Ir nėra nieko lengviau, nei parašyti skilties pavadinimą. Na dėl padorumo įdedant, kokį nors epigrafą. Šį kartą jis keistokas, jam pasirinkau J. Blažytės opuso pavadinimą: „Močiučių Palanga ir Italija“. Tai pradžiai.
Pradžia
Subtilus straipsnelis žinant, jog neliko snobiškojo K. Navako, ar aristokratiško A. Marčėno. Straipsnelis itin delikatus, taip aš nesugebėčiau, bet po jo lieka dalykiški pasirinkimai – nusišauti. Palangos merui ar pan. Bet jis ne tikras vyras, o tik politikas. Ir apėmė juodas pavydas. Ne visi rašantys esame gabūs. Ne viskas mums duota. Nemirtingo straipsnelio autorės, pagarbiai vadinta a.a. Tėvo Stanislovo, gyvenusio Radviliškio ir Kėdainių savivaldybių pasienyje, ir jo pagarbiai vadinama „Jolantėle“ neliesime. Jo šventas žodis buvo – „tarnystė“. Aš to nesugebu ir tokių straipsnių neparašysiu, nes tai Dievo dovana. Be abejo, pasidomėjau, kas ji per viena, nes tokių rašytojų Lietuvoje vienetai, tad pasinaudodamas proga rašau, jog iš ko turiu mokytis. Ir tikiuosi pamokos nesibaigs. Genijus „rūpkė plaukuota“. Ir skaitytojų prašau – net nesumanykite gauruotų minčių, nes man Dangus per aukštai. Kentėkite skaitydami mano rašliavą, o aš pradėsiu eilinį skyrelį, kurį pavadinsiu „Pervažos“.
Pervažos
Tikiuosi, jog skaitytojai suprato, jog rašiau ne komplimentus rašytojai J.B., bet sau leisiu kai kuriuos sentimentus, šiuo atveju prielankumą savo žilai vaikystei ir ankstyvai paauglystei. Anuomet Radviliškyje buvo dvi Jonų geležinkelio pervažos. Su visais atributais – budėtojų būstinėmis. Viena vadinosi „Biliūnke“, kita „Basanke“. Svarbiausia, be abejo, buvo Basanavičiaus g. pervaža, prie kurios autobusas su keleiviais kartais „murksodavo“ gerą pusvalandį. Biliūno g. pervažą kažkodėl „užraukė“, o juk tai buvo geras kelias į Kutiškių k. ir Daujočių g. pusę. Tereikėjo tik modernizuoti. Kodėl neminiu Durpyno pervažos? Nes tai buvo atskira gyvenvietė, panaši į miesto tipo gyvenvietę Tyrulius. Tik su menku skirtumu – čia nebuvo ligoninės. Visa kita – pašto skyrius, mokykla, valgykla-kavinė ir kiti panašūs dalykai egzistavo. Durpynas netgi turėjo geležinkelio stotį, „siauruką“, jų lokomotyvų depą ir t.t. Kitoje geležinkelio pusėje netgi buvo stadionas, vadinamas gyvenvietės vardu. Į detales nesigilinsiu, nes net netoliese esantį mišką daug kas vadino minėtu vardu. Žinoma, galėčiau įvardinti mokyklą, darželį, vandentiekį, nuotekų valymo įrenginius ir pan., bet aš ne kraštotyrininkas. Tad Durpyno pervaža ir geležinkelio stotis nebuvo miesto kvartalu, kaip yra dabar. Suprantu, jog kai kam būtų įdomu jei parašyčiau apie malkų gabenimą, grybavimą iš Sulinkių durpyno, transporto priemones, bet atleiskite, ir šiaip skyrelis „išpampo“, net neminint šios gyvenvietės augalininkystės, gyvulininkystės, net nepaminėjus durpininkystės ir kitų veiklos rūšių. Na, pvz., tortų gamybos. Primenu, jog nesu koks metraštininkas, kraštotyrininkas, nes apie Durpyno istoriją būtų galima parašyti knygą. Iš vaikystės bendraklasių mokiausi šaudyti iš lanko, iki žavios bendrasuolės. Pamiršk, Vytautai… Ir pradėk kitą savo skilties skyrelį.
Kitas
Žinote, aš mėgstu pašuoliuoti. Netikite? Tie, kurie skaito mano skiltį, puikiai supranta apie ką aš rašau. Galiu pradėti nuo to, jog mano mėgstamas „Literatūrmenis“ tapo garbiu senoliu. Jam 80-imt metų. Bet aš ne apie tai, o gal pradėsiu nuo rašytojo D. Brawn citatos: „Taigi nuo viršaus į apačią: moterų suvedžiotojai ir sąvadautojai, kuriuos botagais čaižo velniai… žmonių išmatų buzoj nugrimzdę saldžialiežuviai… liepsnų ryjami netikę patarėjai… į kunkuliuojančią dervą panirę korumpuoti politikai… (D. Brawn „Inferno“ (trileris) UAB „Jotema“, Kaunas P.89). Ką iš to galima pritaikyti nūdienos politikams, spręsti ne man. Geriau į tai atsakytų kai kurie rajono vakdžiažmogiai. Tačiau hipotetinių, galimų pastebėjimų turiu ir aš. Po kai kurių mano rašinių ženkliai sumažėjo, bent „oficioze“, Tauzylos snukio (antras variantas – veidų) kiekis, net atsirado mokyklinio lygio autorinių kūrinių. Gal sutapimas? Nežinau, bet negalvokite, jog skilties pradžioje atsitiktinai panaudojau J. Blažytės opusą. Na, tiesiog labai patiko. Kaip panašios skiltys, gerai ir darbingai nuotaikai nuteikia savivaldybės valdžiažmogius, vėlgi spręsti negaliu. Tai tik eilinis skilties straipsnelis, bet baigdamas jį prisiminiau keistą gyvenimo patirtį. Tūkstantmečius Kinijoje egzistuoja „Dim Mak“ spūdžio taškų technika. Kartą jaunutė med. seselė bakstelėjo su adata ir ,ko gero, pataikė į tokį tašką. Nenualpau, neapsišlapinau, bet dūrį ir jo pasekmes jaučiu iki šiol. Tačiau galvoju, jog mano skiltys tik itin sušvelnintas spūdžio testo variantas, nes neturi fizinio poveikio. O pervažos. Jei tikėti legendomis vienas transporto eismo dalyvis net nesuspėjo nusigauti iki tualeto. Ne tragedija, bet pikantiška. O kai vienai pažįstamai pasiguodžiau, jog nebeturiu minčių skilties tęsiniui, patarė…
Patarimas
O tu parašyk apie savivaldybės tarybos narį Gediminą Lipnevičių: „Į jį mes kreipiamės, kai nelieka gauti konkrečios paramos, visada gauname konkretų, dalykišką atsakymą ar patarimą, ypač dėl konkretaus kelio Liutkiškiai-Kutiškiai greideriavimo. Apie asfaltą net nesvajojame“.
Į mano pastabą, ar tai nebus pataikavimas „Radviliškio krašto“ leidėjui, kur talpinamos ir mano skiltys, atšovė: „Nebijok, jis ne kokia paika pana – neįsižeis“. Skaitytojų pageidavimai – šventas reikalas rašančiajam, bet liko nuosėdos. Taryboje 25-i nariai ir kodėl nesikreipiama į kitus narius, Tauzylą, jo klapčiuką Skundeivą? Nespėliosiu, gal kai kuriems asmenims jie atrodo, atsiprašau už išsireiškimą, „skystakiaušiai“, nors neabejotinai ir galimai neįvardinti vietinės veislės politikai turi įtakos ir „oficiozui“. Tiesa, ten apie gyventojų problemas beveik ir nerašoma. Tačiau man dar niekas nedraudė uždėti paantraštės – skilties pabaiga.
Pabaiga
Užrašyti tai užrašiau, bet vėl prasidėjo minčių štilius (vėjo nuščiuvimas, tyka). Bet neieškosiu po mirties ligos, ar kaip ten lietuviškoje patarlėje. Dar ateis šventė ir į mano kiemą, truputis neperdėto optimizmo dar niekam nepakenkė, bus ir temų, ir minčių. Jei tokių neatsirastų, tai tiek tos bėdos – skiltis būtų trumpesnė arba mažesnės apimties. Na kaip kokia vaikiška sardelė. O šiaip, mano nuomone, paprasčiausiai sensacijų medžiotojams. Sužinojai kokią istoriją, pasigavai riebesnę musę, įstatei jai šiaudelį ir pripūtei iki dramblio dydžio. Deja, ir to nemoku.
Štai šnektelėjau su viena kaimyne, eksmedike, grįžtančią iš sodo su daržovėmis. Kalba nukrypo į sodų kainas, sveikatą. Pasiguodė, kad pabunda apie ketvirtą valandą ryto. Aš t.p. pasiguodžiau, jog startuoju ankstėliau – apie antrą valandą. Paklausė, ar geriu kokius nors migdomuosius. Pasakiau, kad gaunu „Relanium“. Ji tik šyptelėjo ir tarė: „Vaikų vaistai“.
Bet gyvenimas dar tęsiasi, ir jame ne vaistai yra svarbiausia jo dalis, nors pabudus nebesinori skaityti, rašyti ar spręsti kryžiažodžių. Suprantama, ne panoraminių, kurie, mano supratimu, tik laiko gaišimas. Su kitu kaimynu šnektelėjau apie siaubingas Šiaulių gatves. Ir tai, be abejo, jokia sensacija, o Šiaulių mero apsidergimas, nors ne visiems sekasi taisyklingai suplanuoti gatvių remonto darbų. Na, bet Šiauliai lyg ir didmiestis, kuriame nesilankau jau dešimtmetį. Ir ko aš ten nematęs?
Ir… trečiasis susitikimas su dar vienu kaimynu, nešinu vieno prekybos centro maisto produktais (nereklamuosiu). Kalba pasisuko į tai, jog ten prekiaujama skaniausia kiauliena mieste. Pateikiau prisiminimą. Kartą ten pirkau kiaulienos pusgalvį. Pardavėja delikačiai paklausė: „O kodėl ne visą?“ Pasakiau, jog pusę turiu ir savą, pajuokavome. Ir dabar ne juokais, nes rašau esėistinio pobūdžio persmelktą politinę satyrą. Tad, mano nuomone, kai kuriems savivaldybės tarybos nariams visai nepakenktų nusipirkti minėtą maisto produktą ir panaudoti savo reikmėms. Tinkamai paruoštas ir iškeptas jis bus gardus. Kaip ir paskutinis taškas skilties pabaigoje.
P.s. Ir kur mane veda J.B. kūrybos įtaka?
Vytautas Mikalauskis
