlę apie rudnosiukus. Tai tie, kurie be muilo lenda į užpakalį valdžiažmogiams ir apsimeta, jog apie milžininišką kainų skirtumą tarp kaimų ir miesto prekybcentrių, nežino. Įdomu ką apie tai mano visokie luščikai, Tauzyla, Skundeiva? Sakyčiau „volioja durnių“, bet apie mirusius galima kalbėti tik padoriai arba nieko. Na, kai kurie dar gyvi, tad galiu naudotis galimybe parašyti šį tą jiems malonaus. Beje, jiems ir skiriamas paskutinis skilties taškas.
2026-07-08
Vytautas Mikalauskis
